Vidmantas Elmiškis. „Katinas, kurio nėra“

Vidmantas Elmiškis. Mildos Kiaušaitės fotografija

Vidmantas Elmiškis, debiutavęs ironiškos prozos rinkiniu „Ir višta – paukštis“ (Kaunas: Nemunas, 1995),  po to išleido tris poezijos knygas ir ilgokai tylėjo… Praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams, kyštelime nosį į susikaupusį nepublikuotų novelių pluoštą.

 

Vidmantas Elmiškis

 

Katinas, kurio nėra

 

Sapnui neįsakysi. Juo dažniau Rosita laistė ašaromis pagalvę, tuo įkyriau sapnavo vieną ir tą patį: ryškiai nušvitusiame lango keturkampyje stovi vyriškis. Ji temato plačius pečius, nežinia kaip supranta, kad jam trisdešimt ketveri, paslaptingai žino, kad jis madingai, jaudinančiai dygiai apšepęs.

Tiems, kuriuos regi miegodamas, neįmanoma nei laišką parašyti, nei paklausinėti, todėl Rosita iki nirtulio spėliojo, kas jis, kodėl trikdo ir taip neramų jos poilsį.

Galop nusipirko sapnininką ir perskaitė: „Vyrą juodai apsirengusį sapnuoti – laimė.“ Gaižiai šyptelėjo, sviedė knygą šalin, nes staiga toptelėjo, kad kasnakt spokso į nuogą nepažįstamojo nugarą. Kur jau ten iki juodo drabužio, kai sėdmenys baltuoja prieš akis…

Tiek tos pažadų laimės.

Kai apie sapną prasitarė darbe, Nelė įspėjo: jeigu vyras staigiai atsisuks, stipriai dar kartą užsimerk, nesvarbu, kad miegi, šiukštu nežiūrėk į jo daikčiuką, nes kitaip po trijų mėnesių pastosi ir pagimdysi sūnų, kurį teks vienai auginti. Rosita nuraudo, sriūbtelėjusi kavos garsiai užsikosėjo, stvėrė servetėlę ir išbėgo į tualetą. O Nelei net akys godžiai sublizgo, taip ji mėgo kaišioti nosį, kur nedera, kaip nenudžiugsi, kai svetimi reikaliukai patys tūptelėjo ant jos darbštuolio liežuvio. Tad dūzgė, malė būtus ir nebūtus kolegės nutikimus, kol skyriaus vedėjas įspėjančiai treptelėjo koja.

Nelė plepėjo, vedėjas trepsėjo, Rosita vis dažniau springo ir laistėsi kava, nes sapnai kito – atsirado vietos jai pačiai. Tiksliau, jos šešėliui, kuris nedrąsiai kūprinosi gerokai mažesniame, negu nepažįstamojo, lange. Rosita tematė gležnus moters pečius, tačiau iš pasišiaušusios šukuosenos suprato, kad tenai – ji, iš kūno linijų – kad apsinuoginusi.

Sapnininkas komentavo žiauriai: „Nuogą moterį sapne regėti – mirtis.“

Jeigu ta moteris esu aš, raminosi Rosita, sapnas negalioja. Nebūsiu pati sau giltinė, ne! Juolab du langus skirianti tamsi riba pradėjo blukti, trupėti, aižėti. Sakytum laimės kirmino graužiama.

Viskas būtų pakenčiama, jeigu ne ploni, netvarkingai lyg aplūžusi tvora išdrikę plaukai, kuriuos, blogumui užklupus, mergina lengvut lengvutėliai rauna kuokštais ir energingai mosikuodama rankomis svaido į visas puses. Sruogų gali rasti vonioje, grikių košėje, sukuistoje rankinėje, tarp moterims skirtų žurnalų ant stalo. Bjaurus įprotis kramtyti nagus ir nepasidaryti manikiūro, dar nemaloniau, kai pašnekovė ištiesia plaukais apsivėlusią ranką. Juolab nesmagu, nes Rosita iš tolo prikausto žvilgsnį: perkopusi per metrą aštuoniasdešimt, ilgakojė, dailiai įsmaugta bei papūsta kur reikia, gundančiai įnoringa, įnoringai gundanti, tik, vargeli, tie slenkantys plaukai… Nelė patarė nusikirpti trumpai.

Trumpai tai trumpai! Ir Rosita pasistengė – per putas su vienkartiniu skustuvu braukė pati, tad susipjaustė galvą, pamaišiui lašnojo kraujas ir ašaros. Kai nusipraususi pažvelgė į veidrodį, pamatė, kad nosis ir ausys gerokai didesnės negu derėtų prie veido, akys per arti viena kitos, o pasukus galvą į kairę ant kaklo matosi paauglystės išdaigas įamžinęs randas. Jeigu ne ambicingas charakteris, Rosita būtų nusipirkusi peruką, apsirišusi dizaino salone pirkta brangia vienetine skarele, tačiau užsispyrimas nugalėjo: pasiuskit, tebūnie!

Kitą rytą įstaiga linksmai šurmuliavo, tik skyriaus vedėjas skeptiškai palingavo galvą, o viską išmananti referentė Nelė drėbtelėjo: kilstelėsi aukščiau sijoną, niekas į kaukolytę nežiūrės. Ji, be abejo, buvo teisi. Jeigu ne Rositos akys… Kažkas per stebėtinai trumpą laiką nutiko paslaptingai žaviam jų žalsvumui, sakytum spindintį brangakmenį apdrabstytum drėgnais pelenais; ne liūdesys, ne skausmas, ne gėla žvilgsnyje, tik graudžiai palšas abuojumas. Lyg prieš tave sėdėtų ligota, negandų nuilsinta moterėlė. Graži, elegantiška, bet…

Pokyčių nepastebėtų nebent aklas. Arba pirmą kartą susitikęs su Rosita. Bendradarbiai nedrįso klausinėti, lįsti į merginos vidų, knaisiotis, aiškintis. Juolab kad pašnekinęs galėjai žaibiškai gauti per nosį: mano pupos, pati sriubą išsivirsiu!

O sriuba, beje, svilo kaip svilusi – mergina tebeverkė kiekvieną naktį. Nuoširdžiai, lyg darbą dirbdama. Šniurkščiojo, kūkčiojo, dūsavo, maldė save garsiai bei tyliai, giliai įkvėpdama, sulaikydama orą, kol akyse pradėdavo raibuliuoti, o po akimirkos vėl ūbavo sakytum rudens vėjas. Atsikeldavo patinusiais poakiais, paburkusiais skruostais, ilgai stovėdavo po dušu; paleisdavo šaltą vandens srovę, kai oda pašiurpdavo – karštą. Kol maloniai sutvinkčiodavo smilkiniuose, oda įsitempdavo, parausdavo, o pasirąžius pasigirsdavo labiau juntamas negu girdimas sąnarių trekštelėjimas.

Kai Rosita rūpestingai pasidažydavo, dailiai apsirengdavo, vyrai po senovei palydėdavo žvilgsniais, tačiau kažkodėl bauginosi užkabinėti, nekibino. Net spuoguoti paaugliai nešvilpčiojo ir nulydėdami žvilgsniais nelaidė replikų. Paklausk, jeigu gudrus, kaštonų lapus skaičiuojančios darganos, kodėl. Atsakymo nežino ir Rosita, kai nuoga stovi prieš veidrodį, apžiūrinėja kūną, spėlioja, kaip jis atrodys ištekėjus ir pagimdžius, po ketvirčio amžiaus, po šimto metų. Žinoma, kad po šimto! Išrasta visko ir tiek, kad būtų nepadoru neprailginti žmogaus gyvenimo. O tada pasauliniai paramų fondai skirs lėšų beišnykstančioms tautoms gelbėti ir lietuviai, neginčytina tiesa, įsispraus tarp pirmųjų.

Kodėl, mergele, neišteki, pašaipiai klausia Saulenė. Nusėsi dulkėmis anksčiau laiko. Suprantu, sunku atsirinkti, bet, būk įdėmesnė, meilė vakarą rytą vaikštinėja po miestą, stabtelėk, pastebėk, įsižiūrėk…

Pasakyta, kaip įsakyta.

Kartą, skubėdama į darbą, Rosita pamatė per gatvę klupinėjančią moterį, nutviekstą atlekiančios mašinos žibintų, puolė padėti. Instinktyviai, be gerų ketinimų. Sucypė stabdžiai, vairuotojas pradarė langą, nusikeikė. Rosita neliko skolinga. Žodis po žodžio, prašom – nedidukas automobilių kamštis piko metu. Pakviesta paskubėti, pati nesupranta kodėl, mergina įsiropštė į jaukiai šiltą mašiną. Neprašiau, burbtelėjo, tačiau netruko atsileisti, skambant prancūziško džiazo rytmetinėms melodijoms, įsišnekėjo su, paaiškėjo, maloniu, tik vėluojančiu, todėl pavojingai lekiančiu vairuotoju, atsisveikindama pažadėjo drauge pavakarieniauti.

Drauge tai drauge… Įdomiausia, kad į pirmąjį pasimatymą jis atėjo plačius pečius įspraudęs į elegantišką juodą kostiumą, tarytum būtų atžengęs iš sapno, o šnekučiuojantis, sumuodama Renaldo studijų bei darbų metus, Rosita suskaičiavo, kad jam tikriausiai trisdešimt ketveri. Ar reikia pridurti, kad jis apšepęs madinga savaitės barzdele? Mergina, mintyse įsivaizduodama nuogą Renaldą, palygindama jį  su matytuoju miegant, skaisčiai nuraudo, sutriko, jis, nesuprasdamas priežasties, instinktyviai pasitikrino kelnių užtrauktuką… Neįmanoma, pašiurpo Rosita, taip atpažįstamai susapnuoti ateitį. Kas tuomet laukia manęs?!

Renaldas skambino dažnai. Pirmasis apsikabinimas, bučinys, intymus sugludimas… Rosita miegojo vis geriau, sapnas, įveiktas tikrovės, bluko, nyko, figūros susiliejo į neiššifruojamą abstrakciją, tik gerai įsižiūrėjus matėsi apsikabinusių moters ir vyro figūros. Negalėjai pasakyti, ar porelė nuoga, ar šviesiai, plonai apsirengusi, ir tai ramino Rositą. Apie kokią nuogą moterį ir mirtį kalba, kai atsikeldama, nuleisdama kojas ant kilimo, šalia lovos matai Renaldo šlepetes?

Sapnininką Rositą išmetė, plaukai ataugo vešlesni. Kartais Renaldas stovi prie lango, tada Rosita stipriai užsimerkia ir mato jo plačiapetę nuogą nugarą. Nes sapnui sugrįžti neįsakysi – jis, kaip katinas, vaikšto vienas, ir eina ten, kur nori. Nors ne! Sapnas vaikšto vienas, eina, kur nori, o jam ant peties tupi rainas, nusipenėjęs katinas.

 

2 komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *