Vladas Vaitkevičius. „Neišsiskleidęs…“ (prisiminimai apie Virgilijų Kaziūną)
Poetas Vladas Vaitkevičius labai reiklus sau (be abejo, ir kitiems lyrikams), rašo nedaug ir neskubėdamas, turi įprotį brandinamo eilėraščio eilutes nešiotis ant popierėlio piniginėje. Galime tik spėlioti, tačiau tikėtina, kad rašytojo kišenėje posmų daugiau negu eurų…
Paprašytas teksto publikacijai, Vladas pasakė turintis pluoštą atsiminimų apie jaunų dienų draugus, smagius nutikimus ir dažnus pokalbius apie kūrybą iki aušros. Deja, daugelis iš tų bendražygių Amžinybės soduose… Juolab verta fiksuoti, įamžinti. V. Vaitkevičiaus knyga turėtų pasirodyti kitąmet, šįkart spausdiname, ką drauge patyrė poetai Vladas ir Virgilijus Kaziūnas.
Vladas Vaitkevičius
Neišsiskleidęs…
1977 metų vasario mėnesį sklaidžiau „Komjaunimo tiesą“. Literatūros puslapyje iš karto akį patraukė Virgilijaus Kaziūno eilėraščiai. Nudžiugęs ėmiau skaityti poeto, kritiko Vytauto Skripkos (1943–2013) pristatymą, ir staiga vienas sakinys aptemdė džiaugsmą: publikacijos autorius šiemet vasario 5-ąją mirė. Taip sužinojau apie artimo bičiulio netektį. Su Virgilijumi dažnai susirašinėjau, o šįkart jis ilgokai man neparašė, nerimaudamas nekantriai laukiau laiško, ir še tau – lyg perkūnas iš giedro dangaus. Ilgai neatgavau žado. Virgilijaus nebėra. Juk tik prieš mėnesį šventė savo keturiasdešimties metų sukaktį, pasitiko gyvenimo vidurdienį. Atsipeikėjęs perskaičiau eilėraščius, bet širdgėlos jie nenumaldė. Virgilijaus šermenyse ir laidotuvėse nedalyvavau, nes draugai nežinojo, kur manęs ieškoti. Tuo metu mano laivas keitė ir bures, ir kursą, gyvenau tarp dangaus ir žemės tiesiogine to žodžio prasme.
Dabar, po keturiasdešimties metų, apie Virgilijų galiu galvoti ramiai, objektyviau vertinti mūsų draugystę, prisiminti nutolusių metų nuotykius, pokalbius, ginčus. Atrodo, girdžiu Stasio Povilaičio dainą „Švieski man vėl“, Taujėnuose iš magnetofono sklindančią pro atvirą Virgilijaus mūrinio namo antrojo aukšto (jame buvo ir šeimos miegamasis, ir jo darbo kambarys, apjuostas 8000 knygų lentynomis), langą, tarsi vėl klausausi bičiulio, kalbančio apie šio estrados dainininko talentą, tarytum vėl keliame vyno taures ir bandome kartu dainuoti. Pas Virgilijų svečiavausi daug kartų. Sykį atskubėjau pas jį su Broniumi Kašelioniu, tuomet dirbusiu Lietuvos kultūros ministerijoje, per patį bulviakasio įkarštį. Išgėrę vieną kitą stiklinę naminio obuolių vyno (Virgilijus buvo neblogas vyndarys, namo rūsyje baigė rūgti dvidešimties litrų stiklainis), kaip akis išdegę kibome į darbą. Prie namo esantis daržas nepagailėjo Virgilijui gausaus derliaus. Plušome išsijuosę, vos spėjome nešti pilnutėlius bulvių krepšius į rūsį išpilti. Mums talkino Virgilijaus žmona Zita ir kelios vietos moterėlės. Pamenu, jis vis ragino visus eiti ragauti vyno, patarė vieną bulvę mesti į pintinę, dvi užversti žemėm. „Taip sąžiningai kasdami iki vidurnakčio nebaigsite. Užteks tų bulvių, – kaip kirviu nukirto. – Einam švęsti pabaigtuvių.“ Neatsimenu, paklausėme jo ar ne, derėjomės su sąžine ar ne, bet pabaigtuvės buvo įsimintinos – ir vynas gardus, ir užkandžiai skanūs, ir kompanija rinktinė. Klausėmės moterų pasakojimų apie Lietuvos nelaisvės metus, pokarį, partizanų kovas.
