Tautvyda Marcinkevičiūtė. Eilėraščiai iš būsimos knygos

Vasario mėnesio antroje pusėje, prieš Vilniaus knygų mugę, pasirodys nauja Tautvydos Marcinkevičiūtės poezijos knyga (leidykla „Homo liber“). 2017 m. poetei buvo itin dosnūs – pasirodė ilgai brandintas eilėraščių rinkinys „Mano poe(ma)ma“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) bei Sylvios Plath poezijos „Rinktinė“ (Vilnius: Naujoji Romuva), abi knygos įvertintos Kauno meno kūrėjų asociacijos premija už metų kūrybos nuopelnus bei jautrią poetinę esaties ir amžinybės sąsajų interpretaciją. Na, o kad naujausios T. Marcinkevičiūtės lyrikos laukimas neprailgtų, kviečiame pasmalsauti ir publikuojame keletą eilėraščių iš būsimo leidinio.

 

 

 

 

 

Tautvyda Marcinkevičiūtė

 

Skalbėja

 

Aš – skalbėja, aš ir savininkė
Viešbučio, kurio kampus sulinkus
Nuo naštos kasdieniškos kas rytą
Apeinu: žymiuosi, ką daryti,
Kad minkšti ir švelnūs odai
Būtų rankšluosčiai svečiams vienodai
Ir, prarijus juos, nebepaleistų
Bangžuvė iš viešbučio šio keisto,
Kvepiančio mira ir ambra – Jonos
Dievui nepaklususio, vilnonį
Rūbą aš skalbiu keliaut Ninevijon,
Į kurią vis veja ir nenuveja
Dievas, nes ir viešbuty Baalą
Paleistuviai garbina, ir galo
Nematyt tam – vyną geria lovoj,
Kad, meluodami ir vėl „I love you“,
Santuokų sudužusių išlietu
Čia krauju užnuodytų iš lėto
Patalus ir sienas, o jas plauti
Tik komediantui tiktų Plautui,
Nors labai norėjau atsakyti
Aš triukšmadariams girtiems – į kitą
Savininką kreipės jie ir tie meilužiai,
Nuo smagumų kūniškų aplūžę,
Padugnės, žudikai, aferistai
Su našta čia tam, kad ji nukristų,
Gėjai, lesbietės, narkomanai, –
Bet kodėl taip skirsčiau, Dieve mano?!
Tuščias mano viešbutis, net Jona
Apsistojęs gavo čia balioną:
Dievas jam nepasirodė – niekas
Man taip pat nepasirodo – lieka
Čia visus priimt, neskirstant kastom,
Ir liežuvį plepų prisikąsti
Nuodėmių tik svetimų skalbėjai,
Kol labiau ji nenusikalbėjo.

                        2017 11 28

 

Verkiu Obuoliais 

 

            „Verkiau obuoliais motociklams dūzgiant“

                                   

                                    Delija Valiukėnaitė

 

Bitės baikeriai pabaikite tas baikas

Vyro mano nepridenkit savo šaikoj

Jūs tik dūzgiate o medų jis kabina

Pakabinęs kitą ir nenukabinęs

Nosies smaginas dabar o šiemet derlius

Obuolių toksai kad verkti noris terliams

Mano dar mažiems kuriuos raškyti

Su savim vežu pas fermerį į kitą

Svieto galą nes nereik už juos mokėti

Bet mokėti reikia čia iššovus skėtį

Verkia šakos obuoliai seniai jau pūva

Neištikimybė baisisi tribūnom

Tad visi mes skinam obuolius kai verkia

Pats dangus prisiurbęs kraujo tarsi erkė

Ir išpampęs nes dar nesiliauja lyti

Gal krauju ir maišos svetima kalytė

Iš kažkur atklydusi ir mums atrodo

Kad ir ji čia verkia graudžiai prie aruodo

Ir pasaulis visas verkia obuolinis

Obuoliais it aš verkiu nes tai eilinis

Melas vyro kad jis dūzgia motociklais

Nors nesibaigė dar mano – moters – ciklas

Dar gimdau ir kažkodėl verkiu įtūžus

Kad vis vien prireikia jam kitos meilužės

Obuoliais verkiu lietingai maišos gėda

Su tylėjimu net paukščių jie negieda

Iš solidarumo su manim gal

Ką man iš pasaulio neštis ką paimti

Obuoliais verkiu ant kopėčių įstrigus

Gal minutę šią jie mylisi aistringai

Dūzgia obuoliai ir rainos piktos bitės

Dumia motociklais dar neišsiritę

Iš savųjų avilių atgal į šeimą

Gal žinodamos kitokį išėjimą

Iš pasaulio kai nužudo karalienę

Šokdamos aukštai nors buvo tik eilinės

Dūzgia obuoliai kai patys motociklai

Verkia rodydami posūkį ant stiklo

Sustiklėjusių akių nes taip išverkus

Obuolius savy aš nužudžiau tą vergę

                        2017 10 22

 

Atsakymas recenzentui, kodėl aš nesiveržiu į priekinį planą

 

Dažniausiai aš viena, nes mes po vieną

Visi pasauly – net gimimo dieną, –

Nei brolio neturiu aš, nei sesers,

Lyg riešutą vienatvę perskelt noriu,

Nors ji tebeslegia savuoju svoriu

Ir, regis, krokodilams tuoj sušers.

 

Į parodas viena ir net į knygų

Pristatymus viena ne tam, kad dygų

Pajusčiau žvilgsnį kažkieno, kuris

Nežino to, kad net spektaklį gerą

Stebėsiu vieniša tarsi Niagara,

Ir žetonėlis vis iš rankų kris.

 

Viena pas draugę į svečius trenkiuosi

Ir, svetimos šaly būgnus trankiuosius

Kalbos užspaudus, nesidalinu

Tuo su jokiu kompanionu kelionėj

Kas krito į akis, kokiai vilionei

Pasidaviau akių aš mėlynų.

 

Viena viena net palikta kavinėj

Sekmadieniais, kai cigaretės vinį

Manasis vyras kala į plaučius, –

Bučiuojamės pro stiklą ir – kokteilį

Šeimos aš dieną tol siurbiu nedailiai,

Kol suirzimas sieloje nuščius.

 

Viena viena dažniausiai, nes klastotė

Fotografo mums dviem į kadrą stoti,

Jam gaudant tas akimirkas retas,

Kai užimu dviem prie stalelio vietą,

Kurion tuoj klestels vyras, nes stovėti

Sunku, kai reiks skaityt eiles raitas.

 

Ir atskirai mes būnam, nes kūrėjams,

Galvoj kurių poemų lūžta rėjos,

Prie vienas kito glaustis nėr kada,

Tačiau mes pripažįstam faifokloką

Su mėtų arbata, tiesa, kukloką,

Kai išmuša ir mūsų valanda:

 

Ir pabendravimui mes laiko skiriam

Tada, o šiaip po vieną vaikštom, skyrium, –

Meluoja tas, kas pavaizduoja mus,

Sukibusius lyg svogūnus į pynę,

Nors ir nevengiame abu slėpynių

Nuo vienas kito – saugome namus.

 

Ir aš nesiveržiu į pirmą gretą

Tarp mudviejų, žinau, kad vinegretą

Aukščiausias maišo iš žmonių visų:

Jei pirmenybiniu patinka vyrui

Atrodyt, leidžiu tai neužsispyrus –

Žinau juk, kad yra kitų tiesų.

 

Man negražu alkūnėm, kumščiais

Pastumti kitą ir girdėt, kaip unkščia

Ambicijos per aspera – jas neš

Su aspiracijom, jei dominuoti

Poroj jis nori, bet juk domino tai,

Kauleliai perstumdomi, o ne aš.

 

Atrodyti ar būti? – šito klausia

Dvasia pasauly, jei ji ne kaliausė,

Ir renkas būtį, leidus abejot:

Ji vieniša, žmogau, ji trokšta kito,

Nes viskas taip Aukščiausio surėdyta,

Kad bloga dvasiai būtų čia be jo.

 

Todėl aš vieniša kaip durų velkė,

Tačiau likimą taip ir kitas velka

Kūrėjas namuose, ir man džiugu,

Kad ne miesčionys esame – kitokie –

Todėl ne asistuok, bet atsistoki

Šalia Tu, vyre, virtęs žemčiūgu.

                        2017 11 20