Nijolė Raižytė. „Kaune, Žaliakalnyje, angelai nemiega…“

Prozininkė, muziejininkė Nijolė Raižytė žodžio kišenėje neieško ne tik savo kūryboje, bet ir vertindama naujas kolegų knygas. Jūsų dėmesiui – jos įžvalgos, nuskambėjusios Maironio lietuvių literatūros muziejuje įvykusiame Edmundo Janušaičio eilėraščių rinkinio „Skylėti akmenys“ (Kaunas: Naujasis lankas, 2018) pristatyme.

SKYLĖTI AKMENYS / VĖJO STOTYS

Linguoja
eilėraščių dangūs

barška
išretėjusių debesų kaulai

per
išblyškusios nakties raukšles
keliauja dienos įvykiai

juodai balti

tarsi
nedegančių reikalų veidai
kuriuose
vėjo švilpesį gano
skylėtų akmenų
piemenys

Tiek knygos pavadinimas „Skylėti akmenys“, tiek pats lakoniškas bendravardis eilėraštis slepia daug prasmių. Ir net jeigu Edmundas į naujausią savo poezijos rinkinį būtų įdėjęs tik šį vieną vienintelį eilėraštį, jis būtų visai intriguojantis. Akmenyse užkoduota mūsų protėvių istorija, jie daug žino, bet nekalba (nebent aptiksite ant jų išraižytą pagonišką runų raštą), jie išsaugo vakarykštės dienos įvykius, mums svarbius, bet gal jiems juokingus reikalus, ir, nuspalvinę save mėnulio šviesa, klausosi, kaip tyliai gimsta eilėraštis: Linguoja / eilėraščių dangūs // barška / išretėjusių debesų kaulai. Skylės akmenyse – reti, bet svarūs ženklai. Noras įsiskverbti į jų širdis, slapčiausius užkaborius, keisčiausias vieteles, viską apnuoginti, įvertinti, toks didelis, kad tiks bet kokios, net ir brutalios priemonės…

Ar akmenys turi širdis? Taip, juk sakoma: Tavo širdis akmeninė. Ar akmenys verkia? Taip, rytą, kai ant jų apsamanojusių paviršių sutviska rasa. Ar akmenys kvatoja? Taip. Kai pro jų skyles prašvilpia vėjas. Ar akmenys dirba laiškanešiais, informatikais, ar siunčia žinutes? Taip. Tik ar žmonės moka skaityti? Nežinau… Šiais laikais žmonės labiau mėgsta išplėtę akis žiūrėti į televizorių, telefonų, kompiuterių ekranus, paveikslus, reklamas, kainų etiketes prekybos centruose… Jiems darosi vis sunkiau ir sunkiau perskaityti sudėtingesnį, sodresnį tekstą. Gal todėl Edmundas savo eilėraščių ir neperkrauna žodžių lavina. O gal ir ne dėl to… Lakoniškas verlibras, minimalistinė miniatiūra kartais reikalauja labiau įtempti smegenis, suaktyvina užsnūdusį mąstymą. Iš pirmo žvilgsnio paprasti žodžiai, paprasta, lyg nereikšminga eilutė ilgainiui tampa mįsle: <…> be / suluošintos meilės // be raudono / lyg šėlstantis gaisras / kostiumo (eil. „Išdavystė / Vizinis rebusas“); Sakau / gal pasislinktum / į šoną / iš juodraščio / juodo pavėsio <…> (eil. „Netekties valandą / Viliui Normanui“);  <…> pasakyti / ne tai ką manai // bet / ką reikia (eil. ,,Gyvenimo atmintinė / Namai“), arba: <…> prieš / išeinat jaučiuosi / kaip lenktyninis žirgas // noriu prunkšti // ir bėgti (eil. „Ne slidus / Lenktyninis“).

Atrodo, kad Edmundas ne rašo, o tapo ant akmenų ir visai mažų akmenukų, kur beprotiškai reikia taupyti vietą; naudojusieji runas irgi, taupydami akmenuką, parašydavo tik pirmąją žodžio raidę (hieroglifą); skaitytojas tolimesnę informacijos prasmę turėjo nuspėti pats…

Tad štai kaip skambėtų E. Janušaičio eilėraščio ,,Tik tiek“ užrašymas runomis ant akmenukų:

TNNPBTVGŽKKNSTŠVSŽĮSAKNAU

Šią raidžių dėlionę kiekvienas savaip sudėtų ir suprastų… Aš perskaičiau: Kaune, Žaliakalnyje, angelai nemiega…

Edmundo angelai skraido Žaliakalnio padebesiais, dainuoja, groja smuikais ir skambina gitaromis… Kažkas pasakė: Jeigu neturi muzikinės klausos, negali būti nei geru poetu, nei prozininku. Edmundo eilėraščiai skamba kaip jo mėgstama prakalbinta gitara ir plaukia kaip angelai, patogiai įsitaisę ant debesų…