Ankstų rytą mus pakėlė piktokas Zitos balsas: „Tai jūs šitaip kasėte, pažiūrėkite, kas dirvoje darosi! Marš rinkti bulvių!“ Pasirodo, naktį smarkus lietus suplakė žemę, o mūsų nuodėmingai užkastos bulvės išlindo į paviršių ir begėdiškai puikavosi. Ai, galėjo ta liūtis ne Taujėnuose, o Ukmergėje išsilieti… Bent tiek gerai, kad talkinusios kaimynės vakar nuėjo namo ir nemato mūsų padarytos kiaulystės. Skaudančiomis galvomis nubėgome į daržą. „Neimkite į galvą, – guodė Virgilijus, – neilgai truksime, išpirksime kaltę ir leisimės laipteliais į rūsį sveikatos taisyti.“ Taip ir buvo – dirva švariai nukasta, Zita atlyžusi šypsosi, mes nekantriai žiūrime į laiptelius… Trumpai atsipūtę, numalšinę troškulį, paerzeliavę, prisiminėme, kad vakar Virgilijui žadėjome nušienauti pievą. Užsimetę ant pečių dalgius, pasiėmę lauknešėlį nuskubėjome dirbti. Beplušant netikėtai virš mūsų galvų ėmė sukti ratus lyg iš po žemių išdygęs didelis bičių spiečius, įvaręs mums baimės. Jei dabar apie tai rašau, vadinasi, tuomet likome gyvi ir toliau sparčiai guldėme žolę. Neatsimenu kitos tokios negirdėtai karštos rugpjūčio dienos – saulė prarado saiką, svilino kaip patrakusi. Prakaitas sruvo per mūsų kūnus, dalgių ašmenys vis dažniau „susipažindavo“ su nepastebėtais akmenėliais, net kibirkštys lėkė, nužerdavo kurmiarausius, dalgius teko be perstojo pustyti. Temstant vargais negalais įveikėme pievą ir parėjome lyg iš mūšio lauko…
Vėlai vakare trise dar rašėme atsakymą Leonidui Šimoliūnui (1945–1995). Leonidas nuo 1970 m. Pasvalio rajono Krinčino aštuonmetėje mokykloje (nuo 2001 m. – Krinčino Antano Vienažindžio pagrindinė mokykla) dėstė piešimą, kūno kultūrą. Nors Vilniaus universitete buvo baigęs prancūzų kalbos studijas, specialybės pamokų turėjo mažai, nes mokykloje prancūzų kalbos mokė jo bendrakursė žmona Gražina. Leonidas rašė labai savitas humoreskas, noveles, eilėraščius, dienoraštį, vertė iš prancūzų kalbos, turėjo sukaupęs per 8000 knygų biblioteką (gal lenktyniavo su Virgilijumi?). Jo kūrybą spausdino „Literatūra ir menas“, „Nemunas, „Jaunimo gretos“, „Švyturys“, „Pergalė“ ir kita periodinė spauda, ji taip pat pasirodė Krinčino poezijos antologijoje „Paversmių versmių šviesoj“ bei almanache „Mes esam šiaurės krašto“, bet pirmojo humoreskų rinkinio „Be dūmų“, kurį 1996 m. Vilniuje išleido Gražina, Leonidas neišvydo. Jo knygos „Anapus kančios ir džiaugsmo“ bei „Gyvenimo žavesys“ savilaidos būdu 2003 m. buvo išspausdintos Krinčine. Mums svečiuojantis Virgilijus gavo iš jo laišką. Leonidas švelniai jam priekaištavo, kad šis provincijoj žudo savo talentą, gyvena įsikibęs karvės uodegos, siūlė ieškoti darbo didmiestyje. Pamiršau, ką gudraus ir išmintingo atrašėme, kaip teisinome ir užtarėme Virgilijų. Visgi reikia pripažinti, kad Leonido linkėjimai išsipildė, bet apie tai – vėliau.
Viešėję tris paras, padėję nudirbti ūkio darbus, pagaliau su Broniumi sukrutome važiuoti į Vilnių, tiksliau, ne važiuoti, o aštuoniasdešimt kilometrų eiti pėsčiomis. Išgirdęs mūsų ketinimą, Virgilijus sunerimo: „Ar pakvaišot? Galėjote ką nors protingiau sumąstyti. Gal neturite pinigų bilietams? Mielai nupirksiu, tik nekvailiokit.“ Bet argi pasiryžėlius perkalbėsi. Paspaudėme draugui ranką, apsikabinome, paplekšnojome per petį ir iškeliavome. Iš pradžių eiti buvo viena palaima: vaiskus rytas, nematytas gražus kraštovaizdis. Nuovargį pajutome be perstojo nužingsniavę 30 kilometrų. Pradėjo lėtėti žingsnis, kojos apsunko, vis dažniau prisėsdavome. Nusiskindavome nuo šalikelėje augančių obelų rūgščių obuolių ir raukydamiesi tylomis grauždavome. Nesinorėjo pokštauti, švaistytis žodžiais. Ilsinome kūną, kaupėme jėgas. Tiesą sakant, poilsio labiau reikėjo man, nes ėmė skaudėti dešinę koją, traukti mėšlungis. Bronius žygiavo lyg kovų užgrūdintas karžygys. Vis dėlto pusės paros ėjimas pribaigė ir jį. Nuėję už Širvintų penkis kilometrus (iš viso sukorėme penkiasdešimt penkis), ėmėme dairytis, kur galėtume priglausti galvas. Bronius pirmas pamatė tolėliau nuo kelio sukrautas šieno kupetas ir su palengvėjimu šūktelėjo: „Štai mūsų nakvynė!“ Įsirausėme į šieną netoli vienas kito ir kietai sumigome. Paryčiais Bronius kumštelėjo man į pašonę: „Vladai, ar gyvas? Ko tos varnos taip garsiai krankia virš galvų?“ „Gyvas, gyvas…“ – atsakiau mieguistu balsu. Krenkšdami išsiropštėme iš migio, nusipurtėme šienuotus drabužius. Pastoviniavę prie plento, susistabdėme į darbą darbininkus, ko gera, statybininkus, vežantį autobusą ir pargrįžome į sostinę. Netrukus gavau Virgilijaus laišką. Rašė netikėjęs, kad mes taip toli nukakome, kol vienas taujėniškis besikalbant pasakė matęs mus einančius keliu toli už Ukmergės.
Tikiuosi, Virgilijus nepyks, jei pasidžiaugsiu iš Lazdijų rajono Krikštonių kaimo kilusio Broniaus – literato, kraštotyrininko, kultūrininko, spaudos darbuotojo, muzikanto (groja akordeonu, armonika ir bajanu) – patriotiškumu, šiandiene veikla, kūrybingumu ir darbštumu. Jo iniciatyva pastatyti penki paminklai Lietuvos partizanams, 1999 m. Bronius išleido knygą „Dainavos partizanai: Šarūno rinktinė: dokumentai ir prisiminimai“, o 2002 m. pasirodė jo knyga „Dainava. Seinų kraštas: istorija, kultūra, žmonės“. 2004 m. su pasauliu ir mumis pasisveikino poetės Onės Baliukonytės (irgi dzūkės) redaguotas Broniaus eilėraščių rinkinys „Miške einantis laikrodis“. Pridursiu, kad Bronius artimai bendravo su pernelyg anksti mus palikusiu itin talentingu, originaliu poetu Antanu Kalanavičiumi (1945–1992), parašė apie jį įdomią įžvalgą „Progiesmių perluotojas, žodžių alchemikas ir gyvenimo, ir poezijos vienišius“, kuri buvo įdėta į 2012 m. išėjusią buvusios A. Kalanavičiaus žmonos, žurnalistės Perpetua Dumšienės knygą „Dulkėto erškėčio ugny: knyga apie poetą Antaną Kalanavičių“. Ši knyga tais pačiais metais buvo įvertinta Vaižganto literatūros premija. Be to, autorė sudarė ir 1994 m. išleido A. Kalanavičiaus poezijos rinktinę „Ne akmenys guli“.
Menu iškylą su Virgilijumi ir jo auklėtiniais abiturientais į ūksmingą Taujėnų parką. Susėdę po šimtamečiais medžiais kalbėjomės apie meną, jo misiją. Virgilijus pateikė staigmeną – entuziastingai perskaitė almanache „Poezijos pavasaris“ išspausdintus jo eilėraščius. Nuoširdžiai sveikinome, linkėjome nepaleisti iš rankos plunksnos. Mačiau ir jaučiau, koks artimas mokiniams mokytojas. Žmogus, kuriuo galima tikėti ir pasitikėti. Užsibuvome, nesinorėjo skirstytis. Beje, Virgilijus lietuvių kalbą ir literatūrą dėstė ir būsimajai poetei, prozininkei ir žurnalistei Daliai Jazukevičiūtei. Daug vėliau sužinojau, kad Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Kęstutis Navakas yra Virgilijaus žmonos Zitos sesers Irenos sūnus. Tai bent! Kęstutis vienąsyk renginyje prasitarė, kad pirmas paauglystėje jo matytas gyvas poetas buvo dėdė Virgilijus. Bet tai man jau nebuvo naujiena.
Virgilijus kritiškai žiūrėjo į savo poeziją, kantriai, neskubėdamas ieškojo savojo žodžio. Jis žavėjosi lietuvių išeivių kūryba, vertino Vytautą Mačernį, Salomėją Nėrį, Antaną Miškinį, Paulių Širvį, Sigitą Gedą, Marcelijų Martinaitį, Joną Juškaitį, 1966 metais išleistoje Jono Strielkūno eilėraščių knygoje „Raudoni šermukšniai“ jau įžiūrėjo slaptingą būsimo geriausio lietuvių lyriko talentą. Virgilijus dažnai paklausdavo, kaip gyvena maištingas poetas Algirdas Verba, kada galų gale išeis jo pirmoji knyga, sielojosi dėl į pašalį nustumto poeto A. Kalanavičiaus. Virgilijus mums, ypač man, buvo autoritetas ne dėl amžiaus skirtumo (už mane buvo vyresnis devyneriais metais), bet dėl to, kad jo eilėraščiai atrodė neblankūs, daug geresni nei mūsų. Šiaip ar taip, jis dar abejojo savo, kaip poeto, pašaukimu, norėdavo išgirsti mūsų nuomonę apie jo kūrybą. Mes, savaime suprantama, atsiliepdavome palankiai. Tie „mes“ – aš, B. Kašelionis, Virgilijaus kraštietis iš Taučiulių kaimo rašytojas Viktoras Brazauskas (1941–2005), 1985 m. už knygą „Nežinomų artistų gyvenimas“ apdovanotas Žemaitės literatūros premija, L. Šimoliūnas, Virgilijaus pusbrolis vaikų poetas Alfonsas Žinevičius, visada Virgilijų drąsinantis ir patariantis jam jau garsėjantis poetas Vytautas Skripka. (Jis išleido net 26 eilėraščių knygas suaugusiesiems ir vaikams, yra 37 dainų tekstų autorius. 1997 m. už knygą „Vigilijos“ apdovanotas Pauliaus Širvio literatūros premija, o 2007 m. Vytauto „Mažoji rinktinė“ įvertinta Antano Miškinio literatūros premija.) Jautrios, pažeidžiamos sielos Virgilijus kartu buvo šmaikštus, prajuokindavo linksmu anekdotu ar kalambūru. Šiukšliažodžių iš jo lūpų negirdėjome.
Atsiminimai, atsiminimai… Kaip atkurti būtojo laiko įvykius, pokalbius, nuotaikas, žvilgsnius, jei daugelį jų uždengė užmaršties debesys, jei jie išbluko, pasidarė neryškūs, vos matomi? Rašydamas dažnai skambindavau B. Kašelioniui į Vilnių, kai ką pasitikslindavau. Norėjau, kad Virgilijus atrodytų kuo gyvesnis ir tikresnis, būtų ne kas kitas, tik Kaziūnas, mūsų Virgis… Vis tiek bijau, kad šiuose atsiminimuose beveik nepajusite Virgilijaus vidinio gyvenimo kolizijų, nes savo sielos langus net ir artimiausiems bičiuliams praverdavo tik pačiomis sunkiausiomis akimirkomis.
Vėl grimztu į praeitį. Šįkart prisiminiau, kaip Virgilijaus (jis buvo mokykloje) sportiniu dviračiu važinėjau Taujėnų gatvelėmis, pro dvaro parką nurūkau už miestelio. Pro ausis švilpė vėjas, saulėti apypietės toliai viliojo akis. Sparčiai minu pedalus, perjunginėju dviračio pavarą, tik netikėtai verčiuosi per galvą ir lyg pelų maišas drybteliu į vieškelio dulkes. Pašokęs griebiu dviratį ir nustėrstu – priekinis ratas sulinkęs perpus. Užsidedu vargšelį ant peties ir, blogų minčių kamuojamas, spūdinu namo. Oi, gausiu pipirų… Virgilijus jau buvo parėjęs iš mokyklos, stovėjo ir dairėsi kieme. Nusiėmiau nuo peties „invalidą“ ir stoviu, nudelbęs akis. „Koks čia cirkas?“ – nesuprato Virgilijus. Paaiškinau. „Neimk į galvą, – nusijuokė. – Atremk dviratį į sieną ir eik išgerti vyno.“ Kaipmat palengvėjo – nei pyko, nei barė.
