Irna Labokė. „Florestano niekučiai“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2018)

Irna Labokė. „Florestano niekučiai“ /noveletės/

 

 

Irnos Labokės noveletės „Florestano niekučiai“, regis, kuriamos tuo pačiu principu, kuriuo pagrindinis personažas Florestanas kuria savo niekučius. Ko gero, ir dėl panašių priežasčių. Tarp Florestano niekučių ir autorės kuriamų „niekučių“ įmanoma surasti dar keletą panašumų: jie nėra stulbinantys, bet pakankamai išradingi, jaukūs, stilingi. Noveletėse besimezgančios konfliktinės moters ir vyro situacijos, pavartojant skoningą ironiją ar žaismingą autoironiją, baigiasi elegantiška taikos sutartimi, tarsi primenančia, kad be niekučių gyventi būtų ir liūdniau, ir nuobodžiau.

 

 

…Vakare, visai vėlai, įslinkau į Florestano kambarį. Jis sėdėjo prie tų savo klapsinčių lempelių. Iki paryčių klausinėjau apie kiekvienos lempelės ir vielytės paskirtį. Nesvarbu, kad nieko nesupratau, bet…

Tokios magiškos nakties mudu dar nebuvo patyrę…

 

– Tai ne psichikos sutrikimas! – pasakiau vos įžengusi į gydytojos kabinetą. – ir ne kūno, – skubiai pridūriau.

– O kas? – pirmą kartą nuo stalo akis pakėlė gydytoja.

Jos antakiai buvo panašūs į dvi išlenktas kopūstines kirmėles…

 

…jie nežino kai kurių dalykų. O aš žinau, ir tiek. Žinau, pavyzdžiui, kad Florestanas turi vištą. Slaptai nuo viso pasaulio turi vištą, apie kurią manosi žinąs tik jis ir višta. Bet žinau ir aš. Iš savo pusrutulių…

 

A p i e  k n y g ą  i r  a u t o r ę :

Gediminas Jankus. „Irnos Labokės impresijos: nuo žaismės iki dramatizmo“ / Kaunorasytojai.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *