Poezijos pavasario Kaune debiutas. Aleksandras Žaltauskas: pradžia po pabaigos

Aleksandras Žaltauskas (1997–2020). Fotografija iš šeimos archyvo

Tikriausiai dažnas galėtume išvardyti bent keletą savo pamėgtų poetų, prie kurių eilių grįžtame nuolat, su malonumu jas skaitome, deklamuojame, džiaugiamės girdėdami skambant autorių ar aktorių lūpomis. Tačiau vien žinomais vardais apsiriboti nereikėtų – svarbu nepamiršti, kad kiekvienas kūrėjas turi pradžią. Paradoksaliai, šioji kartais gali ateiti vėliau nei pabaiga.

Įvairiaspalvį Lietuvos poezijos paveikslą kasmet nutapo „Poezijos pavasario“ almanacho sudarytojai, o štai festivalio Kaune metu, bendradarbiaujant Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriui ir leidyklai „Kauko laiptai“ bei remiant savivaldybės programai „Iniciatyvos Kaunui“, jau šeštą kartą pasirodys debiutuojančio autoriaus eilėraščių rinkinys.

Šiemet pirmas atvejis festivalio istorijoje, kai debiutantas savosios knygos į rankas nepaims, mat jis – anksti žuvęs jaunasis poetas Aleksandras Žaltauskas (1997–2020), poeto, redaktoriaus, „Kauko laiptų“ vadovo Viktoro Rudžiansko charakterizuojamas kaip vienas įdomiausių savo kartos balsų. „A. Žaltausko poezija daugiasluoksniška, dažnai išsiskiria tradicinių naratyvų dekonstravimu ar sumoderninimu. Joje svarbus ir lyrinis bei metaforinis lygmuo, išskiriantis autorių iš kitų jo kartos poetų, dažnu atveju linkstančių prie prozinio pasakojimo. Siurrealistinės erdvės, įvairių kultūrų ir laikmečių supynimas, neįprastų savybių priskyrimas objektams, išradingi įvaizdžių sugretinimai bei nenuspėjami minties šuoliai kuria savitą eilėraščio lauką, išsivadavusį iš banalumo ir buities apribojimų“, – paaiškina jis.

Jaunuosius skaitytojus turėtų patraukti gaivališka A. Žaltausko poetinė kalbėsena, bekompromisė maišto dvasia, drąsus žvilgsnis į šių laikų realijas, o dėmesys emociniam eilėraščio pradui, idėjinė tekstų branda ir išskirtinumas galėtų sudominti kiekvieną, pasiilgusį kokybiškos, inovatyvios ir paveikios poezijos.

 

Aleksandras Žaltauskas

 

būna tokių spektaklių, kai galvoji, kad pabaiga, nusiimi akinius, pasiruoši ploti, ir taip gal 10 kartų

 

tos skylės švarke užsiūtos be antpirščio

daugiavaikės šeimos alkoholiko tėvo

ir bedarbės motinos visas pašalpas

paskyrei tik jiems tik neįgaliesiems

raudonajam kryžiui prie apleistos mokyklos kur

senam stadione asfaltu bėga

vyresnioji meta svorį gal greit įsidarbins

gal greit paliks lizdą

tikėjaisi

 

senam stadione kur dejuodama gimdė

seniai seniai dar tada kai

termometrai buvo su gyvsidabriu kai

matuojant spaudimą reikėjo gerai spustelėti

bent keletą kartų                   

                             

sename stadione

mieste vaiduoklių            

apleisto dvaro relikvijos

paauksuotų ikonų nurodymai                        

nesimelsti stabams     

 

senam stadione asfaltas kreida išvagotas

nesuprantamais raštais kur           

pametęs šuniuką aklas berniukas

įsivaizdavo spalvas

 

 

varnos kūnelis šnypščia pštč pčšt pčččššts ir dar gražiau

 

varna manė kad ji yra feniksas

varna pamatė kaip kaimynas

kaimyno automobilį

benzinu apipila

ir čia suveikė benzino instinktas:

ji nuėjo ir prisidegė

plunksnas nuo antro

golfuko po balkonais   

ir netrukus suprato

kad jokio fenikso nėra

yra tik jos kūnas

ir smirda

labai smirda

 

vaikelis bėga

iš mašinos

degančios

ir lenkia pirštukus

vienas

du

trys

keturi

penki

skaičiuoja

visas likusias dienas

šeši

ir visus pirštukus

septyni

 

miegantys broliai

nulėmė

kad niekas šiandien nebus užgesinta

ugniagesiai

žaidžia pasiansą

kiekvienas prie savo

kompiuterio

būtent šią akimirką laimi pažarauskas

bet netikėtai ščerdauskas išsiveržia į priekį

 

ir

lyja

 

 

10987654321

 

grifo žvilgsniu

aplink kelius apsikabinusį berniuką

svyruojantį akacijos šaka jo ašara

pakimba viršum žemės 1

antroji sudrebėjus berniukui sušals

į snaigę 2 kiekviena

jų nepakartojama 3

 

taip ir sėdi

kelius apsikabinęs 4

per amžius kol vakarą 5

keičia rūšys 6 atmintį

pasimetimas 7 grifo kojos

nagais per galvą 8

prieš plauką

perbraukia švelniai

cikadų čirpimas supjausto 9

laukimą supjausto

krenta 10    

 

krenta berniukas   

sninga

 

 

miksomatozė

 

strykt

per žolę

 

sesele neriškit

neriškit, nereikia

nerišk

rrrrrrrrruuuuuuuuuuaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa

man jau geriau

man jau geriau

manau kad mūsų

nuomonės yra tiesiog

pernelyg skirtingos

pernelyg išsiskiriančios

o ir tema kontroversiška

ir labai įvairiapusiškai

galima pažvelgti

argi ne taip

argi ne taip

 

sesele duokit

duokit man ausų kamštukus

juk tai mano išradimas

mano

ir tik mano

štai čia turiu patentą

užsičiaupk ir duok

va taip

beveik

jau geriau

tyla

 

ir kaip čia nutiko

kas pasidarė

juk šitas veidelis

rodos vos prieš metus

mielai padėtas ant

playboy viršelio

sėdėjo

šokinėjo

peteliškė tvarkinga

profesionaliai užrišta

ak kokia ji simetriška

 

sesele duokit

duokit man akių raištį

juk tai mano išradimas

mano

ir tik mano

štai čia turiu patentą

užsičiaupk ir duok

va taip

beveik

jau geriau

tamsa

 

juk tu jo nenuleisi

klozetu žemyn

čia tau ne žuvis

čia tau ne minoras

juk jis turi teises

nors jau ir negyvas

juk šitos kojelės

rodos vos prieš metus

bėgiojo

šokinėjo

vilties maratone

sportbačiai elastingi

raišteliai surišti

ak kokie jie simetriški

 

tu esi

energijos transformatorius

iš atominės į vėjo

iš atominės į vėjo

sukiesi taip grakščiai

lakoniškai pučia

į tave ostas

nudažei save pilkai

tik sukies ir sukies

prieš kitų namus

ten kur apsiniaukė

žvelgiantys pro langą

 

senele šiandien tokia skani triušiena

strykt

 

 

foto sin tezė

 

pirmyn čia mano sielų miškas kuriame

pasėja rytdieną apatiški agnostikai

tad imki žiedą šį ir godžiai uostyk kai

prasiskleidžia diena tik nebijok eime

 

iš paskos jonvabalių melui iš kurio                        

pro medžių sėklas vos pabudus dygsta baimė

net saulė nebedrįsta kilti ir palaimint

beržų šakas prieš joms pavirstant prakurom

 

kai jos užgeso mudu nieko nepasakėm

kedeno žolę vėjas lyg pas miyazakį

ir smilgoms pjaunant pėdas skverbėsi rasa

 

į pačią gimdą šaltis na o tu prie jo nes

tau metas mirti kai ištrūksta embrionas

išeisi lygiai taip kaip atėjai

                                             basa

 

 

amerikietiški kalneliai

 

10 stotelių iki 9-o forto

8-ą valandą ryto sustoju ties 7-u

puslapiu

užverčiu

6-asis pojūtis tave pasveikina duok 5-is

ir atrodo

pažinojau

nuo pat 4-os klasės ir štai

aš 3-iame aukšte čia tik mu2

tačiau vis 1′

šalta

 

kai sugrįši

pasitiksiu su kava ir sumuštiniais

suteptais iš jų

sinovinio skysčio

senovinės meilės

balkone bet

 

metas oi metas įsibėgėti metas

iš žvyno išgliaudyt žuvelę metas

šiai išslysti pavirstant varnu kuris

juodais juodais sparnais apgobs žemelę mūsų

paslėps nuotakas nuo pagrobėjų alkstančius

nuo alkio apgins vaikučius

nuo holivudo pedofilų apsaugos

 

bet visgi

nusiraminkime juk

čia tik dar vienas eilėraštis

kurį skaitydamas sugaišai porą

minučių gyvenimo

o tu

netyčiom užmynus ant ašakos

  įsirėki

  į amžinybę

 

 

gnossienne – 2

 

kai įkalinai mane metro stoty

privertei laukti vizito ilgai kaip chirurgas

išpaišiau sienas tavo veidais vizijomis

vieną dieną buvai rujojantis devon rexas

kitą jau pats nebepažinau

taip ir nepasakei kodėl užsidėjai dujokaukę o man nedavei

 

supranti

orkestro duobė groja tik

groja tiktiktikslui atitiktikt metronomo reikalavimus

kad tu žinotum kaip

kaip jis mėgsta įsakinėti

paslėpkit dirigentą dirigento lazdelės prigimtį o  

jų riksmai tik

jų riksmai tik pirštų lavinimas

taikymas į ritmą nepriekaištingas nors derino

iš naujo ir iš naujo iki įsivaizduojamos tobulybės kol

patenkins savo aistras kol

iššaus būgnininkas iš dujinio kol

pirštai įkais nukris

lietę tik stygas klavišus

epileptiko dirigento lazdos galą

 

o aš kitokį įsivaizdavau tave

mintyse buvai nerišlus

bandžiau sulopyti tave lyg dėlionę baltą visiškai

nemoku dėlioti dėlionių bet

mano rankas link kiekvienos detalės kažkas kitas vedė

 

ar girdi jų pyktį

jų įniršį –

visai visai nepataikai į taktą

numetęs ritmą per kojas visoms

poniutėms visiems

aukštakulniams

 

išsilakstė

tik rankas viens kitam spustelsim

eilinį kartą

jau pripratau prie kiekvieno piršto formos

abiem delnais vienu metu

žinosim nėra peilio

už nugaros

 

gal tu grosi mano karste

gal aš tavo

 

 

gal paskutinis

 

dvejojau už ką

tada švelniai papūtė

vėjas nuo kalno

Vienas komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *