Mečys Rakauskas. Romano „Juodosios mūzos“ I dalies ištrauka

Džiaugiuosi ir tuo džiugesiu dalinuosi. O nudžiugino prozininko Mečio Rakausko po ilgos tylos Kauno rašytojų svetainei atsiųstos dar „šviežio“ romano „Juodosios mūzos“ ištraukos, vieną kurių šiandien skelbiame.

Mečys Rakauskas, debiutavęs 1973 m. apsakymų rinkiniu „Pasaulis, iš kurio išaugama“ (Vilnius: Vaga), juo ir vėlesnėmis savo knygomis – apysakomis, apsakymais, romanais – gerokai praplėtė tuometinės prozos problematiką bei stilistiką, drąsiai ir novatoriškai keitė anuomet įsigalėjusią kaimiškosios buities vaizdavimo tradiciją. Miestas ir jo kolizijos išstūmė saldžiai šleikštų kaimiškos-kolūkinės idilijos stilių. Būties gelmiškumas, egzistencinės situacijos, pasąmonės srautas, sapnų atgarsiai, slėpiningumas – tai rašytojo prozos formos. Mąslumas, gilinimasis į personažų vidinį gyvenimą, veikėjų autentika ir, mano manymu, svarbiausia – nuolat akcentuojamos moralinė pozicija, tikrosios etinės vertybės, blogio pasmerkimas – daugelio pirmųjų M. Rakausko apsakymų bei apysakų motyvai.

Šis rašytojas, dar sovietmečiu savo kūryba gerokai išsiskyręs iš kitų prozininkų, tapo savitu, itin originaliu autoriumi. Gilindamas ir tobulindamas savo stilių, jis intensyviai kūrė ir paskelbus Nepriklausomybę. Psichologinė problematika, refleksijos, personažų savianalizė ypač išryškėjo jo rinkinyje „Gintarinio korio akys“ (apsakymai ir apysaka, Kaunas: Varpas, 1998). Temų bei išraiškos aspektais, šiuos apsakymus galėčiau palyginti nebent su Juozo Apučio proza. Autorius subtiliai kalba apie liūdesį, praradimus, baimę. Kaip ir pas J. Aputį, apsakymuose galima pajusti „metafizinį nerimą“. M. Rakauskas meistriškai užčiuopia realybės bei iliuzijų pasaulio sankirtas.

Egzistencinis nerimas, moralinės vertybės ir jų niveliacija itin ryškios vėlesniuose romanuose rašytojo – „Tolimo miesto kokteilis“ (Kaunas: Ryto varpas, 2005), „Kitaip nebūtų žemiško gyvenimo. Pirma knyga. Mergelės moterys“ (Kaunas: Lututė, 2008). M. Rakauskas itin kruopščiai, psichologiškai motyvuotai analizuoja savo personažų atsakomybę, būtas ar nebūtas kaltes, preciziškai išaižo kiekvieną mintį, pastebėjimą. Tokie tekstai tampa skaudžiais atsivėrimais, suvokiant savo kartos praradimus, gyvenimo pilnatvės ilgesį.  

Naujajame M. Rakausko romane „Juodosios mūzos“, kiek leidžia spręsti autoriaus pateiktos ištraukos, sutinkamas atviras, skausmingas dialogas, keliantis programinius, rašytojui rūpimus ir skaudžius klausimus, išryškinamos moralinės vertybės, kuriomis nūdienos herojai nebetiki, vergystė daiktams, karjerai, pasirinkimo dilema.

„Postmoderno būvis“, kuriame priversti suktis romano personažai, pateikiamas provokuojančiai aštriai, verčiant juos skausmingai rinktis. Svarstoma, ginčijamasi, klausiama apie humaniškąsias vertybes – atjautą, dėmesį, atsparą smurtui ir prievartai. Akivaizdu, kad M. Rakauskas išlieka ištikimas žmogiškumui, kilnumui, nesilenkia tuštybei, kvailumui ar šiurkščiai jėgai.

 

Gediminas Jankus

 

Mečys Rakauskas

 

Romano „Juodosios mūzos“ I dalies ištrauka

 

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

Kodėl čia taip tamsu? Kodėl čia taip tamsu? – kartoja sau mintyse ar net pašnibždom, tik šiuos garsus užslopina dulsūs paties lėtų žingsnių stukčiojimai, ir pajunta vis stipriau suimant stingulį, užgulus aiškiai nuojautai, kad netrukus prasmegs nematomon bedugnėn prarajon. It balansuodamas ant siauručio liepto, kryžiumi ištiesęs į šonus abi rankas, bando pasiekti sieną bei apgraibomis kur nors užčiuopti ten privalantį rastis lempos jungiklį. „Jūs esate ne vienas, bet visi pavėlavote“, – net šiurpteli nuo gaubusią monotoniją staiga suaižiusio šalto metalinio balso. „To negali būti, nes manęs laukia“, – ryžtingiausiai, regis, paprieštarauja į aklą aplinką, tačiau suvokia, jog niekas šių žodžių negirdi. „Čia mūsų daugiau neberasi, – ir tik dabar įžiūri vis dar juodutėliame fone neryškiai balzganuojantį langelį užkimšusį driblų bevaipuliuojančio vyro veidą. – Štai tau įrodymas – įsitikink ir pats“, – pro keturkampę angą išsviedžiamas raktų ryšulėlis, kuris, atsimušęs į jo krūtinę, tą momentą jau beveik akinančiai staiga nutvieskusioje šviesoje besivartaliodamas krenta ant žemės ─ labai lėtai ir be jokių žvangtelėjimų. O skubiai pakėlęs mato, kad tie sukabinti daikteliai mediniai ir primityviai grubiai išdrožti. Juk nulūš už-kimšdami spyną, ir aš negalėsiu įeiti vidun, pamano, tačiau sukasi ir žengia ilgu siauru koridoriumi tolyn. Ir tuoj pat ima stebėtis, kad niekur neranda nei ieškomų durų, nei langų, o sienos bei grindys tiesiog atgrasiai padengtos gleivėto purvo lopais. Čia ligoninė arba kalėjimas? – bando  suvokti. Netrukus priešais save išvydęs murzinai pilkais dažais nuteptas masyvias metalines duris, kurios yra net be rankenos, bemat pajunta kvapą užgniaužiantį nerimą, tačiau lyg ir žino, kad plaštakoje suspausti raktai turės tikti. Sustojęs pasilenkia ir žiūri į tamsuojančią spynos keistos formos skylutę. Pirmiau reikia pabelsti, dingteli. Jis pakelia galvą ir tada pastebi ant durų nedidelę lentelę su rasi dar neapdžiūvusia riebia drėgme blizguliuojančiomis raudonomis raidėmis:

                                 STUMTI IR ĮEITI

                                       PO VIENĄ

                                   TRIS KARTUS

Jam kyla noras įsitikinti šio nelogiško užrašo realumu, ir net kilsteli artyn ranką. O jeigu tai šviežias kraujas, nejaukiai nusmelkia, – gal geriau skubiai eiti tolyn? „Pirmiau aš“, – sako už nugaros nežinia iš kur išniręs neaiškiabruožis vyras ir, sugniaužęs ties žastu jo rankovę, bando nublokšti į šalį. „Bet manęs juk laukia“, – papriešgyniauja ir įsiręžia nenusileisti. „Todėl ir skubu“, – sulig nekantros plėšomais žodžiais grubiu batu apauta koja trankiai spyrusi į duris, agresyvi žmogysta pro išsyk atsivėrusį tarpą braunasi vidun. Neatsilieka ir jis. Tačiau didžiulis niūrioje prieblandoje skendintis kambarys visiškai tuščias – nėra net jokių baldų. Niekur nematyti ir ūmavusio atžarūno. Kol kas nors ateis, aš turiu suspėt pasiruošti, pamano ir iš rankose netikėtai atsiradusio jau pražiodyto portfelio ima nervingai traukti popierių pluoštus. „Jūsų teisė,“ – išgirsta ir supranta, kad tai geras ženklas – išeiti galės greičiau. Apsidairęs, iš kur sklinda balsas, kampe tik dabar paregi žemutį, bet labai platų juodą stalą, už kurio pasilenkęs kūpso pirma įėjęs vyriškis. „Aš atnešiau viską“, – taria šiam ir pradeda kloti lapus ant stalo, akimoju ir stingdamas – jie visi tušti. Gal tai liks nepastebėta, dar viliasi, tačiau priešais iš apačios skrodžiančios drumzlino vandens spalvos akys jau pertvinksta dygia pašaipa. „Aš viską laikau galvoje“, – skubiai aiškina pasiteisindamas ir laukia supratingo pritarimo. „Ten yra ir apie tavo moterį?“ – it kaltinant aštriai smeigia klausimas. Iš kur jis gali žinoti? – nustemba. Tarpelį lyg ir įtempčiausiai apmąsčius numanomai nepaprastai svarbiu turėsiantį būti atsaką, tesuranda vienintelį: „Taip, bet kitaip, negu jūs visi įsivaizduojate.“ Ir susikaupia naujai atgrasaus pašnekovo reakcijai, bet tas tyli, nors plikinančių akių vis dar nenuleidžia. „Aš neieškau pigaus populiarumo“, – priduria pats, tačiau kaip ir dar laiku susigriebia, kad tai ne jo žodžiai. Bet kieno?! – stengiasi perrausti atmintį… – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

Sunkiai kildamas laiptais, grįžta namo. Jis skuba, nes sienos ima gąsdinti iki tol dar neregėta – kaip nusuodinta gaisro – juosva spalva, bet kojos tarsi prilimpa ant pakopų. Apimtas klaiko, kartais net bando pėdas atplėšti ir aukštyn perkelti rankomis. Jau matydamas savo buto duris, žino, kad turėjo kažką parnešti, tačiau neprisimena, ką. Gal todėl taip ir sunku lipti, pamano. Lėtai atrakina duris ir įžengia vidun. Kambary, nusisukusi link priešais šviesa akinančio didžiulio lango, sėdi Vestina, o šalimais kiūto ir dar viena neaiški figūra – lyg ir vyras. Vestina atsigręžia ir žiūri smerkiančiai: „Kur tavo rašomoji mašinėlė?“ Ir tikrai – tai štai ką turėjau atsinešti, pagaliau suvokia. Jis skuba į kitą kambarį, it netvarkingas sandėlis užverstą anksčiau neregėtais rakandais, pradeda karštligiškai ten viską rausti, bet teištraukia tuščią pintą dėžę, tačiau žino, kad tai ieškomos mašinėlės futliaras. O juk į šią saugią slapyvietę buvau sudėjęs ir savo rankraščius! – stebisi, pajusdamas nerimą. Tai ne aš kaltas, taria sau tikėdamasis, kad supras ir Vestina. Ketindamas grįžti atgal ir jai paaiškinti, vos tepasisukęs mato už poros žingsnių sėdinčią giliame krėsle ir įkniubusią storutėlėn apdriskusion knygon. Tai ne aš kaltas, beveik žiojasi teisintis, bet nusmelkia suvokimas, jog priešais nė nekryptelinti galvos jo pusėn moteris jam visiškai nepažįstama. Ir tada išvysta, kad nuo virš krėslo raudonai švytinčio keistai beformio korėto toršero gaubto ima vinguriuodamos kilti pilkšvos tirštų dūmų sruogos. Ši medžiaga negali degti, nes ji yra iš duonos tešlos, ramina save, nors nedelsdamas puola artyn ir griebia liepsnos dar neapimtą daiktą, kuris nepasiduoda nuplėšiamas, ir tenka lupti vėl ir vėl atsirandantį naują sluoksnį po viršuje buvusio, jaučiant, kaip vis skaudžiau dega plaštakų oda, silpsta jėgos, o netrukus mato, kad šviestuvo vietoje stovi didžiulė stačiakampė rusvų vytelių pintinė, prikimšta palengva iš gilumos jau smilkstančių plaušelių. Reikėtų užlieti vandeniu, griebiasi minties, tačiau veiksmą dar stabdo žvilgsnį kaip tik pritraukęs bejudąs suveltų driekanų paviršius – taip tegali plustėti vien gyvas daiktas! – ir jau po šios pagavos, it staigiai pliekterėtas botagu, metasi raustis, kol bemat atkapsto bene pusmetrio ilgio neaiškų padarą, perkaitusį iki tvoskimo, nužliaugtą prakaito ir aplipusį šapais, bet lyg ir be jokių galūnių ar, spėja, įsuptą į trumpaplaukį audeklą. Ir iš kur atsirado mūsų namuose, ir kas gi tai yra, nepajėgia suvokti nejudriai įsispitrijęs į rankose jau laikomą stulbinantį labai suspausto elipsoido formos kūnelį. Gal čia katinas? – kažkodėl pirmiausiai pamano, bet žvilgsnis neužgriebia nė jokio panašumo ženklo. Tai dar niekada neregėtos nenormalios būtybės kokonas? kūdikis? – tačiau neranda patvirtinimų ir šiems variantams, ir tuoj pat, atidžiau įsižiūrėjus į viršutinę dalį, kur turi būti galva, pajunta klaikulį, susidūręs su netramdomu gašlumu pertvinkusiomis akimis. Tai jo dar neprasiveržę geiduliai ar tik paskata kitiems, nors tai juk vienas ir tas pats, pašiurpsta… „Ką galvoji toliau daryti?“ – Vestinos balsu klausia kaip ir anksčiau ramutėliai tebesėdinti svetima moteris. Iš pradžių jis neatgauna žado, kol neprisiverčia atsargiai paguldyti padarą atgal į pintinę ir nė neatsitiesęs pamato, jog ši dabar pilna drumzlino vandens. Tarpelį jiedu spokso vienas į kitą. Reikėtų jį gelbėti, pamano, tačiau iš apačios įbestose akyse neįžiūri nė kibirkštėlės maldavimo nei gyvybės. Su ta išraiška ir nugrimzta nebūties nežinion, o jis tik stebi nieko nebedarydamas… „Man nereikia mašinėlės, bet aš tuoj atnešiu“, – tarsi prisimena svarbesnį dalyką ir jau paknopstom skuba atgal prie buto durų. Bet dabar neranda rakto, nors durys, netrukus pamato, atviros – it nuo skersvėjo lėtutėliai sukaliojasi ant vyrių. Kai, prilaikydamas rankomis, pabando didžiulę stačiakampę plokštę sustabdyti, regi, kad ši nebeturi nė jokios jungties su stakta. Jis stveria duris už šonų ir dusdamas tempia artyn koridoriaus sienos. Vos tik atrėmęs, išvysta šalimais stovintį nuo jo nusigręžusį laiptinėje aukščiau gyvenantį Stirkų. „Labas rytas“, – pasisveikina. Vyriškis tyli, o kai atsisuka, tenka nejaukiai suglumti – negyvai blyškaus veido akys užmerktos. „Bet dabar naktis“, – išgirsta balsą greta. Tai kaimyno žmona, supranta, tačiau, dirstelėjęs į moterį, nusistebi, kad ši vilki juodais drabužiais, o abipus jos su baltažiedžių gėlių vazonėliais rankose stovi penki ar šeši vaikai. Iš kurgi tiek susirinkę, ir vėl nusistebi, – juk patys teturi vieną? „Gal pavėžėt? – mįslingai iškužda dar nepraregintis Stirkus. – Mes persikeliam į kapines.“ – „Bet juk visi netilpsim“, – pajusdamas baimę, kaip ir ginasi. „Duobėj vietos ir tau užteks“, – klausa vos bepagauna monotoniškai išbertą murmesį, ir gedulinga begyvasčių statulų procesija ima keistai besvoriai leistis laiptais žemyn – lyg sklendžiant oru tamsokan požemin ar į nuožulniai pasvirusį platų šulinį. Paklusniai seka ir jis, ir nustemba atsidūręs saulės nutviekstame lauke, kur visi susėda į priešais namą stovinčią juodalakę mašiną. „Mano landroveris traukia geriau“, – vos tepradėjus važiuoti, sarkastiškai sako kaimynas. Bet juk tai ir yra tavo landroveris, pamano ir bemat išgirsta vėl tą patį nepakitusį balsą: „Neveikia stabdžiai – mes gyvi ir lekiam į duobę!“ Ir jis mato, kad šalimais priekin nusukti veidai užmerktomis akimis, lūpos suspaustos į tarsi savimi patenkintų klastūnų grimasas, o gėlių žiedai vazonėliuose juodutėliai suanglėję. Ir nė vienas bendrakeleivis net nekrusteli iš negyvasties stingulio, todėl jam aišku, kad tai jau mirtimis pasibaigusi avarija, nors kraujo niekur ir nepastebi. Aš šito juk ir norėjau, iš pradžių lyg ir atsipučia nelauktai suimtas džiugaus palengvėjimo, tačiau kyla naujas nerimas: ir kaip juos palaidosiu, jeigu mes dar nespėjome atvykti į kapines. Bet aš dabar žinosiu, kur jie guli, tik reikia atsinešti kastuvą, guodžiasi. Ir nedelsdamas stengiasi išlįsti laukan, tačiau mašinos durelės užsikirtusios. Įsiręžęs puola bergždžiai stumti salono šoną, nors, iškart atidžiai nužvelgęs, nemato nė jokios jų kontūro žymės. Nebėra ir lango. Gal jau miręs ir aš? – nusmelkia, drauge suvokiant, kad jis ir nebekvėpuoja. „Tai ir palaima“, – išgirsta bejausmį vyrišką balsą, kuris jam labai gerai pažįstamas, tik negali prisiminti – kieno. Negi jo paties? Ne, ne, surakintas ledinio siaubo nebepajėgia prarėkti ar bent pajudėti, jausdamas, kad tame bendrame plieniniame karste tiesiog nebelikę oro. Kažkas ima aštrutėliai džeržgiančiai pjauti ar plėšti kėbulo viršaus skardas. Mane išgelbės, išgelbės, išgelbės, it svetimoj galvoj ima kalti… O skamba tartum atokiau? – perskrodžia dar tebemiglotame klaike skendinčią sąmonę. Lyg luptų iš aklai tamsios kimsynės…

Skamba, tikrai skamba! – ir jo mintys šviesėja. Negi žadintuvas? – jau blaiviau įsikerta. Juk būtų per anksti? Ir ar ne šeštadienis, kai į redakciją eiti nereikia? Tačiau šaižutėliai, kaip rodos, garsai atkakliai drasko klausą toliau. Nors ir su vienodom pertraukom. Gal prie buto durų? – pamano jis. Ar telefonas?.. Taip, prakeiktasis! Ir kiek dabar valandų? – jau pakirsdamas realybėn, pabando suvokti, šonan pasukdamas pagalvėje įkniaubtą ir normaliai kvėpuoti neleidusį veidą, bet akimoju perkerta ir raiškus palyginimas: taip pleištu įsiveržia žiaurios nelaimės šauklys, kurį tau teks ir pasitikti…

– Nesikelk, – Vestinos mieguistas balsas it nuskriausto vaiko.

Ar kas norėtų rautis iš tavim kvepiančios jaukynės? – bet jis sako:

– Gal kam nors bėda?

O skambutis neuždūsta.

– Net ir mirties atveju palauktų ryto.

Taip bent jau privalėtų būti… Net ir mirties? – dar atkartoja lyg bandant įsikibti į prieš tarpelį nutrūkusį sapną, ir net atsimuša prislopęs murmesys – „Duobėj vietos ir tau užteks“, – tada smilkteli, kad juk nelaimė gali kirsti ir jo tėvams – tokiame amžiuje bejausmių juodų gaivalų naktimis neišvaiko net ir vėlyviausi gaidžiai, yra sakęs senolis! – nebedelsdamas jis tegu ir sunkiai ritasi iš guolio, dar negyvai sukaustytai atsargiais žingsneliais basomis šlepsi prieškambarin, ir čia belangėje tamsoje – kaip buvo ir sapne? – ranka ne išsyk negrabiai čiumpa vis nerimstančio aparato ragelį.

– Klausau, – ir pats jaučia, kad garsus duslina nežinios įtampa.

– Sveikas, Dariau! – keista, kad tai Justinas, tik dabar ne normalus balsas, o tiesiog išrėkis – irgi prikimęs, bet ir kaupinas gyviausios energijos. – Čia Justas. Atleisk, jei teko nutraukti kokį smagų aktą.

– Taip, pažinau. – Tačiau nepridursiu, kad ir nudžiuginai, taria jis jau tik vien savyje. – Būk sveikas ir tu. – Ir kas per bėdos, dar irgi nutyli.

– Tokie žodžiai sakomi regint burną prieš akis. Ir juos patvirtinant svariu rankos liftelio judesiu, – ir banguojančiai nusikvatoja – it net pašokčiodamas, kyla įspūdis.

Atrodo, kad pats jau ir svariai pasisvarinęs? – nuo šios minties kaip ir palengvėja, ir jis nutaria nebedelsiant nukirsti per ilgas preliudijas:

– Ir kas gi atsitiko, Justai? – O juk jo nuotaika ne nelaimės valandą, tik šį mirksnį susigriebia.

– Sūnus gimė! – rasi po gilaus įkvėpio iššaunama.

Na-na, jis sunkiai nuryja nemaloniai sprangų sausuolį ir tuoj pat išspaudžia mintį: tavo džiaugsmą aš suprantu, bet dar kelis mirksnius kaip ir neišsivaduoja iš stingulio. „Net ir mirties atveju palauktų ryto“, – atsimuša Vestinos balsas. Tačiau gimimo atveju – ne? Ir tai suprantama nebent tik man? Nes tai gali būti tos pačios spalvos kortos?..

– Ar girdi – sūnus gimė! – ausin smogia net stipresnė nauja skardi salvė.

Ar pasigyrei ir žmonai? – jau lyg ir visiškai atsigavęs, jis staiga prisimena kadaise nuklausytą anekdotą, tačiau dabar oran šios šmaikštybės neišleidžia, tik pagalvoja, kad pats savo žmonai ką tik išgirstos abiems svetimos žinios neatskleis, o sulig šia mintim smilkteli, jog laiku nesusigriebė bent priverti kambario duris. Nors gal Vestina spėjo sugrįžti į miegonis ir nepagaus giliau suklusti verčiančių  mano kalbos nuotrupų? – belieka ramintis.

– Sveikinu, Justinai. Ir kad ties šiuo nesustotum, – taria ir vėl pajunta tegu ir lengvutį gerklę gniaužtelėjusį spazmą.

– Ačiū, bet sveikint ne žodžiais, o bendru gėrimu reikia!

Tą tu ir darai, nesunku pajusti ne tik per ausų būgnelius, pamano jis tepaantrindamas savaip:

– Ir išgersim susitikę.

– Tam valanda kaip tik ir išmušė. Taigi skubiai šok į kelnes ir batus.

 Matyt, delikatumo nepagavo ar šį sykį tik nuduoda, nors ir esąs niuansų specas? – tačiau žodžiais jis dar neatliepia.

– Gali ir be jų. Ir lėk fieston pas mane. Kad nesulauktum pats mūsų vyriškos brolijos alasingo karnavalinio vizito! – ir tai jau ultimatumas?

Na-na, užspaudžia dupletą jis, – to dar betrūktų, ir net kniesteli iš ragelio besiveržusį entuziazmą prigesinti – bent ar tai privaloma visuotinė šventė? – tačiau sustabdo kita mintis: ir kelinta dabar valanda – juk guliau gerokai po vidurnakčio ir spėjau palimpsoti juodžiausiuose košmaruose?.. Užžiebta sieninės lempos šviesa, vos tenužvelgus šalimais aparato stovinčio laikrodžio ciferblatą – beveik ketvirtis trečios – akimoju priverčia užsimerkti, it esant tiesioginiam ryšiui su jungikliu, nes po naujo spustelėjimo tarsi vėl nirtum ankstesnėn kemsynėn, o tuo labiau, kad  drauge atsimuša kaltinimu pervėręs klausimas: „Ten yra ir apie tavo moterį?“

– Kodėl tyli? Gal prisnūdai? – apatiškas dėliones nukirtęs balsas šaižėja į peršniojantį pašerpetojusį diskantą.

– Apmąstau savas galimybes, – lėtai teišspaudžia jis, lyg ir tikrai tai dar tebesvarstydamas.

Aš suprantu tėvo triumfo emocijas, bet negi privalo švęsti ir visas svietas, vėl sugrįžta mintys atgal, – sakytum tai būtų bendras reikalas, todėl ir bendra pergalė bei bendras džiaugsmas? Taip pat ir aš kuo gi čia dėtas? Net ir šis skalambijimas neturėtų būti man skirtas. Juk nesame artimos sielos – tesusitikdavom spaustuvėje bei šalimais esančiame bare, kur Ramso pavedimu tekdavo derinti žurnalo leidybos reikalus. Ir pirmiausia, kad nedegtų terminai ir gautum šiais laikais deficitinį kokybiškesnį popierių. O tokiais atvejais tikriausiai niekur sausų kalbų neklausoma. Tik toks bendravimas mudu ir tesiejo tegu ir kaupėtą pastarąjį pusmetį. To juk per maža, kad uždusęs naktį trenkčiausi per pusę miesto? Sulig šia mintim dar dingteli: be to, Justas tikriausiai nėra pamąstęs, jog mudviejų kasmėnesiniai gamybiniai kontaktai laikini – kol nepradės užželti mano keliai jo spaustuvės link, ko aš pats ir telaukiu. O gal jis yra numatęs kviesti į kūmus, kad taip užsikepė? – staiga kaip ir nušviečia jau piktoka ironija.

– Ką dar mąstyt?! – rasi leidęs užbaigti savų galimybių įvertinimą, prašnenka Justinas. – Tuo labiau, kad prieš akis juk subata. – Tai kaip ir įtaigos dopingas, dingteli jam. – Jei anksti nereikės keltis, tai ir švilpk čia. Nebent jau numatęs ką nenustumiamo tolėliau iš ankstumos dieną veiksi. Tik sakyk rimtai – gal ilgiau niurkysi žmoną? Važiuosi grybauti ar po egle pats sodinsi raudongalvį meilužei? Ar esi susiplanavęs neatsiplėšti nuo kokio detektyvo vertimo? O gal liesi savų istorijų šedevrą?

Dieną privalau būti net tarsi nerasotas stiklas, kniosteli mintis, – nes ruošiuosi kaip ir bažnyčion priimti sakramentą, galėčiau dar pridurti, o tai juk būtų beveik ir tiesa? – tačiau iškart supranta, kad kitame ryšio laidų gale tai nebus palaikyta tinkamu atlaidos argumentu.

– Gal aš jau dabar kažką iš to ir darau? – Ir be kitų palaiminimo, vėl lieka nukąsta, ir dar tarpelį jis patyli, norėdamas laimėti laiko, ir pasijunta nesmagiai, pagavęs lyg ir besiteisinąs.

– Nematyt kai kur rezultatų, brolyti!

Šį tegu ir tiesos išvėmimą rasi reikia nurašyti dėl šiąnaktinio dvigubo apspangimo, pamano jis, bet sau dar ir priduria: čia jau nekorektiškai persismaginai, brolyti, ir tikriausiai nė vienas nepasiguosim ir tai nurašę protą deginančiam kvaišalui? – tačiau nepiktą priekaištą užspaudžia laidais atsklindantys, matyt, netoli ragelio esančio dar vieno šventės nakvišos slopi replika bei gerokai aidesnis dueto sutartinės juokas. Džiaugsmo euforija gali būti aklai negailestingai žiauri, pagalvoja ir vėl su kartėliu, net jau stipresniu, – nežinau, gal tu šiaip neblogas vyras, Justinai, nes tepažįstu iš parymojimų prie butelio, kai ne sykį įsitikinau, jog esi tam ne tik nealergiškas, bet ir bedugnis, tačiau šioje situacijoje yra, anot tavęs paties, niuansas, kurio tu dabar savom paplūdusiom smegenim nepagauni.

