Poetui Gintarui Gutauskui – 50
Niekada nesužinosime, kokį šunį poetas Gintaras Gutauskas (1968 06 16, Šiauliai – 2000 05 29, Kaunas) būtų atsivedęs į savo 50-mečio kūrybos vakarą, kiek eilėraščių rinkinių būtų išleidęs iki šios dienos, kokius laurus pelnęs… Gyvenant pasirodė dvi knygos: „Pasivaikščiojimas be šuns“ (Kaunas: Keturi vėjai, 1990) ir „Žaidimai Dievo laukuose“ (Kaunas, Nemunas, 1996), po G. Gutausko mirties poetė Violeta Šoblinskaitė sudarė rinktinę „Metas keliaut, mylimoji“ (Kaunas: Nemunas, 2001) ir parašė išmintingai jautrų „Pabaigos žodį“.
Kūrybos antologijoje „Kauno vainikai“ (Kaunas: Nemunas, 2000) publikuojama G. Gutausko autobiografija, kuri, tepatvirtina pažinoję Gintarą, trumpai ir raiškiai atspindi poeto asmenybę:
Gimiau 1968 m. birželio 16 d. kraupiai klykdamas ir mataruodamas kojomis, o pasaulis mane pasitiko žvangėdamas lancetais ir pincetais. Dešimt metų man tai buvo pati gražiausia muzika. Paskui į mano trapią būtį įsiveržė Pučinis, Paganinis ir Chaimas Šusteris, palikdami mano sieloj dinozauro pėdos dydžio pėdsaką. Vienuolikos metų kankynės plataus profilio mokyklose nedavė nieko, išskyrus dėmesio sutrikimą ir skaidrų liūdesį, o tai, ką dabar darau – išmokė gyvenimas ir upelio čiurlenimas. Nuo pat vaikystės svajojau tapti gydytoju, nes jaučiau slaptą potraukį smailiems daiktams ir spirito kvapui. Vėliau tatai virto į plunksnos aštrinimą ir rašalo gadinimą. Galiausiai ant mano stalo atsirado dvi poezijos knygos, o aš pasitraukiau į literatūros pasaulį.
Šiek tiek apšilęs kojas, vėl dairausi plunksnos ir popieriaus lapo. Mano trobelėje (ant vištos kojelės) vėl šilta ir jauku. Jos langai virpa nuo gyvenimo vėjo, pavirtusio mano sūnumi, kuris yra geriausias mano eilėraštis.
Keletas fragmentų iš V. Šoblinskaitės sudarytos rinktinės užsklandos „Pabaigos žodis“:
2000-ieji. Gegužės pabaiga. Maironio lietuvių literatūros muziejaus sodelis… Gausiai renkasi poezijos bičiuliai. Ąžuolų vainikas – Gintarui Grajauskui… Viso „margo svieto“ poetai eina prie mikrofono ir skaito žiupsnelį kūrybos. Tik nebėra toje poetų eilės „galiorkoje“ mūsiškio Gintaro, Gintaro Gutausko… Nebenarina galvos, nebarbena pirštais jam vienam tegirdimo ritmo, nebepeša nervingai cigaretės – laukdamas, kada aktorius Petras Venslovas „išdainuos“ jo pavardę…
Gintaras vakarykščiai atgulė amžinojo poilsio po aukštomis Karmėlavos pušimis…
<…>
Jis buvo be galo keistas žmogus. Prieštaringa asmenybė. Geruolis ir bloguolis.
Puikiausiai mokėjo gramatiką, tačiau eilėraščius rašė be vieno kablelio, o laiškus – specialiai su klaidomis: „nežynau, kas man pasydarė, gal stogas paplaukė, nes raidės šokynėja, eik tū sau…“
„Dūrą stumdavo“ gatviniu žargonu, o sūnui Augustinui nelaisdavo netaisyklingai sukirčiuoti žodžio.

Rašytoja Violeta Šoblinskaitė Aleksa, poetas Gintaras Gutauskas ir Irena Mačienė Kaune, E. Ožeškienės gatvėje, 1998. Iš V. Šoblinskaitės asmeninio archyvo
<…>
Gintaras Gutauskas, pradėdamas savąjį kelią į literatūrą n e p r a š ė žodžio, kaip, tarkime, Justinas Marcinkevičius. Jis g r i e b ė teisę kalbėti ir prašneko – aštrokai, šiek tiek bravūriškai, netgi chuliganiškai: „dūšia marazmo prakilni / majoro antpetį medžiojo / undinė medį suvedžiojo / ir dingo marių vandeny // o aš paišiau geltoną lietų / ir laukiau kad kas nors mylėtų („Pasivaikščiojimas be šuns“, p. 39).
Geriausia gynyba, kaip tvirtina gudragalviai, yra puolimas. Gintaras šią taktiką buvo perkandęs geriau nei daugelis plunksnagraužių. Bendrauti su juo nebuvo labai lengva. Ramiai nusiteikusį pašnekovą jis versdavo iš koto savuoju veržlumu. Euforijos ar entuziazmo pagautą mokėjo „pasodinti ant puodo“ skeptiška fraze. Lyrizmo apimtą homo lyg niekur nieko išvadindavo daiktu, „kurs kruša diemedžio šakas“ (p. 23). Gal dėl to jis nedaug teturėjo bičiulių. Be keleto kauniečių, „nebijojo“ Tomo A. Rudoko Vilniuje, Gintaro Grajausko Klaipėdoje, dar vieno kito…
Tie, kurie suvokė, kad po grubiais pasivaikščioti be šuns išsiruošusiojo šarvais, po keiksmažodžių luobu, po neigimų kiautu plaka iš tikrųjų šilta širdis, spaudė Gintarą rimtai prisėsti prie antrosios knygos.
Penkerius metus spyriojęsis, poetas įteikė leidėjams rinkinį „Žaidimai Dievo laukuose“, kuriame perpus mažiau eilėraščių nei pirmajame ir kur kas daugiau vidine klausa patikrintų eilučių – be bravūros, be noro šokiruoti, veikiau rezignuojančių nei provokuojančių: „dar neišeik pabūki dar šalia / dar pakalbėk nors dvidešimt sekundžių / džiūnu aš be tavęs bet nesiskundžiu / gulėdamas po antklode žalia / nėra many jokios taurios idėjos /tiktai stiklinėj vynas suledėjęs“ (p. 43).
<…>
Į kolegų vakarus Gintaras ėjo noriai. Bet kai pranešiau, jog tokią ir tokią dieną pristatysime „Žaidimus“, nelauktai netikėtai pritilo. Paskui labai gutauskiškai davė sutikimą:
– Eik tu š…, kaip bijau…
Tiktai akys – rudi, ką tikrai išgliaudyti, sodriai žvilgantys kaštonai – išdavė, jog noro skaityti kur kas daugiau nei baimės. Ir paskaitė. Aukštoku balsu, gana skubriu ritmu, kirčiuodamas eilučių pabaigas: „aš noriu suluošint laikrodžius / išmest juos kaip išmeta laikraščius / kitos nematau išeities / bet girdis ledinis tiksėjimas / kaip Edgaro varno kranksėjimas // kaip viską dalijantis Dievas / nedavęs poetams mirties“ (p. 21).

Poetai Violeta Šoblinskaitė Aleksa ir Gintaras Gutauskas, „Poezijos pavasaris ’98“ Kaune. Iš V. Šoblinskaitės asmeninio archyvo
<…>
Baigėsi pasivaikščiojimai su vokiškąja avigane. Fara paseno ir buvo užkasta kieme po obelimi. Į miestą dabar dažniausiai eidavo du Gutauskai: didysis ir mažasis. Panašūs kaip du vandens lašai. Abudu apskritagalviai, rudakiai. Tik Augustinas kur kas romesnis…
Dėl sūnaus Gintaras galėjo šokti į ugnį. Pats užaugęs be vyriškos globos (kai jo gimdytojų keliai išsiskyrė, poetui buvo, jei neklystu, tik keli mėnesiai, o pirmąsyk savo tėvą jisai sutiko jau pilnametystės sulaukęs), taigi tėviškos meilės nepatyręs, šventai tikėjo, jog privalo su kaupu atitaisyti bent vieną iš šio pasaulio neteisybių…
<…>
Dabar, kai Gintaro – tokio jauno, tokio veržlaus – nebėra tarp mūsų, daugelis jo rašytų eilučių skamba visiškai kitaip. Rodos, jis nujautė greitai išeisiąs. Net paskutinysis „Žaidimų“ eilėraštis, gal neatsitiktinai pavadintas „Atsisveikinimu“ ir rašytas kitaip nei visi – didžiosiom raidėm – pilnas karčios nuojautos: „… NEAPSAKOMAS MIELAS PRINOKUSIŲ / VYŠNIŲ ČEŽESYS / AŠ PALIEKU NAMIE VISUS / MIEGANČIUS / LAI SAPNUOJA MANO SAPNUS / JIE NEPAKARTOJAMI / AŠ PALIEKU SAVO NAMĄ – PATĮ / TVIRČIAUSIĄ VISAME ŽALIAKALNYJE / MAN REIKIA IŠEITI / KOL VISAS PASAULIS / PO MANO / KOJOMIS – – –“ (p. 90).
Gintaras Gutauskas
Trumpai apie meilę prieš užmiegant
tau patinka ruduo man arabės
tau šatenai patinka man vagys
ir gyvenam va taip kambary
naktimis aš rašau tu sapnuoji
dieną miegu nes tu išvažiuoji
į kavinę dangaus vidury
mes gyvenam gražiai mylimoji
tu barmenė esi aš rimuoju
ant asfalto sėdėdamas sau
mūsų būdai visai neužgaidūs
mūsų valgiuose šypsosi žvaigždės
argi gali kas būti geriau
merkantiliškai sukasi laikas
centrifugoje vaikas nesveikas
mus išskirti jau nieks nepajėgs
nes suaugo ir kūnai ir sielos
kaip kastuvas ir byrantis smėlis
kaip karys ir jo žirgas pašėlęs
virš gyvenimo šito duobės
Eilėraštis apie medį-kalną ir praskrendančių paukščių ilgesį
begaliniais pokalbiais alinome vienas kitą
išsiskirdavom taip nieko ir nepasakę
nors kažkas nusėsdavo mūsų sielose
nežinau ligi šiol kas gi tai nežinau
tai – kaip paukštis po mėnesį trukusio skrydžio
ta erdvė kurioj mes netilpdavom naktys
kur nepaklysdavom radę žibinto šešėlį
tie rudens kibirai išgerti ir takai tie
nutiesti mums išvaikščioti viskas
kas ketvirtą penktadienį blankiai sapnuojas
aš buvau pabaiga mūsų dvokiančio kiemo kalėjimo
su kanapių žiedais ir sulopytais senmergių rūbais
mes atradom mėnulį betgi reikia atrast mėnesieną
tai svarbiau nei per naktį šnekėt apie meilę
kas vienodai mums rodės yra visiškai nevienodi
supratau tai stebėdamas alkano vanago skrydį
aš kertu seną medį ir mano širdis atjaunėja
kaip ilgai tau keliaut link manęs kad sušiltum
patikėk tai nėra koks betikslis šnekėjimas vyro –
tu seniai jau esi iššifravus kalbėjimo kaukes
aš kaip aktorius grįžęs po ilgo spektaklio
iš tikrųjų galvoju ar būt su tavim ar išeiti
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
tik sekundės jėga mus sulaiko nuo kvailo sprendimo
mes iš lėto sugrįžtam į savo naktis iškvėpuotas
ir klijuojam pasaulį kaip seną ir linksmą žaidimą
o iš sekcijos stebi mus pjuvenom kimštas apuokas – – –
Be pavadinimo
tu nugriūsi mieloji mieloji
mieloji tu mano nugriūsi
aš padėsiu mieloji padėsiu
aš tau atsikelti
ir nueisime mudu nueisime
mudu į rūsį
ten šnekėsim mieloji kad
niekas dėl šito nekaltas
o po to mes išeisim išeisime
mes iš to rūsio
ir žingsniuosim žingsniuosim
tamsoka Vydūno alėja
ir tylėsim abudu labai
energingai tylėsim
nes jau tūkstantį metų
nebuvome šitaip tylėję
ir prarasim mes kalbą
mes savąją kalbą prarasim
kad nereiktų kalbėti daugiau
apie nieką kalbėti
ir nugriūsim šį kartą šį kartą
abudu nugriūsim
nes žmogus juk nugriūna –
negali žmogus išsilieti
Miegok, sūnau
miegok sūnau ištarsiu tau ramiai
esi grandinė laikanti prie žemės
mane nes žemė ši – tai mano namas
o tuo pačiu ir tavo čia namai
atmink sūnau pasaulis nuostabus
kai brenda angelas dangun per žolę
palikęs amžiams miegančią gražuolę
tik netikėk kad ji neatsibus – – –
Lopšinė
aš jau miegu miegoki ir tu
pailsėki nuo šito buvimo
nuo putotų bangų ir nuo vyno
apkalbų ir bemiegių naktų
jei pasaulio sapnai nepakeis
nors sapnuos pabandyk jį pakeisti
kad kvailutis nubėgtų laukais
o gražuolė sutiktų pabaisą
pailsėki aš būsiu šalia
šioj erdvėj man pakankamai vietos
tegul tavo ramybė šalia
būna mano kvėpavimas lėtas – – –
Mirties kontracepcija
iš tavo rankų driekias baltas kelias
aš jį šifruosiu meilėj pasilikdamas
kaip tigro kailiu kvepiantis bengalas
draugingų žvilgsnių iš aukštai palydimas
tai ne būties metafora ne vakaras
tai daug gražiau nei leidžias paukštis angelas
kada širdies langelis mažas atviras
iš tolo šviečia nors ir delnu dengiamas
šiltoj tamsoj tai ne lemtingas ženklas
kuris pristabdo ilgesio srovenimą
per mano dangų tyliai skrenda aklas
gyvenimą delne sugniaužęs menamą
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
iš tavo rankų rangos baltas kelias
nutįsdamas bekvapėn nežinion
kada mirtis suskambins man varpeliais
ją pasitiksiu būgnais ir dainom