Gediminas Jankus. „Irnos Labokės impresijos: nuo žaismės iki dramatizmo“

Gediminas Jankus. Fotografija iš asmeninio archyvo

Dėmesingasis Gediminas Jankus pastebi prozinį poetiškosios Irnos Labokės debiutą – novelečių knygą „Florestano niekučiai“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2018).

 

 

 

Gediminas JANKUS

 

Irnos Labokės impresijos: nuo žaismės iki dramatizmo

 

Alpstančią žydėjimu, paukščių ir mūsų poetų giedamą gegužę galgi nederėtų kalbėti apie prozą ir dar proziškai, t. y. kritiškai-realistiškai. Juk aplinkui siaučia ir tik eiliavimais tykšta tradicinis Poezos pavasaris, regis, nėr kampelio, kur nelalėtų užbaigtų ir pradedančių poetų posmai.

Tačiau kuomet proza grakšti ir poetiška, kuomet ji intriguoja, palieka erdvės pamąstymui, jausmui, kuomet ji netikėta ir įdomi – apie ją būtina kalbėti, net poetinėms lakštingaloms treliuojant; juk tas kalbėjimas neturėtų disonuoti su jomis, nes juk ir aptariamo objekto – knygos – autorė pati yra poetė, dabar debiutuojanti prozos rinkiniu. Šis debiutas – Irnos Labokės noveletės „Florestano niekučiai“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2018).

Taip, Irną Labokę (Ireną Dūdėnienę) žinome kaip įdomią lyrikę, aktyvią įvairių literatūrinių vakarų dalyvę, senokai išleidusią eilių rinkinį „Krituoliai“ (Kaunas: Nemunas, 2007). Posūkis į prozą kiek netikėtas, tačiau jau iš jos eilių nutuokiant apie intelektualią, kiek įmantrią, įprastus kanonus laužančią ir daugeliu atžvilgiu itin originalią kūrybinę natūrą neturėtų stebinti. Prozos tekstai, ypatingai trumpieji, be abejo, reikalauja kai kurių savybių, būdingų ne tik tikriems poetams: jausti ir žodžio, ir minties daugiareikšmiškumą, turėti išlavintą vidinę klausą ir, visų pirma, žinoti, ką nori pasakyti.

Ir šiaip daug ko reikia, rašant trumpąją prozą. Arba nereikia nieko. Tik pavaikštai ar prisėdi kur nors. Ar ką sutinki. Ar ką išgirsti. Ir parašai trumputę ar ilgutę novelę. Gal ir taip. Tačiau, skaitant Irnos Labokės noveletes, vis tik atrodo, kad reikia daug ko, nes tikrai ne kiekvienas, tik pasišovęs nuskuosti į prozos arimus iš poezos žydinčių pievų, gebėtų tuose arimuose neužklimpti.

Irna Labokė neklimpsta. Irna Labokė pakyla virš rupių arimų ir skrajoja sau. „Florestano niekučių“ noveletes pavadinčiau impresijomis – jose daug vidinio jausmo, momentinio įspūdžio, poetinio polėkio. Autorė tiesiogine prasme turi puikią klausą – juk ji profesionali muzikė, tačiau ne menkiau išugdžiusi vidinę klausą ir savo trumpąją prozą dėlioja išmoningai, santūriai, herojų charakterius, išgyvenimus, potyrius atskleidžia netikėta talpia detale, trumpu apibūdinimu. Nevengdama lengvos ironijos, žaismo, autorė nepraranda budrumo, nenukrypsta banalaus juokinimo ar satyrinės traktuotės keliu. Viskas išlaikyta, galantiška, skoninga.

