Vladas Vaitkevičius. „Literatas, stengęsis neleisti sielai apmirti“

Nors į JAV emigravęs prieškario rašytojas Juozas Čepukaitis literatūros Olimpo ir nepasiekė, poeto Vlado Vaitkevičiaus apžvelgiamuose jo kūrinių siužetuose – nemažai laikui nepavaldžių realijų. Truputis senų laikų naivumo, siūlančio atokvėpį nuo komplikuotos modernybės.

Už publikaciją dėkojame tekstu geranoriškai pasidalinti sutikusiam krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraščiui „XXI amžius“.

 

Vladas Vaitkevičius

 

Literatas, stengęsis neleisti sielai apmirti

Juozo Čepukaičio (1870–1923) 150-osioms gimimo metinėms

 

Prieš 150 metų, 1870 m. kovo 4 d., Naumiestyje (dabar Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) gimė literatas, vargonininkas, lietuviškų tradicijų saugotojas, blaivybės skatintojas Juozas Čepukaitis.

Leidinyje „Novužės krašto vaikai“ (t. I, 1999) skaitome, kad būsimasis rašytojas jokios mokyklos nebaigė, tačiau nuo mažens buvo darbštus ir imlus. Lavinosi savarankiškai, daug skaitė. Dirbdamas Griškabūdžio parapijos zakristijonu, pradėjo kurti eilėraščius, bet jų dėl menko lygio niekas nespausdino. 1900 metais emigravo į JAV. J. Čepukaitis 1900–1901 metais vargonininkavo Niu Britene (New Britain, Conn.), 1901–1919 metais dirbo vargonininku, mokytoju ir zakristijonu lietuvių parapijoje Voterbaryje (Waterbury, Conn.), 1920–1923 metais vargonininkavo Diu Boise (Du Bois, Pa) ir Bjone (Bayonne, N. J.). Ir kartu pradėjo literatūrinį darbą. 1904 metais „Katalikas“ savo lėšomis slapyvardžiu K. išspausdino J. Čepukaičio misteriją „Betlejaus stonelė“ (antrą kartą išleista 1906 metais pavadinimu „Betlejaus stainelė, arba Kristaus Užgimimas“); 1911 metais V. Juozo K. slapyvardžiu pasirodo 105 puslapių kunigui Vincui Vizgirdai, Antanui Smetonai ir Motiejui Giliui skirta misterija „Išganymo apsireiškimai, arba Atėjimas ir gyvenimas ant žemės J. Kristaus“; 1912 metais –  komedijos „Mamos nedasupta“ ir „Šliūbas su viržiu“ (viena knyga), „Neužmokėjęs pabėgo“ bei 1915 metais skaitytojus pasiekė J. V. Vasko (J. Čepukaičio) parengtas ir jo lėšomis išleistas 49 puslapių literatūros almanachas „Vakaro valandėlės“. Jame publikuoti J. Čepukaičio slapyvardžiais pasirašyti dialogai („Nugi ar ne juokai“, „Vaistai nuo blakių“, „Stebėtinai greit“), paskaita „Spalvų reiškimai“, komedija „Pašėlęs dantys“ ir dar kai kas), Maironio, Zigmo Gėlės, Prano Vaičaičio, K. Sakalausko-Vanagėlio, Juozo Skinkio ir kitų poetų eilėraščiai. 1918 metais dienos šviesą išvydo drama „Penkios gyvenimo dovanos“. J. Čepukaitis J. Kovo, Juozo V.Kovo, J. V. K…s, J. K. Vaidelioto, J. Šešupės, J. V. Panenupio ir jau anksčiau minėtais slapyvardžiais bendradarbiavo lietuvių periodinėje spaudoje „Katalikas“, „Vienybė lietuvninkų“, „Meilė“, „Vytis“. J. Čepukaičio kūryba išsiskiria doros, etinių ir amžinųjų vertybių aukštinimu, pamaldumu. Buvo labai pareigingas, rinko tautosaką (dalis jo užrašytų pasakų išspausdinta Jono Basanavičiaus rinkinyje „Įvairios lietuviškos pasakos“), toliau rašė eilėraščius, išleido ne vieną dainų, deklamacijų ir monologų rinkinį, knygelių vaikams. Deja, šie leidiniai man  nepasiekiami, jų savo akimis nemačiau… Apskritai sunku vertinti šio rašto žmogaus, galbūt neįkopusio į literatūros Olimpą, kūrybą, nes neradau jo kūrinių recenzijų, o ir pačių senų leidinių, išleistų iki 1920 metų, negalima nei išsinešti, nei kopijuoti bei skenuoti. Leidžiama tik fotografuoti be blykstės. Tokia apsauga savaime suprantama, tik sudaro šiokių tokių keblumų.

Betgi vėl grįšiu prie J. Čepukaičio kūrinių apžvalgos. 1918 metais „Garso“ spaustuvė išleido jo aštuonių vaizdelių knygelę „Scenos įvairumai“, skirtą, autoriaus žodžiais, lietuvių jaunuomenei, scenos mylėtojams, artistams ir vakarų rengėjams. Aptarsiu keletą jų. Paprastas, bet gyvenimiškos išminties sklidinas scenos vaizdelis „Trįs žvilgsniai“. Lauke ant suolelio sėdi giedro veido senelis, o aplink vaikščiojantis jaunuolis nekantrauja sužinoti jo pakilios nuotaikos priežastį, klausia, ar jis yra laimingas, ką reikia daryti, kad toks būtum, ir išgirsta atsakymą: Kiekvieną dieną prisimenu tris dalykus, jie teikia man stiprybės. Pakeliu akis į dangų ir prisimenu pirmiausia sau, kad didžiausias mano gyvenimo ir darbų tikslas toje aukštumoje, pas Aukščiausiąjį. Paskui, jaunikaiti, nuleidžiu akis į žemę ir galvoju, mąstau: kaip mažai reikia vietos, kad joje ramiai ilsėtis… Jaunikaičio paklaustas apie trečią dalyką, atsako: Pasakysiu, jaunikaitį, ir tą. Nagi apsidairau aplink save ir žiūriu į minias tų, kuriems blogiau gyvenimas vedasi, negu man. Tokiu būdu varguose savo nurimstu ir gyvenu linksmai, ir dėkoju Dievui, kad aš už juos laimingesnis.

Dangų autorius lygina su būsimąja (ateinančia) tėvyne, mąstymas apie ją išblaško liūdnas mintis, blaivina protą ir verčia dažniau galvoti apie visatos Kūrėją. Žvilgsnis į žemę sukelia mintį: dulkė esi ir į dulkę pavirsi. Trečias žvilgsnis mus moko ir primena, kad žemė yra ašarų pakalnė, kiekvienas turi savo kryželį, vieni kenčia nuo kūno, kiti – nuo sielos ligos. Svarbiausia: mylėti Dievą ir savo Tėvynę.

Ta pačia nuostata vadovaujasi ir vaizdelio „Maldos Paguoda“ suvargusi senutė, ant pečių nešanti miške pririnktų žabų ryšelį. Sutiktas bajoras (gal šiek tiek nenatūralus personažas) liepia jai pailsėti, duoda pinigų ir taip pat teiraujasi, ar jai bloga šiame pasaulyje gyventi. Senutė niekuo nesiskundžia, kasdien kalba maldelę „Būk valia Tavo“. Ji už gera Dievui dėkoja, o Jo siunčiamos nelaimės saugo ją nuo nuodėmių ir garantuoja amžiną laimę. Bajorui knieti sužinoti, ar jai užteks jėgų taip gyventi iki mirties. Dabar jau man esti lengviau, nes jaunystės gašlumas prie pasaulinių grožybių ir smagurių apmirė, o pirmiau dar turėjau ir su jais kovoti.

Bajoras galiausiai sutinka su senute: Aš turėjau daug sumanymų, bet jie neįvyko, gal buvo be Dievo valios. (…) Šitoji senutė mane daugiau išmokino, negu visos mokyklos, kuriose aš mokinausi.

Ir šiuose kūrinėliuose J. Čepukaitis teigia krikščionišką gyvenimo būdą, pagrįstą Dievo tikėjimu ir pasitikėjimu, nuolankumu, atlaidumu, gerais darbais.