Iš atminties iškilo dar vienas gerą nuotaiką žadinantis vaizdelis. Dirbau Valstybiniame jaunimo teatre scenos montuotoju. Pasibaigus teatro sezonui, važiuodavome į gastroles. Kartą neaplenkėme ir Taujėnų. Kadangi žinojau gastrolių tvarkaraštį, apie spektaklį iš anksto buvau pranešęs Virgiui. Atvykę greit sumontavome dekoracijas, iki pasirodymo liko marios laiko. Nuskubėjau pas bičiulį. Jis buvo paruošęs sutiktuves, tad nedelsdamas pasiūlė už šį nuostabų su teatro menu artinantį susitikimą pakelti stiklelį karčiosios. Kalbų netrūko, laikas tirpo greičiau nei degančių žvakių vaškas. Kad kelias nedulkėtų, maktelėjome dar po stiklelį ir nukurnėjome į kultūros namus. Virgilijui šovė į galvą prieš spektaklį išbandyti rankų stiprumą. Buvome skirtingų svorio kategorijų: jis svėrė per šimtą kilogramų, aš – septyniasdešimt. Vis dėlto išdrįsau galynėtis. Dešinę ranką stenėdami lenkėme ilgai, plūkėmės kone pusvalandį, kol nenoriai ištariau: „Pasiduodu.“ Su kaire mano ranka Virgilijus neturėjo vargo, bematant prispaudė prie stalo. Radę laisvą kėdę, nubėgome prie salės durų. Mirktelėjau mūsiškei kontrolierei, ir Virgilijus be bilieto smuko į vidų. Po spektaklio kvatojome: „Kuo mes prastesni už Ernesto Hemingvėjaus apysakos „Senis ir jūra“ herojus, lenkusius rankas užeigoje?“
Įsiminė Kaziūno surengta literatūros popietė Taujėnų vidurinėje mokykloje. Poetas, kritikas Antanas Masionis, poetas satyrikas Gediminas Astrauskas, nepakartojamas lyrikas Jonas Strielkūnas ir aš, savotiškas Virgilijaus patikėtinis, skaitėme eilėraščius, polemizavome, atsakinėjome į kartais keblius, nepatogius moksleivių ir mokytojų klausimus. Po renginio Virgilijus pasikvietė mus į savo dviaukštę „pilį“. Linksmai šnekučiavome, skelbėme tostus, klausėmės muzikos, tik Antanas buvo kažkodėl suirzęs, kalbėjo apie savo nelengvą vaikystę, smaigstė šakute stalą. Nuraminome, pasiūlėme naują tostą, kambarį vėl užliejo muzika. Pamažėle įsilinksminome, ramias melodijas pakeitė gyvesnės, trankesnės. Nei iš šio, nei iš to aš ir Gediminas pagal muzikos ritmą pradėjome vaikščioti rankomis. Visi plojo ir ragino mus. Vakaronė buvo žodžiais nenusakoma. Grįžome į Vilnių puikios nuotaikos. Nuo tos viešnagės praėjo palyginti nedaug laiko, kai visus apstulbino šiurpi žinia: Antanas savo noru pasirinko mirtį…
…Atmintyje, lyg į ryškalą panardintoje fotojuostoje, palengva ryškėja krepšinio rungtynės apsnigtoje mokyklos sporto aikštėje. Su B. Kašelioniu, jo žmona Nijole Vaičiulėnaite-Kašelioniene ir Zita Bareikyte atvažiavome pas Virgilijų sutikti Naujųjų metų. Pabodus sėdėti prie vaišėmis nukrauto stalo ir pliaukšti liežuviais, sumanėme išbandyti jėgas krepšinio aikštėje. Kaip tarėm, taip padarėm. Vyrų trijulė – Virgilijus, Bronius ir aš – rungėmės su aukštaūgėmis Lietuvos rinktinės ir „Kibirkšties“ krepšinio komandos žaidėjomis. Labai jau nelygios jėgos. Kadangi kamuolio neturėjome, mėtėme į krepšį vieno mūsų žieminę kepurę. Teisėjavome taip, kaip mums, vyrams, buvo parankiau. Priešininkėms artėjant prie krepšio, pargriaudavome jas ir murkdėme sniege. Nebuvome džentelmenai, nes labai norėjome laimėti. Ir šventėme pergalę – dviejų ar keturių taškų skirtumu nugalėjome. Bet moterys nepyko, snieguotos krykštė iš džiaugsmo – juk Naujieji metai, jaunystė. Beje, bebaigiant žaisti, atėjo keli vietiniai vyrai ir puolė klausinėti, kas čia vyksta. Mat pas juos atbėgęs išsigandęs mažametis Virgilijaus sūnus Kornelijus (Virgilijus augino ir dvi dar jaunesnes už Kornelijų dukras – Jurgitą ir Dovilę) prašė lėkti gelbėti mušamo tėvelio. Išsiaiškinę juokais leipome: iš tolo mūsų rungtynės vaikui labai panėšėjo į muštynes…
Šiandien Nijolė – mokslų daktarė, Lietuvos edukologijos universiteto profesorė, Visuotinės literatūros katedros vedėja, besidominti lietuvių ir prancūzų literatūra, parašiusi keliasdešimt mokslinių straipsnių, verčianti grožinius ir mokslinius tekstus, išleidusi knygą „Viktoro Hugo kelias į Lietuvą“ (1990) ir monografiją „Lietuvos įvaizdis prancūzų literatūroje: vienos barbarybės istorija“ (2013). Nepamiršta Nijolė ir sporto, nuo 1996 m. žaidžia Vilniaus krepšinio veteranų klubo komandoje „Kamanė“.