– Ką gi, kartais ne taip stojas, kaip žmogus storojas?  sako, prisidengdamas staiga atminty iššokusiu Nuodėmingųjų Sesės bare sužvejotu grynuoliu.

Vos tai ištaręs, jis pasipriekaištauja, nes jau neabejoja, kad bus išsiversta į bene dažnam pirmiausiai galvoje įskeliamą mintį, ir net nusiteikia išgirsti bent užuominą apie kilnų pasišovimą vyriškos pagalbos labdairai. Gal geriausia būtų prikursti, pamano, akimoju prisimindamas jam įstrigusią pokalbio nuotrupą, kai vidurvasario pavakarę bederinant reikalą bare šalimais prisėdo Justino darbo kolega, kuris aktyviai įsijungė į bendravimą ir po keliolikos minučių neprimynė savo liežuvio smalsai: „Ir kuo tas glinda Seržas tave pritraukė, kad laisvom dienom net ir per didžiausius karščius talkini jo namo statyboje?“ – „Tą karštį laikydavau kaip ir atvėsa po ne vieno šėlsmo su protą atimančiai apetitna jo bobyte, kurios kūnas nuodėmės aistrų metu įsiliepsnodavo it juodos pragaro katilų saulės daga“, – tegu ir pasivaipant, bet lyg ir įtikinančioje blaivybėje buvo atliepta, ką iš pradžių palaikei gruboka sufantazuota užkandėle, kol truputėlį vėliau išklojo naują ir gerokai riebesnę kazanoviškų memuarų dalį…

– Kartais ne taip stojas, kaip žmogus storojas? Cha-cha-cha-cha! – paskaldoma net pažvygaujant – Jeigu tiesiogine prasme – nebent linkėtum pasmerktam amžinai neprietelystei. Tačiau šią temą galėsim pratęsti, kai atlapnosi, – ir tonas dabar pasodrintas plūstelėjusio perspektyvos atlaidumo? – Tada visi ir aptarsim ir spėkos dovanojamą ragą smagumų arba šių laidotuves, kaip sufleruoja man iš linksmybių jau ganėtinai pakylėtos šalies. Nes tai bendras reikalas – net tautinis. Juk per tokius kaip pats ir pas mus gali įsiviešpatauti kinai. O jie juk laikosi taisyklės, kad net adata nenaudojama rūdyja, – lyg ir nekalčiausiai nerūpestingai liejasi. – Taigi galim mielai laukti? – vėl paragina. – Ne kasdien juk sūnūs man gimsta, – ausin įpučiama dar viena dopingo dozė?

Taip, žinau, kad iki šiol – vyriškai pagrieždamas dantimis? – tesiguodei dviem dukrom, bet ir šį paantrinimą jis uždusina nebylybėj.

– Širdimi aš su tavim, aišku, – dar neradęs išeities, bet tvirtai ištaria.

– Širdimi neužtenka – reikia dalyvauti gerkle!

Tiksliau – dalyvauti tuo, kas į gerklę? – kaip ir išganingai topteli jam.

– Būtų maloniai nuostabu, – ir nebenutyli: – Tik tokiom progom juk nedera atsibelsti vien su pražiota sausa kosere? Juk yra ir auksinės išminties taisyklė, kad pagal pilną pasitinkam, o pagal ištuštintą palydim, – kaip ir suprantamiau išverčia ankstesnę frazę.

– Cha-cha-cha! – pagautas Justinas nuoširdžiai pratrūksta.

– Deja, pats namuose neturiu užkeikęs nė jokio tokiai progai priderančio butelaičio, – ir jis pasijunta it padėjęs galutinį tašką.

– Bet vyriškai kompanijai kažko ypatingesnio ir nereikia – mes visi čia esame asketai, – paskutinė jau paaukštinta gaida rasi nevalingai kaip ir uždžiūsta, tačiau bene po gilaus įkvėpio skubiai dar išberiama: – O tavos bėdos mazgą mielaširdingiausiai išriš kiekvienas taksistas. Todėl iš jo prisiglausk saboninę baltų žiburėlių, ir daugiau jokių problemų.

– Šią naktį tu nenusipigink, Justai, – jam pavyksta sudėti priekaištėlį. – Taip, kas asketo – asketui, bet kas ciesoriaus – ciesoriui. Ir, – sūnus, laiku nukanda, – šis atvejis juk visada bei visur vertas geriausio, kas tik įmanoma. Todėl ir iš mano pusės derėtų pastatyti kažką paauksinto, o taksistai to nesivežioja, kiek teko girdėti. Beje, tik karaliai į panašu vizitą galėjo vykti vienos žvaigždės kompanijoje, – ir, nelauktai šovus šiam netikėčiausiam grynuoliui, nesulaiko ir šypsnio: – O tavo džiaugsmo valandą privalu būtų mažiausiai penkios – ir arčiau žemės ant stalo?

Jis tikisi išgirsiąs įvertinantį juoką – tegu ir per dar tramdomo nuovyliaus filtrą, – o po to ir bene paskutinės dozės repliką, tačiau ragelis ilgokam tarpui kaip ir užanka – gal užgniaužus delnu, pamano. Ko gero, kompanijai praneša apie mizerį? Valiavimų audros tai nesukeltų, aišku. Juk šią beartėjančią link priešaušrio vėlumą labiau ir pasigendama ne naujo sugėrovo, o tik atboginto lauknešėlio su ugningu skysčiu? Taigi teks patiems įveikti prisirpusį šiltą tingulį ir pakelti savas šiknas? Ar bent kviestis pagalbon taksistą? O man truputėlį ir nesmagu, tačiau šį sykį pasielgsiu nekrikščioniškai – ištroškėlių negaivinsiu…

– Kitos panašios progos galim ir nebeturėti, – pagaliau vėl prašnenka Justinas.