Brukline „Garso“ spaustuvės išleistoje dviejų dalių komedijoje „Ir aš nepaisau“ vaizduojama Gurglių šeimos kasdienybė. Žmona iš darbo grįžusiam ir reikalaujančiam skubios vakarienės (turėsiąs bėgti į klubo susirinkimą) vyrui priekaištauja, kad jis su sėbrais tame klube-smuklėje iki išnaktų tuščiai leidžia laiką – kortuoja, maukia alų, paisto niekus, pamiršta ir žmoną, ir vaikus. Jai vienai tenka visus namų kampus apkuopti, nes sūnūs Juozas ir Kazys bei dukros Ona ir Adelė taip pat nežinia kur laksto lyg į uodegą įkirpti. Ir taip diena iš dienos. Komedijos finalas – pamokantis, tik gal truputį tiesmukas: kaimynės Agurkienės ir kūmos Sabienės įkalbėta Gurglienė vieną kartą neišverda vakarienės, o su jomis nueina į teatrą. Parėję šeimynykščiai randa tuščius puodus, nepadengtą stalą, nežino, ką daryti. Vėlai vakare atsiveria durys, pasigirsta Gurglienės balsas: „Ar vakarienė jau paruošta? Labai išalkau.“ Visi atsiprašinėja. Gal būtų ką nors pagaminę, bet kad nemoka… Ir jiems žarna žarną ryja… Komedija baigiasi gal pernelyg staigiu neigiamų veikėjų suvokimu: negalima toliau taip gyventi, būtina vieni kitiems padėti, atsikratyti blogų įpročių, stoti į tautines išeivijos organizacijas.

Komedija „Daina be galo“ (1918) iš kitų pjesių išsiskiria pakančiu pajuokimu, sąmojingu pašiepimu. Išlepintas dvarponio sūnus Garlianskis, kuriam tėvai bajorai paliko turtą, bet neskatino mokytis, atvirkščiai – nuo mažens ugdė pajuoką paprastiems žmonėms, skatino juos žeminti ir skriausti, paleido savo gyvenimą vėjais. Tėvams mirus, jis dvylika metų ieškojo žmonos, bet taip ir nesurado – vienos buvo per prastos, kitos pačios kratėsi jo, vėjavaikio. Kad galėtų linksmai senberniauti, pasiskelbė laikraštyje steigiąs dainorių draugiją. Kas padainuos dainą be galo, taps jos nariu ir gaus tūkstančio rublių premiją, o nesugebėję to padaryti kandidatai bus pavaišinti rykštėmis per pasturgalį. Išbandyti laimę mėgino ir buvęs Marijampolės gimnazistas Grybas, ir Kauno artistas Durovas, dainavęs daugelyje miestų, ir Rygos dainininkų klubo atlikėjos Veronika bei Teresė, koncertavusios Rygoje, Mintaujoje, Liepojoje, Vilniuje, Petrapilyje. Visgi visi nusvilo nagus ir gavo, kas buvo žadėta. Viskas ėjo kaip iš pypkės, kol latvės, supykusios, kad jų daina Garlianskiui taip pat neįtiko, atėmė iš jo rykštę, parvertė aukštielninką ir ėmė čaižyti jam šonus šaukdamos: Tai ponas manai, kad mudvi tau dainuosiva visą amžį už tą vieną tūkstantį rublių. Aš patarčiau pirma susiieškoti savo kvailumo galą, tai nereikalausite tokios dainos, – įniršusi antrino Teresei Veronika. Garlianskis staiga prisiminė seną patarlę: „Ką tėvai augindami nedaplakė, tą svetimi plakti pabaigė.“ (Dabar už tokią citatą Vaiko teisių apsaugos tarnyba komedijos autoriui taip pat įkrėstų rykščių!..) Šiaip taip atsipeikėjęs, bendrijos „steigėjas“ vėl išgirdo beldimą į duris. Įėjęs žydas uždainavo:

Žiema nueis, vasara ateis,

Vasara ateis, žiema nueis.

Žiema nueis, vasara ateis,

Vasara ateis, žiema nueis.

Gurlianskis pripažįsta, kad iš tiesų ši daina yra be galo, ir prašo liautis dainavus. Žydas sutinka nutilti gavęs žadėtus tūkstantį rublių. Gurlianskis stumia dainuojantį žydą pro duris. Tas nenutyla ir lauke, dainuodamas praveria duris ir įeina į kambarį. Neapsikentęs ponaitis siūlo jam penkiasdešimt rublių, po ilgesnio laiko – penkis šimtus. Žydas nesutinka. Jis dainuosiąs, kol Garlianskis bus gyvas. Nematydamas išeities, Gurlianskis iš kito kambario atneša reikiamą sumą: Atsiimk, pasikark gavęs tiek pinigų. Žydas ima pinigus ir sako: Ui, ponas, šioje gadynėje nėra kvailų, kad uždirbus tiek pinigų, o paskui kartis. Garliauskis liepia išeiti. Žydas sako: Taip, pone, jau aš dabar galiu išeiti ir daugiau nedainuoti. Ponas dabar žinosi, kad ant šio pasaulio viskas yra galima, tik reikia turėti gudrią galvą.