Virgilijus neakivaizdžiai studijavo Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute, atvažiuodavo laikyti sesijų, dalyvaudavo aktoriaus Leono Ciunio čia rengiamuose teatralizuotuose poezijos vakaruose, juose taip pat dalyvaudavo poetės Onė Baliukonytė, Marytė Kontrimaitė, Alma Karosaitė, Ramūnas Kasparavičius, Živilė Pipinytė, Jurgis Kunčinas, Jonas Kalinauskas ir kiti.
Visada pranešdavo, kada bus Vilniuje, mes pasitikdavome išskėstomis rankomis. Aš ilgai gyvenau Žirmūnuose pas brolį Boguslovą. Kurį laiką čia glaudėsi ir B. Kašelionis, ir V. Brazauskas su žmona Judita, ateidavo pernakvoti V. Skripka, svečiavosi žinomi prozininkai Leonidas Jacinevičius, Vladas Dautartas ir… Daugiau pavardžių neminėsiu. Taigi, laukdavome Virgilijaus. Jis visada plunksnos broliams buvo dosnus, nešykštėjo pinigų. Aš su Broniumi vos spėdavome bėgioti į tuometę „Minsko“ maisto parduotuvę. Bronius buvo geras kulinaras, kaip vijurkas sukosi virtuvėje – virė, kepė, spirgino. Kviesdavome į savo kompaniją ir Boguslovą. Šiomis dienomis Bronius elektroniniu paštu atsiuntė garso įrašą. Brolio bute Virgilijus, mano bendrakursis Jonas Balčius (dabar – filosofas, Lietuvos edukologijos universiteto profesorius, habilituotas daktaras, poetas, 2008 m. pasiūlęs skaitytojams eilėraščių knygą „Ir kaip akmens tyla“) [mirė 2017 m. – red. past.], Rimantas Urbonas (1946–2013) – taip pat bendrakursis aukštaitis iš Utenos rajono, aktyvus sąjūdietis, poetas, žurnalistas, daug metų dirbęs Kupiškio rajono laikraštyje „Kupiškio mintys“, „Respublikoje, „Valstiečių laikraštyje“. 2012 m. jo eilėraščių išspausdino kultūros ir istorijos almanachas „Kupiškis“.
Negaliu pamiršti ir Vilniaus universiteto studentų bendrabučio „Tauras“, kur apsistodavo atvykę laikyti egzaminų Virgilijus ir Petras Venclova (dabar – žinomas rašytojas, pasikeitęs pavardės galūnę, – Venclovas). Kartkartėm vakarais kaip viesulas įpuldavau į jų kambarį vienas, kai kada su L. Šimoliūnu ar B. Kašelioniu, o retkarčiais – su abiem. Ką veikdavome, nepasakosiu. Būdavo visko. Tedengia paslapties šydas, nors galiu šiek tiek praskleisti uždangą. Kartą susibūrėme ne vakare, dieną. Pamenu, B. Kašelionis užtraukė Lietuvos partizanų dainą. Dainavedžiui beregint pritarėm. Įsidainavome – kuo tolyn, tuo garsyn. Staiga atsilapojo kambario durys, įbėgo uždususi bendrabučio administratorė. „Vyrai, ką jūs sau galvojate?! Plyšaujate, kad net koridorius skamba. Nugirdę gali atsibelsti name netoli bendrabučio gyvenantys saugumiečiai. Baikit!“ Nutilę išsiskirstėme.
Menu viešnagę Leonido tėviškėje Papyvesių kaime, Pasvalio rajone. Atvažiavome trise: Virgilijus ir aš su pirmąja žmona Aukse. Netrukome apsiprasti. Visi buvome tikri linksmuoliai, gėrėme alų ir vyną, maudėmės Pyvesoje, kaip piemenys dūkdami drabstėmės dumblu. Betgi to neužteko. Įsivaizduodamas esąs drąsiausias, nutariau pasibučiuoti su prie būdos pririštu Leonido šunimi: „Vladai, nė negalvok, – griežtai perspėjo gyvūno šeimininkas. – Neteksi nosies, skruostai gali virsti atvira žaizda.“ Nepaklausiau baisių Leonido žodžių ir nuėjau prie būdos. Šuo traukėsi atatupstas – nei urzgė, nei lojo. Suėmiau rankomis jį už galvos ir nuoširdžiai pabučiavau į juodą nosį. Atvykėliai ir Leonidas negalėjo patikėti savo akimis.
Virgilijus kartais pabėdodavo, kad pavargo gyventi bažnytkaimyje, kad randasi trinčių šeimoje, mokykloje, kad apie jį sklinda iš piršto laužti gandai, kad prie jo kimba Ukmergės valstybės saugumo komitetas. „Turbūt reikia keisti gyvenamąją vietą…“ – atsidusdavo. Minėtos, o gal dar ir kitos aplinkybės paskatino Virgilijų palikti Taujėnus. Zitos motina Kaune, Žaliakalnyje, Raudonosios armijos prospekte (dabar – Savanorių prospektas), aptiko palyginti nebrangiai parduodamą nedidelį medinį namelį, į kurį Virgilijus su šeima netrukus atsikraustė. Name tualeto nebuvo, o į lauko tualetą – baisu žiūrėti: apgriuvęs, seniausiai nekuoptas. Nutarėme įrengti naują, bet pirmiausia reikėjo kieme iškasti duobę. Išvakarėse su Virgilijumi užsisėdėjome virtuvėje, lošėme kortomis „Tūkstantį“, gurkšnojome vyną. Išbrėškusi vasaros diena kaip tyčia pasitaikė tvanki. Bet kur dėtis, jei Zitai visais šventaisiais prisiekėme tądien iškasti. Dirbome sukandę dantis, skubėdami, tarsi kastume gilų apkasą artėjant priešui. Bebaigiant, Virgilijus burbtelėjo: „Negaliu, pribaigė šita duobė. Regis, atsigultum dugne ir užsiverstum žemėm.“ Ačiū Dievui, šie silpnumo minutę išsprūdę žodžiai netapo realybe… Duobę iškasėme. Po kelių dienų ant jos nutūpė daili būdelė, kviečianti užeiti…
Kartą atvažiavau pas Virgilijų. Per nerakintas laukujes duris įėjau į vidų, pasilabinau. Jokio atsako. Virgilijų radau miegamajame gulintį ir tyliai dejuojantį. Dar kartą pasisveikinau ir paklausiau, kas atsitiko. „Nežinau, – atsakė, – dar niekada taip blogai nesijaučiau.“ Nieko dorai neišsiklausinėjęs, nulėkiau degtinės. Išgėrėme, bet Virgilijus vis tiek buvo kaip nesavas. Tik po kelerių metų sužinojau, kad Virgilijų kamavo širdies yda. Anksčiau jis, atrodo, žaidė rankinį, atstovavo Ukmergės rajono vyrų rankinio rinktinei. Matyt, tuomet, kai aš lankiausi, liga buvo labai paūmėjusi, o aš, pusprotis, bėgau svaigalų… Po teisybei, tokiam mano žingsniui neprieštaravo ir Virgilijus.
Atsimenu mus ir Zitą grybaujančius turtinguose Kauno apylinkės miškuose. Parsivežėm kaupinas kraites kelmučių. Juos ilgai dorojome, virėme, kepėme, vakavome ir, be abejo, valgėme atsilošę.
Neseniai sužinojau, kad po Virgilijaus mirties Zita su kauniečiu poetu ir bardu Edmundu Janušaičiu kartu dirbo Kauno urmo parduotuvėje „Specdrabužiai“. Edmundas ėjo vyriausiojo ekonomisto pareigas, Zita buvo vyriausioji buhalterė.