Ir tai jau paskutinė metama kilpa? – negyvai šypteli jis, o vos po mirksnio dar pamano: bet ištarta lyg ir su grasos įspėjimu apie aidą ateity? Tačiau tai gali būti ir kirtis, kad aš tokia proga jo nepakviesiu gal ir niekada, dingteli su kartėliu, ir tai, matyt, sukelia irzulį, ir jis net pagalvoja: gamtoj tuštumos nebūna niekur – pas mus kartais nemažiau lakama ir per laidotuves. Tik ir tokį raugesį tedera nutylėti – nes tai jau dar ir reakcija po nutraukto miego, skubiai kaip ir teisindamasis sako:

– Bet juk ir dabartiniai tavieji atlaidai šią parą nesibaigs? Ir mes nežinome, ką dar dovanos net ir artimiausia diena.

– Taip manai? – Justinas nesutramdo atgrasumo. – Jeigu ne balsas, sakyčiau, kad kalbu ne su tavim.

– Pavadinkim tai išverstu sielos pamušalu, – bet žodžių nuspalvinti žaisme nepavyksta.

– Permirkusiu juodame pesimizme?

Akimoju atmesta įžvalga jį nustebina: o juk bent dalis tiesos dėl pesimizmo ir yra? Tik kodėl ne tamsus, o juodas? Ar tik tokią gaubšlę užsimaukšlinti nori įpiršti – atmokėdamas už savų žydrų vilčių sužlugdymą? Nepagalvojęs, kad tarpais nepalyginai juodesnis gali būti optimizmas?

– Gal kad nakties tamsoj? – ir primerktom akim, dar dingteli.

– Kartais ir tamsa gali kažką išryškinti, – it skyrus vien sau, slopiai nuskamba.

Bet taip prismeigia mane, suvokia jis, tačiau sako:

– Bent jau nuteikia filosofijoms kartais.

– Arba jas užmuša, – intonacija nepasikeičia. – Todėl tuščiai nebevarginkim liežuvių.

Tiksliau – tuščiai nebedžiovinkim jų dar labiau? – bet, aišku, tenka nutylėti. Ir tai tarsi pagauna Justinas:

– Ką gi, varysim atgal į savas pozicijas? – priduria, bet ir vėl tarpeliui nutyla, kaip suteikiant dar vieną šansą persigalvoti? – Aš į savo, o tu grįžk tęsti tai, kuo užsiėmei iki šiol. Bet pačiam svarbiausia turėtų būti viena – prievolė pumpuoti žmonos kamerą. Kol dar garantinis vartojimo metas.

Tai atbalsis jam įvarytos rakšties mausmo? – pamano jis. Tačiau leidžia guostis, kad kilniai prisivertė nekirsti aštriausiai – dėl ligšiolinio bergždumo? Nors prievolė tiksliai parinkta – ir tikrai net dviem prasmėm?

– Ir, jeigu projektuoji sūnų, storokis daugiau ir dieną. Tokio metodo efektyvumu įsitikinau pats, – Justinas primeta dar vieną glitų svorelį. – Tačiau kiekvienas renkasi jau savus niuansus, aišku, – ir dabar prasiveržusi ironija pernelyg pašerpetojusi nuo nebetramdomos pagiežos.

Renkasi jau savus niuansus? – atkartoja jis, prisimindamas, kad Justino galvoje dažnai situacijai primatuojamas šlykštokas anekdotas apie analinį seksą: vienas partneris jaučia daiktą ir antras jaučia toje pačioje vietoje tą patį daiktą, o visa kita yra jau niuansai. O juk panašiai esti ir su žodžiais, kuriuos tariame arba girdime? – dar pirmą kartą išklausęs pamanė jis, o vėliau dingtelėjo, kad anekdote įpresuota tiesos – ir net giminingos paties filosofijai?

– O jums? – ir užsikerta, bet akimoju iššoka netikėta mintis: – Sėkmingai plauti dulkes nuo to kelio, kuris ką tik prasideda. – Negi tai aš ir sugalvojau ar šis grynuolis slypėjo sielos gelmėse, paruoštas tik man, ir svetima situacija per būties klaidą jį iškniso, nusistebi.

Jis tikisi prieš riebų tašką išgirsiąs tegu ir trumputį šaipo geluonim nudeginsiantį pachachavimą, tačiau vietoj atsako ausin pernelyg staigiai tepabyra šaižūs sukapoti signaliukai. Tai gabalai tau atsiunčiamo vyriško daikto, kuriuo dabar esi iš širdžių neniuansuotai garbavojamai šeriamas? – pamano jau nuleisdamas ragelį ant aparato, bet tarpelį dar padelsia, nevalingai atsikvepia lyg su palengvėjimu ir stypčioja atgal prie guolio, nakčiai išplečiamo dviems.

– Kas skambino? – dar nepriėjus pasitinka slopus Vestinos balsas – įsikniaubus pagalvėn?

– Lyg ir kolega Justinas. Tiksliau – netiesioginis bendradarbis, – sako atsiguldamas. – Tenka susitikti dėl žurnalo leidybos.

O ką derės tarti apie pokalbio turinį? – smilkteli, nors sulig paskutiniu savo žodžiu jau pūtė viltį, jog šis pokalbis ir užduso.

– Esi kartą gatvėje rodęs prasilenkiant, – atliepia ne vien iš fizinės savos dubumos. – Ir kas užgriuvo, kad tokią valandą prisiminė?

– Kviečia švęsti, – bet laiku susigriebia: – Laimėjo loterijoje…

Nebylos tarpas ją verčia suklusti – paskutinių žodžių nepriima, nes nepatikėjo, o gal iš pokalbio nuotrupų ir suprato tiesą, ar jau neverta nė atsakyti? – karštligiškai paspėlioja jis.