Šmaikščiai žmogaus ydas ironizuojančios komedijos „Daina be galo“, „Ir aš nepaisau“ aktualios ir šiandien, todėl jas ir kitas J. Čepukaičio dramas, taip pat nemažos dalies lietuvių išeivijos kūrėjų scenos veikalus galėtų statyti Lietuvos klojimo ir mėgėjų teatrai. Atgimtų nepelnytai primiršta daugelio tarpukario lietuvių rašytojų kūryba, manau, daug artimesnė tautiečių, ypač vyresnių, pasaulėjautai nei kai kurios modernios, bet šaltos ir bedvasės, sunkiai suprantamos užsienio autorių pjesės.

Panašios tematikos, kaip „Ir aš nepaisau“, J. Čepukaičio drama „Mamos nedasupta“ – smerkiamas svetimavimas, girtuoklystė, palaidas gyvenimas, baisimasi vargu. Drama „Šliūbas su viržiu“, mano požiūriu, meniškai silpnesnė, seklesnė, rašyta tarsi per prievartą. Gal ją reikėtų vadinti ne drama, o „meilės“ scenele?

Darbštumą, taupumą, teisingą ir dorovingą vaikų auklėjimą vaizduoja pjesė „Netikėtas gabumas“. Augštakalnis, Amerikoje (Europoje karas) daug dirbęs ir susitaupęs pinigų, gyvena pasiturimai. Dabar svarbiausias jo rūpestis gerai išauklėti ir išmokyti dešimtmetį sūnų Juozuką. Tam jis sunkiai uždirbtų pinigų negaili ir negailės. Kartą vakare sūnus pasigiria tėvui, kad jo pieštukas piešia įvairiomis spalvomis. Tėvas netiki. Tada Juozukas jo klausia, kokia spalva piešti. Raudona, atsako tėvas. Sūnus parašo „raudona“. Kokia dabar? Mėlyna, pageidauja tėvas. Juozukas parašo „mėlyna“, paskui „žalia“. Sūnus sako galintis visą lapą prirašyti spalvų. Tėvas nustebęs džiaugiasi – tai bent gudročius, neprapuls gyvenime. Duoda kelis sidabrinius pinigus reikalingoms knygoms pirkti ir eina į kiemą purtyti kriaušės…

Turbūt reikšmingiausios J. Čepukaičio dramos, galima sakyti, dvynės, yra „Betlejaus stainelė, arba Kristaus Užgimimas“ ir „Išganymo apsireiškimas, arba Atėjimas ir gyvenimas ant žemės J. Kristaus“ (su gaidomis). Dramose autorius įtaigiai aprašo didžiausią žmonijos įvykį – prieš du tūkstančius metų Dievo Tėvo atsiųstą mūsų Atpirkėją. Mes, tarsi būdami šalia Jo, išgyvename Jėzaus Kristaus kančią, regime Jo stebuklingus darbus, einame kartu, tikime Juo ir stiprėjame.

Kreipdamasis į skaitytojus, J. Čepukaitis rašo: Šis vaidinimas „Išganymo apsireiškimai“ turi savyj dešimtį skyrių su 32 atidengimais, t. y. „pradedant nuo Zakarijo, šv. Jono tėvo, lig Jėzaus Kristaus į dangų užžengimo.“

Vienam žygiui tasai vaidinimas per ilgas. Taigi jame pritaikyta skyriai taip, kad galima tik po kelis skyrius antsyk statyti, kadangi visame vaidinime tęsiasi Jėzaus Kristaus gyvenimo paslaptis.

J. Čepukaitis mirė 1923 m. rugsėjo 11 d. Šv. Pranciškaus ligoninėje Džersio mieste (Jersey City), Niujorko valstijoje.

Viliuosi, kad J. Čepukaičio kūryba galės įkvėpti dabarties oro, susitikti su skaitytojais ir žiūrovais. Verta, kad į jo ir kitų prieš 100 ir daugiau metų kūrusių autorių kūrybą atkreiptų dėmesį ir šių dienų literatūros tyrinėtojai.