1976 metų gruodis. Aš vėl pas Virgilijų. Nekantraudamas vaikštau po kambarį, dirsčioju į laikrodį ir vis raginu bičiulį paskubėti – vėluojame į Vilnių, į Civilinės metrikacijos skyrių. Jame nustatytą valandą šiemet spalio 22-ąją dieną gimusiam mano sūnui Adomui bus iškilmingai įteiktas Vilniaus miesto piliečio medalis. Buvo bandoma diegti naujas tarybines tradicijas. Liudytoju pasirinkau Virgilijų ir atskubėjau į Kauną jo parsivežti. „Nešokinėk lyg širšės įgeltas, – ramino mane jis. – Pačiupsim taksi, vairuotojo paprašysim spausti visu greičiu, ir sutartą valandą galėsi meiliai pabučiuoti ir savo naujagimį, ir Auksę.“ Spėjome. Ceremonialas vyko sklandžiai. Jam pasibaigus Virgilijus, Auksė su Adomėliu ir aš taksi nuvažiavome į šalia Nemenčinės plento esančią Nugalėtojų (?!) gatvelę, kur 28 numeriu pažymėtame name nuomojome kambarį. Paguldę į lovelę Adomėlį, džiaugėmės juo ir vieni kitais. Apie vidurnaktį su Virgilijumi išėjome į lauką parūkyti. Spaudė šaltukas, mirguliavo žvaigždės, pušys vos išlaikė sniegą. Koks grožis! Abu kaip susitarę uždainavome. Mūsų balsai po atviru dangumi skardeno gerą pusvalandį, kol Auksė neiškentusi pravėrė verandos duris ir šūktelėjo: „Eikit pagaliau į vidų, peršalsit. Čia jums ne La Scala.“
Kaune Virgilijus įsidarbino farmacijos įmonėje „Sanitas“, rengė spaudai eilėraščių knygą, buvo priimtas į Kauno jaunųjų rašytojų sekciją. Sykį Virgilijus pakvietė mane (buvau atvažiavęs pas jį iš Vilniaus) drauge nueiti į sekcijos susirinkimą, nes kolegos turėjo svarstyti jo kūrybą. Mielai sutikau. Dėl drąsos išgėrėme ne vieną stiklelį velnio lašų. Virgilijus laikėsi tvirtai kaip vėtros ir bangų talžoma uola, o man svarstymas tarpais skendėjo migloje. Menu tik, kad kaip įmanydamas gyniau bičiulį. Esminius jo eilėraščių trūkumus nurodė poetai Gražina Cieškaitė ir Donaldas Kajokas, šiokių tokių pastabų turėjo ir kiti literatai, bet neįsidėmėjau nei jų pavardžių, nei veidų. Ne per seniausiai tą poezijos aptarimą besikalbant autobusų stotelėje priminė Nacionalinės kultūros ir meno bei daugybės kitų premijų laureatas D. Kajokas: „Tu taip aršiai kalbėjai ir užstojai Virgilijų, jog aš išsigandęs pamaniau – tuoj reikės muštis. „Matai, atvažiavo iš sostinės ir moko mus, kaip reikia rašyti“, – šnibždėjome tarp savęs.“ „O kaip turėjau elgtis? Palikti puolamą draugą?“ „Aš, Vladai, visada ginu ne draugą, o poeziją.“ „O aš, Donaldai, tąsyk užstojau ir poeziją, ir bičiulį.“ Šyptelėjome ir įlipome į privažiavusį troleibusą.
Štai ir išseko atsiminimų upė. Sėdžiu, mąstau ir dar kartą klausiu savęs: ar toks iš tikrųjų buvo iki šiol mano širdyje gyvenantis V. Kaziūnas, iš Širvintų rajono Musninkų miestelio kilęs aukštaitis? Kas žino, gal kiekvienam jis atsiskleisdavo vis kitaip. Virgilijus paliko mus, neišsakęs visko, ką jam vienumoje kuždėjo poetinio įkvėpimo šaltinis… 1982 metais išėjo Petro Venclovos sudaryta pomirtinė pirmoji (ir paskutinė!) Virgilijaus eilėraščių knyga „Medžių laikas“, kuriai įžangą parašė V. Skripka. Keistas sutapimas: tais pačiais metais pasirodė ir mano pirmoji poezijos knygelė „Medžiai prie namų“. Kitas sutapimas – šiek tiek panašūs knygų pavadinimai… Baigiu atsiminimus Virgilijui skirtu eilėraščiu (jis irgi yra dedikavęs man savąjį), kurio eilute pavadinau 2006 m. išleistą savo kūrybos rinktinę „Šešėly krintančios žvaigždės“.
***
Save įprasminam visaip:
kūryba, meile ir vaikais.
Kopei aukštyn. Ir pailsai.
Dabar ilsies. Ir nieks neleis
tau grįžti tarsi bumerangui
į tą pasaulį, kur skaudės.
Gyvena tavo žmonės brangūs
šešėly krintančios žvaigždės.
Ir mato, laiką apkabinę,
kaip trupa vientisa diena,
ir drasko jiems kažkas krūtinę –
kaip grobį vilkė alkana.
2016