Iš tiesų, Irnos Labokės proza sukelia gerą įspūdį būtent tuo savo santūrumu neužsižaidžiant, lyg ir lengvai dėliojant kasdienes neva buitines istorijėles iš Florestano ir jo draugės gyvenimo. Tačiau neapsigaukime. Tos florestaniškos noveletės savy išsaugo daug simbolių ir paslapčių. Paprastas pasakojimo stilius pridengia užslėptą prasmę, kurios gausu kasdienybėje, o lengvo siužeto istorijos slepia daug gilesnius išgyvenimų, tarpusavio santykių (kartais gan komplikuotų) klodus. Irna Labokė sugeba meistriškai suvinklioti, regis, paprasčiausias situacijas, sudominti ne tik Florestanu – tuo „keistų dalykų fanatiku“, bet ir jo „antrosios pusės“ – mylinčios ir netgi kiek pavydulingai saugančios namų idilę žmonelės – elgesiu ir sprendimais.

Apskritai, Florestano ciklas man priminė sudėtingą dvibalsę fugą (šiose novelėse tikrai daug vidinio skambesio, ne tik numanomos – girdimos muzikos), ir tikiu, kad autorė, muzikologė, ne be reikalo savo herojų įvardino Florestanu – manau, tikrai ne Monako princas šio personažo prototipas. Florestanas – vienintelės Ludwigo van Beethoveno operos „Fidelis“ herojus, o jo žmona Leonora – pasiaukojimo simbolis.

Irnos Labokės Florestanas, žinoma, jau ne kankinys, nekaltai nukentėjęs už idealus. Autorė nekonstruoja ribinių situacijų, dramatizmo, peraugančio į tragediją, čia nėra. Tačiau pabandykime įsivaizduoti tokio Florestano ir Leonoros gyvenimą kitomis aplinkybėmis, po visų negandų ir kančių – kad ir Irnos Labokės kurtame pasaulyje… Kuo pavirsta mylinčios ir rūpestingos Leonoros (knygoje Florestano gyvenimo draugės, žmonos) ir jo paties santykiai? Kaip jie priima nūdienos pasaulio iššūkius? Kaip jie pasiruošę, jau neturėdami išorinių priešų, nugalėti savo vidinius – susvetimėjimą, uždarumą, vienatvę, – kaip jie sugeba išlaikyti jausmus vienas kitam, ir ar apskritai sugeba?

Apie tai ir kalba savo noveletėse-impresijose Irna Labokė, ir toji jos kalba, su kiek liūdnu, tokiu atlaidžiu šypsniu Florestano (o ir jo Leonoros) silpnybėms, yra įtaigi, slepianti savy prasmes, kurias daugelis linkę pamiršti ar visiškai jų neminėti.

Knyga „Florestano niekučiai“ sudėliota iš kelių dalių. Ją pradeda ir baigia Florestanai – pirmasis ir antrasis. Florestanas I – lyg prijaukinamosios, įvadinės noveletės apie herojų, tačiau kai kuriose jau galima išgirsti ir pajusti tą dvibalsės fugos užuomazgą, savotišką introdukciją – „Arbata Dievui“, „Spektras“. Florestanas II – jau aukštesnė pakopa, fuga čia aidi abiem balsais, aidi pakiliai ir ypatingai šviesiai – „Dūdelė“, „Garlaiviukas“, „Vielytės“. Impresija „Niekutis“ – tikrai smagios ironijos pavyzdys, išradingas ir netikėtas kūrinys.

Florestanas ir jį supanti aplinka (visų pirma rūpestingoji žmona), kaip ir visas dviejų dalių ciklas, yra daugiasluoksnis bei, kaip minėta, pripildytas įvairių prasmių. Kaip bebūtų, akivaizdu, kad Florestanas – meno žmogus, kūrėjas, gyvenantis savo idealų ar iliuzijų pasaulyje, atitrūkęs nuo kasdienybės ir buities. Tačiau kokia įdomi ir nenuspėjama yra jo žmonelė, išradingai sprendžianti iškylančias problemėles ar nesusipratimus. Pasakojimas pirmuoju asmeniu autorei suteikia galimybę improvizuoti, daug nuoširdžiau ir atviriau atsiverti.

Visa tai, be abejo, gerai. Tačiau mane kiek trikdė jau minėtas knygos suskirstymas. Florestano istorijomis pradedama ir baigiama. Tema užbaigiama, ratas užsidaro, juolab kad skyrius „Florestanas II“ ir finalinės noveletės suskamba fortissimo… Tačiau ar tikrai reikėjo atskirti abu Florestanus net dviem skyriais? Tiesa, viena dalis – „Kasijus“ – labai trumpa, joje tik dvi novelės, kita – „Berniukas ir lėlė“ – talpina net šešias.

Dabar, perskaičius pirmąsias Florestano impresijas, pakliūvama į visai kitą pasaulį. Autorė gvildena kitas temas, netgi kitu stiliumi, čia jau nerasi jokios ironijos ar žaismo. Susiduriame su kita Irnos Labokės savastimi – susikaupimu, įsiklausymu, tiksliu ir įsimintinu herojų psichologinių paveikslų atskleidimu, vidiniais išgyvenimais ir prieštara, užslėptu dramatizmu. Akivaizdu, kad tai tikros, išbaigtos novelės, su netikėtais finalais, veikėjų praregėjimais, jose ypatingai ryškus šviesos ir vilties motyvas. Net „Mona Liza arba Paryžius pagal Lukreciją“, atskleidžianti tuštybės ir banalumo paveikslą, išvengia prikišamo moralizavimo, pamokomo pedagogiško tono.

Tačiau ypatingos jėgos ir poveikio, be abejo, yra novelė „Credo“. Kasijaus ir Teodoros dramatiška meilės istorija, kančia, pasiaukojimas, mirties ir Prisikėlimo motyvas, kryžiaus, tampančio giliu simboliu, statymas – daugiasluoksnis, dramatiškas pasakojimas autorės perteiktas labai subtiliai, įtaigiai ir jaudinančiai. Dar ir dar kartą skaičiau šį kūrinį ir sunku buvo patikėti, kad jį parašė ta pati ironiškoji ir žaisminga autorė. Itin giliai pajusta ir perteikta vidinė kančia, netekties skausmas, neviltis, priartėta prie egzistencinės ribinės situacijos.

Palieka įspūdį ir „Emilis“ – vidinės ekspresijos ir netikėtumo šuoras, „Nebaigtoji“ – jautri, itin muzikali improvizacija Franzo Schuberto „Nebaigtosios simfonijos“ motyvu…

O „Berniukas ir lėlė“ (novelė skirta Stasiui Ratkevičiui) sujaudino ir pažadino mielus vaikystės prisiminimus, kuomet teko pažinti ir bendrauti su garsiuoju mūsų Lėlininku. Novelė reto jautrumo ir vaikiškos psichologijos pažinimo, prieš akis iškyla nuostabaus lėlių Maestro paveikslas, visą gyvenimą dalinusio gerumą bei viltį mažiesiems.

Ir po šių dramatiškų, prie egzistencinių aukštumų priartėjusių novelių mes vėl skaitome Florestano antrojo noveletes, esame priversti patys verte stilum – keisti stilių, tai yra, vėl grįžti prie autorės žaismės, ironijos ir improvizacijos. Žinoma, tai nėra blogai, tačiau vis tik man atrodo, kad knygą reikėjo užbaigti kitu skyriumi – „Berniukas ir lėlė“ ar „Kasijus“.

O gal autorė rėmėsi muzikine dramaturgija ir sąmoningai panaudojo tonikos sugrįžimą – Florestano grįžimą harmoningai pusiausvyrai?.. Pradžia ir pabaiga su Florestanu…

Irnos Labokės mažosios prozos knyga – vienas rimčiausių ir talentingiausių pastarojo meto debiutų. Akivaizdus prozininkės talentas, žinoma, nemenkina jos, kaip poetės, privalumų. Tačiau užbaigta poete Irnai dar reikia tapti, o prozininke ji jau tapo akivaizdžiai. Viliuosi sulaukti ir naujų novelečių, ir novelių… 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *