Ona Jautakė. „Bulvės marškinaičiai“

Ona Jautakė. Iš rašytojos asmeninio archyvo

Seniai žinoma, lietuvis ir bulvė – kaip Lietuva ir lietūs – vienas be kito neįsivaizduojami. Tačiau kas atsitinka, kai bulvių šeimynoje atsiranda priešgyna? Apie tai – naujausia Onos Jautakės pasakaitė.

 

Ona Jautakė

Bulvės marškinaičiai

 

Tiesiose it styga, nuo piktžolių stropiai išravėtose vagose pražydo bulvės. Gražiai pražydo, ne veltui kažkada seniai seniai žmonės jų žiedus vertino labiau už gardžiuosius gumbus… Sudūzgė bulvių žieduose bitės, kamanės ir kiti smaguriai. Tikra daržo šventė!

Nežinia, ar žemėje pasislėpę ūgtelėję bulvės vaikai, dar nedideli akiuoti gumbeliai, ką nors nutuokė apie tą gražų žydėjimą. Bet ir jie gyvenimu nesiskundė. Saulė dirvą šildo, lietutis palaisto, tik auk ir džiaukis.

Tik pernykštei bulvei, viso didelio žydinčio krūmo pramotei, buvo ne pyragai. Visa raukšlėta ir išsekusi, ji ne tik rūpinosi kero gerove, bet dar ir turėjo atsakinėti į nesibaigiančius mažųjų bulviukų klausimus.

– Kas bus rytoj? Kas nutiks, kai užaugsime? – čiauškėjo vaikai nepaliaudami.

Senoji bulvė kantriai, kaip sugeba tik mamos, o kartais dar ir močiutės, pasakojo, aiškino, mokė ir patarė.

– Kai užaugsite, – sakė ji, – jus žmonės iškas iš žemės. Didžiausios pateks ant stalo: numaus jūsų marškinaičius, išvirs didžkukulių ar sugrūs košės. Mažesnės bulvės žiemos rūsyje, o pavasarį žmonės jas pasodins į dirvą. Tos bulvės sudygs ir augins savo vaikus, kaip aš jus dabar. Kas benutiktų, atminkite: žmonės mus, bulves, labai myli ir rūpinasi, todėl už viską turime būti dėkingos.

„Vaje, visai man nelinksma, – pagalvojo viena nedidelė apskrita bulvytė. – Numaus mano gražiuosius rausvus marškinaičius! Šitaip tai jau ne, nesutinku! Bet ir bulvių mamyte būti aš visai nenoriu… Reikia kažką sugalvoti.“

Mažoji priešgyna įsirausė giliau į žemę, kai šeimininkė atėjo pasikasti šviežių bulvių, ir liko nepastebėta. Per bulviakasį pasislėpė po akmenuku. O paskui atėjo žiema. Bulvytei buvo šalta ir vieniša, ji drebėjo dirvoje, ir šalčiui jos pagailo, užmigdė mažylę žiemos miegu.

Pavasarį ūkininkas ją palaikė rausvu akmenuku ir įmetė į traktoriaus priekabą. Bulvė skaudžiai užsigavo šonelį, bet nusiminti nebuvo kada: jai pavyko nuriedėti į žolyną nuo akmenų krūvos lauko gale. Šildė pavasario saulė, lijo lietūs, ir gražūs rausvi marškinėliai ėmė plyšti: kalėsi daigeliai, augo ir skverbėsi į žemę šaknys. Bulvė pasidavė pavasario kerams, su visomis dirvono žolėmis ir gėlėmis tik žaliavo, stiebėsi, ėjo lenkčių, savo rūpesčius dėl marškinių seniausiai iš galvos išmetusi…

Kai bulvės keras apsipylė žiedais, ją pamatė akmenukų gėlyno takeliams grįsti atbėgę vaikai.

– Žiūrėk, bulvė žydi, – tarė sesei broliukas. – Įdomu, iš kur ji čia atsirado?

– Gal vėjas atnešė? – pamąstė mažoji sesė.

– Argi vėjas pakeltų bulvę? – suabejojo berniukas. – Gal ji  iš Amerikos atkeliavo? Reikės mamos paklausti.

Mažieji bulviukai irgi klausinėjo mamos visokiausių dalykų. Kas nutiks rytoj, kas bus, kai jie užaugs?

Apskrita rausva bulvelė jiems pasakojo, ką buvo girdėjusi iš savo mamos. Ir dar apie tai, kaip didžiavosi savo marškiniais ir kiek nuotykių patyrė.

O kas toliau? Visai gali būti, kad ši pasaka neturi pabaigos. Kas žino, gal iš gausios bulvių giminės ir vėl atsiras kokia priešgyna, išvengsianti tamsaus rūsio ir sudygsianti kur nors, kur rimtai bulvei visai ne vieta?

Juk visi esame matę bulvių, žaliuojančių ir žydinčių ten, kur jų tikrai neturėtų būti. Agurkų lysvėje, miežių lauke ar net pamiškėje. Taigi…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *