Pasirodė paskutinysis didelio skaitytojų dėmesio sulaukusių Juozo Baltušio dienoraščių tomas

Juozas Baltušis (1909–1991) – žymus Lietuvos prozininkas, dramaturgas, publicistas. Keliolikos knygų autorius, iš kurių bene svarbiausios – „Sakmė apie Juzą“, „Parduotos vasaros“, „Su kuo valgyta druska“. J. Baltušio kūryba turėjo ir turi neginčijamą vertę, tačiau kūrėjo visuomeninė veikla, ypač Atgimimo metais išsakytos mintys, vertinamos nevienareikšmiškai. Netgi pasauliniu lygmeniu pripažinto romano „Sakmė apie Juzą“ reikšmė Lietuvoje dažnai sumenksta aptariant rašytojo politinę laikyseną Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse.

Trečioji, paskutinė dienoraščių dalis apima 1984–1990 m. Joje veriasi rašytojo tuometinių šeimos santykių drama, nomenklatūrinės veiklos, pažiūrų į tam tikrus įvykius Sovietų Sąjungoje ir užsienyje trajektorijos, kasdienybės liudijimai. Išskirtinis dėmesys kreipiamas į Lietuvos laisvėjimo procesus, nemažai svarstoma apie bręstančius pokyčius, atsiskleidžia rašytojo laikysenos šių pervartų fone aplinkybės. Vis gausėjant įvykių viešajame Lietuvos gyvenime, paskutiniųjų metų J. Baltušio dienoraščiai kai kuriais aspektais primena publicistikos knygą, kurioje išsamiai apžvelgiami įvykiai šalyje, aptariamos spaudos aktualijos ir panašūs dalykai.

Šiame – paskutiniame – tome skaitytojai ras ir išsamią visus tris tomus apimančią asmenvardžių rodyklę.

Praėjus 25 metams nuo J. Baltušio mirties, pagal jo paties testamentinę valią atsirado galimybė peržiūrėti rašytojo paveldą, saugomą Lietuvos literatūros ir meno archyve. Paaiškėjo, kad J. Baltušis nuo 1970 m. beveik iki pat mirties rašė labai įdomius kasdienybei skirtus fragmentus, pastabas, vertinimus, pavadinęs visa tai „Vietoj dienoraščio“. Plačiausia prasme šie užrašai – tai įvairialypis visos sovietinės epochos veidrodis, leidžiantis pažvelgti į praėjusio laikotarpio atmosferą – savotiškas, jau primirštas sovietinis žodynas ir įvairios santrumpos (CK, partinis sekretorius, plenumas, Lenino jubiliejus ir t. t.) padeda suvokti tuometės konjunktūrinės, biurokratinės ir propagandinės mašinos mechanizmo dydį.

Kita vertus, dienoraščiai padeda ne tik susidaryti įspūdį apie paties kūrėjo ambicijas, tekstų, romanų, atsiminimų knygų genezę, jų redagavimo ir kūrimo istoriją, bet atskleidžia ir žmogaus santykių dramą (artimieji, draugai, tikri ir įsivaizduojami priešai), jų evoliuciją, atkartojančią visus bendražmogiškų tiesų ir paklydimų atšvaitus rašytojo gyvenime. Dar įdomiau tai skaityti, kai net ir dienoraštiniame žanre atpažįstamas kūrėjo stilistinis braižas.

Be to, kas ką tik paminėta, J. Baltušio dienoraščių visų trijų tomų parengimo pabaigtuvių proga jų leidėja – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla – pateikia ir štai tokių įdomybių:

• Visi trys tomai sveria 6 kg.
• Bendras puslapių skaičius – 3912, žodžių – 1 042 196!
• Kartu su trečiuoju tomu bus išleista daugiau kaip 12 tūkstančių knygos egzempliorių.
• Naujausiame tome pateikiamoje visų trijų tomų asmenvardžių rodyklėje yra daugiau kaip 3700 pavardžių, o dažniausiai minima Monika Mironaitė – net 1622 kartus!

 

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos informacija