ROKAS, MEILĖ, MAIŠTAS. APIE EDMUNDO JANUŠAIČIO ATMINČIŲ ROMANĄ “ČIA ESU AŠ”. RECENZIJA

Rašytojas, bardas Edmundas Janušaitis. Ramūno Guigos nuotrauka

 

ROKAS, MEILĖ, MAIŠTAS

Apie Edmundo Janušaičio atminčių romaną „Čia esu aš“. Recenzija

 

Gediminas JANKUS

 

Kas nežino mūsų garsiojo poeto, prozininko, bardo, ištikimiausio Kauno ir mylimo Žaliakalnio dainiaus Edmundo Janušaičio, kas nežino jo užmojų, energijos, kūrybinio šišo ir reto darbštumo. Stebėtinas veržlumas, neblėstantis jaunatviškas įkarštis trykšte trykšta iš daugybės jo knygų – ir poezijos rinkinių, ir įsimintinų prozos veikalų.

Edmundas išleido net devynioka poezijos rinkinių (pirmasis, „Bumerangas“ pasirodė dar 1989 m.), šešis romanus, šešias savo dainų kompaktines plokšteles. Vien pastaraisiais metais rašytojas kaip reta produktyvus – parašytos ir išleistos eilėraščių knygos „Vėjų gaudyklė“, „Žaliakalnio ložė“, du romanai – „Su manimi ir be manęs“ ir „Čia esu aš“.

Įžvalgų romanas „Su manimi ir be manęs“ pratęsia ankstesniųjų tematiką – Kauno Žaliakalnio, autoriaus mylimo ir puikiai pažįstamo, gyvenimo istorijas. Apie šį romaną jau teko rašyti, tad nūnai tenka kalbėti apie naujausią prozos kūrinį – romaną „Čia esu aš“ (Vilnius: Slinktys, 2023).

Visa E. Janušaičio proza pasižymi gebėjimu kalbėti įdomiai, surasti savo temoms netikėtus formą, stilių. Iš šiuolaikinių lietuvių autorių prozininkų jis išsiskiria savo drasiu, netgi beatodairišku avangardizmu, dažnai šokiruojančiais įvaizdžiais, trūkčiojančiais kinematografiškais vaizdais.

„Čia esu aš“  – neįprastas kūrinys. Jame nėra vientisos siužetinės linijos, vyrauja stiliaus emocingumas, ekspresija, šokiruoantys praeities – dabarties kontrastai. Be abejo, visa tai – akivaizdi modernizmo meninė įtaka, tačiau E. Janušaitis nesustoja ties jau girdėtomis  ar daugmaž pažįstamomis intonacijomis. Lyginant su ankstesniais romanais, šiame daug gausiau absurdo, šoko terapijos, intertekstų ir netgi obsceniškumo.

Taip, tai jau istorija, tai šiandieninei kartai nežinomi, gal ir neįdomūs  brūzgynai, tai mūsų kartos jaunystė komunistinės ideologijos pritvinkusioje, draudimų,  melo ir veidmainystės aplinkoje. Prisitaikėlių ir nuolankių liokajų netrūko, be abejo, ir tada, pakako šlovinančių TSKP (Tarybų sąjungos komunistų partiją), partinė nomenklatūra ir jos pakalikai valdė viską, tačiau negalėjo nei paveikti, nei valdyti tuometinio jaunimo nuotaikų, tylaus o kartais ir labai triukšmingo maišto, pasipriešinimo, nenuolankumo.

Tais jaunystės prisiminimais paremtame Edmundo Janušaičio romane „Čia esu aš“ prisimenamos ir atkuriamos XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžios jaunimo nuotaikos sovietinio režimo atžvilgiu. Romanas, be abejo, autobiografinis, pagrindinis herojus, autoriaus alter ego, vidurinę mokyklą bebaigiąs maištingos sielos jaunuolis, jaučia instinktyvų pasipriešinimą asmens laisvę varžančiai ir niveliuojančiai ideologijai, todėl draugauja ir bičiuliaujsi su savo rajono „nepritapėliais marginalais“, išsiskiriančiais nestandartiniu elgesiu, savarankišku mąstymu ir savita pasaulėjauta.

Vengdamas egzaltuotų lyrikos švelnumų, autorius savo herojams brėžia praeities-dabarties kontrastus, nevengdamas šiurkštoko tono, barbarizmų. Be abejo, kūrinį skaityti ir lukštenti nėra lengva.Visų pirma, tai modernistinės sandaros kūrinys. Romanas suskirstytas į trumpučius skyrelius, turinčius aiškų apibrėžtą prasmę, ne tik pavadinimą. Dvasiniai pokyčiai visiems personažams yra labai svarbūs.

Knygos struktūra pagavi, verčianti ne tik atidžiai sekti ekspresyvų autoriaus pasakojimą, bet ir karts nuo karto sugrįžti į pradžią, nes kūrinys sąmoningai sudėtingai ir mąsliai sukonstruotas. Tie minėti trumpučiai jaudinantys pasakojimai – atsivėrimai keičia vienas kitą, it žėrinčiame kaleidoskope.

Edmundas Janušaitis savo knyga lyg atsako į sociologo Vytauto Kavolio kažkada keltą klausimą: „kaip apsaugoti esmių patirtis, „skiedalų kibirais“ neužliejant kalbos?“ Regis, viskas paprasta – nenaudoti tų skiedalų, tuščiai nevograuti, siekti esmės bei kuo dažniau stilum verte – keisti stilių. Tačiau šios kelios literatūrinės tiesos kai kurių sąmoningai ignoruojamos, o kai kuriems apskritai neįkandamos.

Rašytojas, be abejo, negali pakęsti tuščių skiedalų ir paplavų, o jo stilius meistriškai kaitaliojasi. Kiekvienas personažas turi savo nepakartojamus kalbėseną, charakterį, gyvenimo istoriją. Romano „Čia esu aš“ pagrindinis herojus yra roko fanatas, pats kuriantis muziką, eilėraščius, jautrios prigimties vaikis, tačiau dvasioje – nenuramdomas maištininkas, kaip ir visi  jo draugeliai, bičiuliai – Pranašas, Kunigas, Romantikas, Kristus, Soskė, ir žinoma, pats herojus, vadinamas įvairiai  – Poetu, Briedžiu, Džageriu ir mažuoju Dilanu.

Išradingai aprašytas konkretus laikotarpis prieš pat Romo Kalantos Auką – susideginimą, aiškiai apibrėžta geografinė vietovė – Kauno Žaliakalnio šiaurė, to meto realijos ir galimi prototipai, autentiškas žargonas bei necenzūrinis slengas čia selindžeriškai derinami su tyra bręstančio žmogaus savistaba ir veržliu polėkiu į meninę – poetinę ir muzikinę – saviraišką.

Iš tiesų, ši knyga, jei būtų pasirodžiusi daug anksčiau – Lietuvai tik atgavus nepriklausomybę, būtų nuskambėjusi, sukėlusi didžiulį susidomėjimą, juk būtent toji Kalantos karta, dar išlikusi ir nesugniuždyta komunistinių represijų, aktyviausiai dalyvavo Tėvynės Atgimime. E. Janušaičio knyga ko gero, primintų  Dž. Selindžerio ar  D. Keruako romanų sėkmę Amerikos jaunimo tarpe.

Žinoma, kaip minėjau, nūnai tas laikmetis ne tik nutolęs – nūdieniam jaunmimui jis visiškai svetimas, geriausiu atveju keistas, kažkoks reliktas. Tačiau romanas labai svarbus ir reikalingas, kaip autentiškas to meto nuotaikų, virsmų, dvasinių pokyčių ir laisvės troškimo autentiškas liudijimas.

Edmundas Janušaitis knygoje atskleidė 70-ųjų metų dvasią, maištą, nesitaikstymą su vyraujančia brukama ideologija, sovietine (pasak autoriaus bolševikine) tvarka, tad sušukuotai lyrikai ir lemenimams čia nėra ir negali būti vietos.

Trumpomis impresijomis suskirstyta knyga pateikia vis įdomesnį siužeto vingį, tai intriguoja. It suspausta spyruoklė vystosi veiksmas ir vyksmas, puikiai perteikta to meto atrmosfera ir roko kartos jaunimo nuotaikos.

Daugybė autentiškų detalių, kurias dar prisimena rašytojo kartos žmonės, konkrečios vietos – be abejo, Kauno Žaliakalnis, Laisvės alėja, Raudonosios armijos prospektas (dabar – Savanorių), Kleboniškio miškas (Klebar Kledar Vudstokas), tuometinės garsios lenkų roko grupės „Raudonos gitaros“ gastrolės Kauno Sporto halėje ir, be abejo, nugėrimai, triukšmingi vakarėliai, šokiai garsiajame to meto šokių paviljone Mažajame Ąžuolyne, apipinti neįtikėtinomis istorijomis, kaip jie vykdavo, pasiskaitysite romane.

Kaleidoskopinis, kinematografinis vaizdas, šokčiojantis nervingas pasakojimas, be abejo, daugybė nenorminės leksikos, obsceniškų žodžių ir išsireiškimų, Sovietinės mokyklos (šulės) kasdienybė, to meto buitis, spalvingi personažai, meilės istorijos, persipinančios su tautiškumu ir politika – ypač įsimena scenos su trispalve, sidabriniu 10 litų prieškario monetos su Smetona istorija, ir tik pabaigoje, nuolat didinant įtampą – žinia apie Romo Kalantos ugnies Auką – susideginimą…

ROKAS, SEKSAS MEILĖ IR REVOLIUCIJA YRA NEMIRTINGI. SIELA VISAD LAISVA – savo jaunystės romanu ekspresyviai teigia Edmundas Janušaitis.

Skaitant knygą, tikrai pajunti, pasak autoriaus, gyvenantis laisvame pasaulyje o ne kažkokiame bolševikų suręstame šiltnamyje, kuriame vegetuoji tarsi po Kremliaus plėvele išauginta kultūrinė daržovė.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba