Robertas Keturakis. „Ir Aušrine spindi Tėvynė“

Lietuva didžiuojasi Vytautu Didžiuoju, o štai Kaune kiekvienas žino didįjį Robertą Keturakį, įstabų ne tik savo ūgiu, aristokratišku stotu, bet ir gerais žodžiais bei gražiais darbais. Keletą prozos ir daugiau nei dvi dešimtis poezijos knygų (naujausia iš jų, „Nakties baltieji debesys“ (Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2016), įvertinta prestižine kolegų Vieno lito premija) išleidęs rašytojas į literatūros kelią palydėjo ištisą būrį gabių autorių, jis lig šiolei atidus tiek bendraamžių, tiek jaunųjų kūrybai: noriai konsultuoja, pataria, redaguoja, dalyvauja literatūros vakaruose… Įsiklausykime, ką meiliai rašytoju prelatu tituluojamas R. Keturakis turi pasakyti Vasario 16-osios išvakarėse.

 

Robertas Keturakis

Ir Aušrine spindi Tėvynė

 

Gilindamiesi į save, savo Tautą ir žmoniją, paliečiame ne tik istorijos klodus, bet ir mito švytėjimą, kuris atskleidžia kažką paslaptingo, esančio už laiko ir erdvės, kažką daugiau už laikinumą ir amžinumą, kažką, skatinantį pasididžiavimą, jog drauge su savo Tauta esame istorijos viršūnėse.

Šviesu buvo stebėti vilniečių, kaip ir daugelio tėvynainių, veidus, palinkusius prie Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino laiško Europai ir prie profesoriaus Liudo Mažylio kuprinėlėje pargabentos iš Europos vidurio žinios, kad surastas 1918 m. vasario 16 d. garbingų Tautos vyrų pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas – sakmės verto ieškojimo pabaiga.

Mane gundo prie šio dokumento epo pridėti dar vieną mano tylų atradimą.

Pirmą kartą KAUNO vardas paminėtas Publijaus Ovidijaus Naso „Metamorfozių“ devynioliktos giesmės ketvirtoje eilutėje, 43 metais prieš Kristaus gimimą.

Jaučiu ir žinau, kiek svarbaus ir netikėto atrasime per atidų, smalsų stabtelėjimą prie Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo Akto (1918 metų vasario 16 dienos) šimtmečio minėjimo.

Tikriausiai daugelis atrasime svarbiausia – kodėl mes nebuvome gyvi palaidoti laiko bedugnėje.

Todėl, kad budėjo būrelis pašauktųjų, kurie kantriai, talentingai ugdė ir stiprino protėvių, tėvų ir mūsų dvasią, plėtė ir gilino kultūros klodą, drąsino atrasti save, atidžiai įsižiūrėti į Tautos būvio klaidas ir laimėjimus.

Šiandien, lydimi skaudžios patirties, didelių siekių ir lūkesčių, iš naujo priartėjame prie tautinio atgimimo patriarchų ir dvasios ugdytojų, nustembame atradę jų ir savo vertybių tapatumą.

Per juos mūsų egzistencinėje erdvėje atidžiau žvelgiame į klystkelius, išdyla neviltis ryškėjant ateičiai, o gal ir mūsų tobulėjimo ženklams.

Ryškėjant mūsų ateičiai stengiamės aprėpti, kiek greta savęs turime talentingų ir atsparių, galinčių patikimai spręsti sudėtingiausius uždavinius, iškylančius neretai rūsčiais debesimis arba vaivorykščių juostomis, įveikti tautinę savimonę praradusiųjų abejingumą mūsų savitumui ir šventovėms. Gelbėti praradusius drąsą visa esatimi išsaugoti dvasią, atidų detalėms ir visumai protą bei teisingumą / Tiesą.

Šiandien be pasidygėjimo ir pasipriešinimo, ramiai, kvazistoiškai sutinkama BEVEIK TIESA, PUSTIESA yra ne tik amorali, bet ir nusikalstama.

Drįstu teigti, Sąjūdžio Vaidilos Kęstučio Genio žodžiais tariant, jau ne tik pabudome, ne tik prisikėlėme, bet ir atsisukome į tūkstantmečio ir šimtmečio kelius.

Ką toje istorinėje erdvėje su rūsčiais debesimis ir vaivorykštės juostų žavingais žaidimais norėsime / įstengsime įžvelgti?

Kokiomis aukomis, kokia kaina laimėta mūsų laisvė ir tiesa?

Ar įmanoma įdvasinti materializmą ir ar materija savo gelmėje gali būti nemateriali?

Nejaugi asmeniškai neišgyventa, neiškentėta, neginta nuo klaidatikių mūsų dvasinė ir fizinė tvirtybė liks tik stabų veiduose?

Ar gali būti Laisvės ir Tiesos mokyklos?

Ir dar visas spiečius klausimų, į kuriuos atsakys viena po kitos iš Būties begalybės ateinančios kartos.

Kartos be baimės, kuri mano bendraamžiams įsigėrusi iki sielos gelmių, nes mano karta iš sovietinio pragaro buvo išvaduota ne XXI amžiuje ar prieš 100 metų, bet tebeišvaduojama ir dabar.

Išvaduojama iš doktrinierių nuodų, karjerizmo dviveidiškumo, žaidimų ir pramogų, per kuriuos abejotinas tampa aukojimasis Tėvynei ir tikėjimas, kad Tėvynė yra šventa. Kaip ir žmogus.

Dvasinių gelmių filosofas Antanas Maceina įspėjo: Laisvės mokyklos nėra, kaip nėra ir sielos mokyklos. Laisvė iškovojama ir sergstima visa esatimi, visa Tautos istorine patirtimi, visomis tauriomis žmonijos nuostatomis.

Be šio likiminio supratimo, darbo, kūrybos, vienijančių šviesių ir viltingų idėjų, vėl būsime ganomi, nedrįsime patys vesti savo Tautos, savo vaikų į amžinąją Lietuvą. Be šito supratimo kaip priesaikos (ne prie Seimo tribūnos su Konstitucijos laikinumu) prie Dievo įprasmintos Būties, ir gimtasis Žodis, kuriantis žmogiškumo erdves, nebus mums piliakalnis, nuo kurio atsiveria didinga pasaulių erdvė ir Aušrine spindi Lietuva.

Be šito supratimo nebus ir mūsų.