Ona Jautakė. „Raudona ir mėlyna“

Visai neseniai skelbdami rašytojos Onos Jautakės „Nidos haiku“ prasitarėme, kad ji savo kūryboje itin dėmesinga mažiesiems skaitytojams. Būtent jiems publikuojame vieną iš naujų Onutės pasakaičių. Be to, plačiai žinoma – išmintingi žmonės pasakų neišauga.

 

Ona Jautakė

Raudona ir mėlyna

 

Gūdžią ir šaltą žiemos naktį aikštelėje tarp daugiabučių namų beveik visai viena priešais kitą sustojo dvi mažos mašinėlės. Raudona ir mėlyna.

Šaligatviu nukaukšėjo paskutinis praeivis, aplinkiniuose namuose užgeso šviesos, ir mašinėlėms pasidarė nuobodu. Netgi vieniša… Tad jos atidžiai žvelgė viena į kitą ir mirksėjo mažomis švieselėmis. Raudonoji raudonai, mėlynoji mėlynai.

Jei ilgai ilgai žiūrėsi į tokią mirksinčią lemputę, suprasi, kad ji ne šiaip sau mirkčioja, ji nori tau kažką pasakyti. Mažos mašinėlės kalbėjosi. Jos mirksėjo viena kitai visokias savo paslaptis ir nuotykius. Pavyzdžiui, kur buvo dieną ir ką matė bei girdėjo. Visai kaip mes kalbamės tarpusavy.

Paryčiu per miegantį miestą žingsniavo vagis. Turbūt jį kamavo nemiga. Vagiui labai patiko raudonoji mašinėlė, taip patiko, kad užsinorėjo tuoj pat ją pavogti. Jis ėmė knebinėti mašinėlės duris. Bet raudonoji mašinėlė ėmė šaižiai rėkti. Juk joje buvo įrengta signalizacija, todėl ir mirksėjo raudonoji lemputė.

Vagis susikūprinęs pasislėpė už mašinėlės šono. Jo išgąstis trumpai tetruko, mat nuo raudonos mašinos signalo neužsižiebė šviesa nė viename lange ir niekas neišėjo pažiūrėti, kas atsitiko. Nieko nuostabaus, nes įsisiautėjo pikta pūga, vėjas švilpė ir kaukė visokiausiais balsais, ką ten beišgirsi…

Tikra neviltis! Vagis vėl knebeno duris, mašinėlės niekas negirdėjo, jai beliko mirkčioti lempute mėlynajai draugei: „Gelbėk! Padėk man!“

Gelbėti? Bet kaip?!

Mėlynoji pamąstė, susikaupė, pasipurtė siaučiama vėtros ir įjungė šaižų signalą.

Dabar žmonių pagalbos raudona ir mėlyna šaukėsi kartu. Vadinasi, ir dvigubai garsiau.

Netrukus užsižiebė šviesa keliuose languose iš karto, o du žmonės, turbūt automobilių savininkai, puolė pro duris į kiemą.

Jie pyktelėjo prižadinti vidury nakties, nes raudona ir mėlyna buvo sveikut sveikutėlės, ir žmonėms pasirodė, kad joks pavojus joms nė negrėsė.

Aišku, vagis senų seniausiai dėjo į kojas…

–Turbūt kaltas vėjas, – gūžtelėjo pečiais žmonės, – kartais juk taip atsitinka.

Ir žmonės nuskubėjo į namus, nes labai norėjo miego.

„Ačiū tau, – sumirksėjo raudona lemputė, – tik nesuprantu, kaip tau pavyko taip garsiai surikti, juk vagis nelaužė tavo durų.“

„Labai norėjau tau padėti, todėl ir pavyko“, – atsakė mėlyna.

Mačiau, kaip jos ir toliau kalbasi žvarbiomis žiemos naktimis: mirkt mirkt, mirkt.

Tik jų šeimininkai to nežino. Ir nereikia.

Svarbu, kad vagis daugiau nedrįsta atsėlinti į mūsų kiemą.