Alfas Pakėnas. Kiekvienam savas kryžius

Į kitų gyvenimus nuolat atidžiai įsižiūrintis Alfas Pakėnas šįkart svečiuojasi pas senąjį Vidumiškio eigulį Jurgį Tereką ir jo pačią Vandą. Dokumentiškai lyriškame pasakojime atsiskleidžia tiek laikmečio iššūkiai, tiek tragiška vienos šeimos lemtis.

 

Alfas Pakėnas

 

Kiekvienam savas kryžius

 

Nelengva surasti miškuo­se pasiklydusį Vidumiškio vienkiemį, kur jau daugelį metų gyvena Vanda ir Jurgis Terekai. Kad nereikėtų ilgai bastytis pamiškėm, teko prašytis veterinarijos daktaro, žirgų augintojo Mečislovo Radzevičiaus, žinančio šias vietas kaip savo atšlaimą, pagalbos. Deltu­vos miestelyje gyvenantis Mečislovas tvarto pašalėje rinkosi pasagas, šveitė uknolius – ruošėsi kaustyti ark­lį kažkokiai vienišai moteriai, našlei, tačiau paprašytas mielai sutiko važiuoti kar­tu su mumis, nežinančiais kelio pas senąjį eigulį Tereką – lesvinčių, kaip jį tebe­vadina vietiniai žmonės. O Vidumiš­kis nebūtų Vidumiškis, jeigu kėpsotų kur nors šalia Deltuvos. Didžiulį siū­lų kamuolį išvyniotum iki Terekų so­dybos: pora kilometrų bendrovės ganyklom per numelioruo­tas pievas ir dar antra tiek – mišku. O miš­ko kelias minkštas, žavus nuo pirmosios žalumos, tarsi Deltuvos daili­ninko Simo Nikitino, praminto Pirosmaniu, akvarelėj.

Vidumiškio vienkiemis pasitinka sena pasvirusia pinučių tvora, vos beišlaikančia sunkų alyvų krūmą. Papilkėjęs nuo lietaus ir sniego, nedažytas standartinis namas neišvaizdus ir beveidis, nykus – sovietmečiu tokių daugybė prištampuota Lietuvos miškų eiguvose. Už paniurėlio namo – šulinys, tolėliau – palaikiai ratai, storai miežių želmenų prižėlusia dugnine. Pasirams­čiuodama lazda, nuo tvarto ateina Vanda Terekienė, mėlynu dubenėliu nešina, paskui ją karksėdamos seka kelios vištos ir juodas gaidys nulėpusia raudona skiautere. Iš tro­bos anūkės pakviestas išžirglioja Jur­gis Terekas, sunkiai keldamas kojas per aukštoką slenkstį. Kviečia vidun, bet susėdame lauke, ant plataus uslano.

– Kitąmet, per Jurgines, man sueis 90 metų. Užtat ir esmu Jurgis, mat atsiradau prieš pat švintų Jurgį. 36 metus išdirbau Vidumiškia lesvin­čium, rukuois, eiguliu, – pradeda pasakoti dar visai gerą atmintį turintis, bet sunykęs iš veido seniokas. – Atsikė­lam či su bobu tuoj pu kara. Da ni trijų dešimtų neturėju, abudu jau­ni da buvom. A laikai baisūs – neprieteliam tukių nelinkėk… Gyvenam, rokuok, miški: miškiniai nakti budi­nu – išprausk, pašerk, arielkas duok, pamigdyk, padabok, kad kas neužei­tų. A nu pazara – skrebai, garnizo­nus. Iš Deltuvas, iš Ukmergės – pilnu jų buva. Rukuois, tarda: kas buva užėji, iš kur, kur nuėja, kur apsisto­ja, kū šnekėja? Tu – aigulys, tu viskū žinai, tik, rukuojs, nenori sakyt…

Daug kartų buva išsiveži many – pa­laika miesti, sklepi kukių savaiti, patarda kuks išdėlis su raudunais antpečiais, ir aik pėsčis namon. Vis delta  kukie devyni kiluometrai. A aš nieka neišdaviu – ­ni tų, ni tų. Nemačiau, ir gatavu. Ru­gine pagirdydavu. Be jos – prapuolis. Arielkėla buva geriausi atgynėji – i nu tų, i nu kitų. Geriau kaip šautu­vus.

Kol kalbėjomės su Jurgiu Tereku, apsiavusiu ilgaauliais, kone ligi pa­kinklių, guminiais čebatais, apsirengusiu įsmalusiu vatinuku, užsimaukšlinusiu kaimietišką kepurę, kol nuo šulinio žvalgė­mės į senolio paties sodintą sodą, kaštoną prie gonkų, jazminą patvoryje, o jis kalbėjo apie kiekvieną medį ir krūmą kaip apie šeimos narį, mo­čiutė Vanda persirengė šviesesniu rūbu, apsi­rišo balta skarute, atėjusi prisėdo prie mūsų. Aš žiūrėjau į Jurgio Tereko veidą, sunertas rankas. Likusios vien tik gailiai žvelgiančios skaidrios akys ir įkritę skruostai. Ir kažkokia mistiška nuotaika visame atšlaime: pilkas namas, sukrypus šieninė įlinkusiu stogu, gegužės saulė danguje, supama juodo debesies, ir kelios neseniai parlėkusios kregždės ant elektros laidų.

Vanda ir Jurgis Terekai tais sunkiais prievartų ir žiaurumų pokario laikais išaugino ir pamažu paleido gyveniman aštuonis vaikus – septynis sūnus ir dukterį. Deja, keturiems iš jų nebuvo lemta pasidžiaugti šeima, darbu, jaunyste šioje gražioje žemė­je. Pačiame savo žydėjime vienas po kito išėjo Negrįžtančiųjų Taku – žuvo arba patys nusižudė. Nenusilenkė, net nešyptelėjo laimė ir vienintelei dukrai – Genutei. Jai prisiėjo išsiskir­ti su vyru ir vienai auginti keturis savo vaikelius. Visą jaunystę ji ir pravargo čia, Vidumiškyje, kartu su tėvais, kurie padėjo prižiūrėti, leisti į mokslus anūkus. Dabar nebėra bė­dos, vaikai dideli, turi savo gyvenimus.

– Žentus tuks narvuotus buva, vis ūdydava dukterį. Rukuois, nepatenkintus, kad vis duk­terys gimstu, sūnaus nėr. A paskum pradėja daužyt. Ne, sakau jam, ne tam auginau, kad tu daužytum ir ūdytum. Tadu kaip tik pirtį statėm, a jis man padėje budavot. Susipykam, aš galvojau, kad jis aina priepirtin atsigult, a jis mat išėja ir išėja… Žmones šneku, kad dabar pas motinu givenu, labai geria arielku, – dudena kretėdamas seniokas.

– Žinau, kad jūsų namuose buvo ir didesnių nelaimių, kaip jūs iškentėjote ir atsilaikėte? – klausiu Terekienės.

– Net nežinau, iš kur ta mano stiprybė. Kokius sunkius darbus dirbdavau, medžius traukiau, o namie­ – vaikai maži. Kaip pasipylė – vienas po kito. Dabar man atrodo – nesunku pagimdyt, užaugint. Bet kai lai­doti reikia savą vaiką – niekam to nelinkėčiau. O man keturis savus rei­kėjo pakavot. Užaugusius jau. Pačioj jaunystėj, pačiam gyvenime. Nebe­girdžiu jų žingsnių, nė balso. Naktim galvoju, gal langan padaužys, pabels, gal sugrįš kuris. Užeina kas – kartais netikiu, kad jų nebėr, kad jie po žeme…

Oi, koks sunkus gyvenimas. Kad viskas sugrįžtų atgalios, iš pradžių – ­kaip aš juos saugočiau, nė per žings­ni neatstočiau. Dėl jų visai nusibaigiau, sveikatos netekau. Kad kur miestely žmogus gyventum, kokia draugė užeitų, pašnekėtum, pabėdavotum, gal būtų lengviau, o čia nie­kas ničniekas neužeina. Naktim bai­siausia – dėtis kur nežinai… Seniui vis lengviau: jis ir darban eidavo, tūkstančius medžių yra pasodinęs. Ir savo sodyboj, ir miške – toks jo darbas. Prasiblaškydavo – čėrką išgerdavo, vis su žmonėm, o man – vis vienai ir vienai. Visi langai pražiūrėti. Atrodo, tą mišką iškirs­tum, kad tik toliau matytųs – gal pa­reina nuo Deltuvos kuris … – pratrūko skaudžia ne­laimingos motinos rauda. – Ak ir jis, senis, prisikentėjo – kas iš jo beliko. Šešėlis tik. Kaip jis tuos vaikus mylė­jo, kaip džiaugės savo sūnais. Sudaužė jį vaikų pagrabai, užbaigė.

– Kuris sūnus žuvo pirmiausia?

– Jurgis. Tėvo vardas jam buvo duotas. Toks švelnus buvo, šviesiap­laukis. Labai mėgdavo piešt. Būdavo, stovi prie lango ir piešia kažką. ­Paskui parodo visiems: tai šulinys, tai bičių avilys išeidavo. Turėjo paną Kiaukliuose. Dažnai grįždavo toks liūdnas, tarsi nesavas. „Sūnau, kas tau yra?“ – klausdavau aš. Tyli, būdavo. „Ai, neklausinėk, mama.“ Ir viskas. O kartą gruodžio pabaigoj, prieš pat Kalėdas, ateina telegrama, kad žuvo. Pasirodo, kad pakartas ant balkono. Nežinau, kaip iš tikro, bet mano širdis jautė – ne pats jis nusižudė. Taip niekas ir neišaiškino, nei mums ką pranešė. Visos Kalėdos dabar man – nebe šventė. Kristus tvartely gimė, džiaugtis reikia, o mano vaikas kaip…

Vanda Terekienė ilgai tyli, švarios išeiginės skarelės kampu šluosto akis.

– O Juozą užmušė mašina gegužės devintąją. Jis buvo pats vyriausias. Dirbo brigadininku Kurmėlių brigadoj, už Deltuvos. Dar buvo kolchozai. Važiavo vakare motociklu namo, ir užlėkė ant jo mašina. Savas žmogus užlėkė, pa­žįstamas – buhalterio Skomino sūnus. Juozo dukterį Brigitą mes užauginom. Trečias sūnus – Alfukas – nebežinau po kelių metų žuvo. Eiguliu dirbo vie­toj tėvo, kai tas išėjo į pensiją. Su žmona kažko pradėjo ne­sugyvent, dažnai susibardavo. Buvo liepos mėnuo: šilta, gražu, šviesu ligi nakties. Priėjo atšlaime prie manęs: „Su­die, – sako, – mama, paskutinį kartą at­sisveikinu.“ Iškart nesupratau, jis mėgdavo pajuokaut, pavaidint. Ir nuėjo link beržyno, ten iš pat ryto malkas žmogui pjovė, buvo pa­likta jo valdiška „Družba“. Galvoju, gal dirbt nuėjo, bet širdis kažką negero jaučia. Taip neramu, taip neramu. Stoviu prie lango ir sakau Genutei, lėk pažiūrėt, kad ko negero neatsitiktų. Duktė nulėkė, o jis jau dega, liepsnoja visas. Benzinu apsipylė ir užsidegė. Netoli buvo melioracijos griovys, šiek tiek vandens. Genutė apgesino, skubiai nuvežėm į ligoni­nę. Kokiose kančiose jis mirė! Kaip motinai visa tai pernešt?! Nežinau, iš kur ta mano stiprybė. Dažnai paš­nekam vakare atsigulę su seniu, at­rodo, niekam nieko blogo nepada­rėm, nenuskriaudėm, už ką mums tiek Dievo rūstybės? 

Julius vietoj Alfuko tada stojo dirbt eiguliu. Buvo lėtas, švelnus, ne­mokėdavo atsikirst niekam, tuoj pa­simesdavo. Viską, kas negera, savy išgyvendavo, o kitiems buvo be galo geras – daug kam padėjęs dėl malkų ar medienos. Parėjo kartą toks nusi­minęs, toks liūdnas. Klausiu: „Kur, sū­nau, buvai?“ Sako: „Girininkijon skam­binau, Deltuvoj buvau.“ Ir nuėjo kažkur – lyg tai garažan. O mane taip trau­kia ten nueit, taip traukia. Nulekiu uždusus, tuoj pat, gal po kelių minu­čių, žiūriu, jis guli prie rogių – jos va­sarai buvo priremtos ant šono prie sienos. Apsiraminau jau, galvoju, at­sigulė pagulėt, gal išgėręs kiek. Ma­nau sau, pakalbinsiu, pajudinsiu už peties. Paverčiau, žiūriu, kilpytė pa­daryta ant kaklo. Ką daryt – nieko nebežinau, pasimečiau. O namie vienui viena – nie­ko nėra. Parlėkiau virtuvėn, pagriebiau peilį, atlėkus nupjoviau tą kilpą. Guli – kepurė padėta, ranką pasidėjęs ant kepurės, galva ant rankos – tarsi iš tikro būtų prigulęs pogulio. Gegu­žės penkiolikta buvo, pats žydėjimas…

Trys Terekų sūnūs su šiuo pasauliu atsisveikino gegužės mėnesį – per patį gražumą. Visi pačioj jaunystėj. Tik Jurgis žuvo prieš Kalėdas. Jis pirmasis ir atvėrė tą neužgyjančią žaizdą.

Motina ilgam nutyla, parėmusi smakrą raukšlėta ranka. Ant elektros laidų sutūpusios čiauška kregždės.

 – Aš taip galvoju: žmogus gimsta, ir Dievulis tą pačią minutę jam duoda kryžių. Vienam lengvesnį, kitam – sunkesnį. Man tai tikrai nepagailėjo, – su grauduliu kalba Vanda Terekienė, suvargusiom rankom glostydama prikyštės klostes – taip motina glosto prasikaltusio vaiko galvą.

Tai buvo gal prieš dešimt metų. O prieš porą metų Motinos dieną vaikščiodamas po Deltuvos kapines ant vieno kuklaus cementinio paminklo, kurį dengė kuplios tujos, pamačiau užrašą:

Jurgis Terekas

Vanda Terekienė

Akmeny iškaltos gimimo ir mirties datos. Abu palaidoti šalia vyriausio sūnaus Jurgio.

Ir tada prisiminiau šviesų gegužės vidudienį, kai girdėjau tą sunkią Motinos raudą, čiauškant kregždėms, kurios Motinos dieną visada jau būna sugrįžusios namo. 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos projektą „Rašytojų internetinė erdvė – kūryba, prisistatymai, istorija“ remia Lietuvos kultūros taryba