– Taip? Ir daug? – pagaliau dar paklausia.

Paaiškės tik ateity, pamano jis, tačiau net ir nevalingai padelsia prieš ištardamas:

– Jis galvoja, kad taip. Bent jau gerti, matyt, pristigo.

Laimėjo loterijoje, sugrįžta jam it aidas. Ir kaip šovė tokia mintis – atskriejo iš aukštybių, kaip pats vadinu? Nors vaiko gimimas juk ir yra loterija? Kaip ir visas mūsų gyvenimas – sutapimų bei atsitiktinumų pynės ruletė bei jų grandinė? Ar tiksliau būtų – grandinės? Bent jau laisvės? Ir pirmiausia pasirinkimų?..

– Jei toks laimikis nudžiugino, gerai, be abejo, – Vestina dar trumpam tarpeliui nutyla, sakytum iki tol nespėjusi kažko apmąstyti. – Tačiau ar dėl to reikia šią vėlybę varpinti ir kitiems?

Varpinti – koks geras apibrėžimas! – jam net kyla nuostaba.

– Tokiu atveju laikas, matyt, gali pranykti, – taria.

Keliolika sekundžių negirdėt nė Vestinos kvėpavimo – stabdo savo laiką ir ji – tik nardindamasi dar giliau jaukion šilumon? Loterija, pakartoja vėl, ir iškart smilkteli: o gal ir ji pagavo tikrąją prasmę? Tuo labiau, kad pats, šį metą dorai nepasvėręs, lyg ir apyatviriai prasižiojau: „Ką gi, kartais ne taip stojas, kaip žmogus storojas?“ Arba apie karalių panašu vizitą vienos žvaigždės kompanijoje? O ir dar išvedžiau – šis atvejis juk visada bei visur vertas geriausio, kas tik įmanoma…

– Kaip reagavai? – naujai beveik ir teiškužda.

Mintyse kitaip, negu žodžiais, pamano jis, bet sako:

– Pasveikinau.

– Ir viskas? Ar neknietėjo pašvęsti ir tau?

– Ne, – ir tarsi pats sau dar patvirtina: – Tikrai ne.

Dabar padelsiama gerokai trumpiau:

– Gal kad ne ta kompanija? – veikiau tekonstatuoja abejingai.

Kompanijos patrauklumas priklauso ne nuo lyties, pamano jis. Nors, tiesa, aš ir nežinau, kas per asketai ten susibūrę. Bet man svarbiausia – ne ta proga. Nes pats jausčiausi it per mudviejų pakasynas? Ką puikiai – net visa sava esybe? – suprastum ir pati. Tačiau gal ir nepratardama nė žodžio? Tik nukreipusi požvilgį artimiausion nebūtin? – ir net nevalingai realiai prieš akis išvysta negyvą Vestinos veidą.

– Ir kad ne ta – taip pat, – sako ir pagalvoja, kad pačią Vestiną galėtų dominti nebent tai, ar ten būtų moterų – nes kažkada juk yra išvedusi, jog jų dauguma po vidurnakčio net ir nevalingai linkusios lengviau virsti į lovą?

Tylos praraja jau gerokai ilgesnė. Bet užpildyta savų apmąstymų šiaušulio galvelėje? – spėja jis. Ir kokie jie? Ir ar greitai pavyks vėl juos apliūliuoti? O juk tikrai mudu abu mieliausiai daug atiduotumėm, kad nereikėtų žaisti panašių slėpynių?..

– Miegokim, – pagaliau sulaukia.

–Taip, – tegalima vien pritarti.

Jis įsiklauso į ryškiai giliu tapusį lyg ir ramutėliai ritmingą kvėpavimą šalimais. Bet tai nėra vienintelis tikras nusiteikimo miegui požymis, kartais gal net priešingai – rodo stipresnį jautrumą aplinkai, išmąsto, pats stengdamasis panirti tamsion nerealybėn – tegu ir naujų košmarų, – tačiau susikaupimą vis perkerta minčių bei prisiminimų nuotrupų pleištai. Justiną aš suprantu, pamano, – tai tikrai šventė. Lupčiau džiugiai juodai, matyt, ir aš? Gal net vos tenujautęs, kad Vestina pagaliau priblokš pagavusi viltį? Bet tik pabandžius konkrečiau įsivaizduoti tegu dar ir vien tokią ar jau analogišką Justino situacijai, akimoju iškyla bene prieš septynetą metų įstrigęs epizodas, kai į senosios redakcijos kabinetą atlėkė tiekimo skyriuje dirbantis buvęs boksininkas ir paprašė leist paskambinti telefonu – netveriąs sužinoti, ar jau pagimdė žmona. „Toks jausmas, lyg ringe po kovos belaukiant, kieno ranką pakels teisėjas“, – neslėpė, kai atsiliepusi moteris nuėjo palaton pasiteirauti. Labai taikliai nusakyta būsena, jau ir tąsyk dingojos, nors ir tegalėjai spėlioti, kas gi plakėsi būsimo tėvo galvoje – burtai dėl sūnaus ar tik apskritai dėl laimingos gimdymo baigties. Taip pat iki šiol liko įsirėžusi ir anų dienų dar laisvojo šaulio galvoje bemat šovusi kita mintis: o kada tai patirti bus lemta man? Ar dabar tedera tą viltį vien numarinti amžinai nebūčiai? – perveria jau šios nakties realybėje. „Kitos panašios progos galim ir nebeturėti“, – sakė ir Justinas? Tiesa, šie žodžiai rasi nešė tik nekaltesnę bei objektyvią prasmę. Ne kad net greitėjančiai sulig metais tvinksta vyriška bejėgystė, o kad vis labiau džiūsta ir šeimos bendros galimybės? Ir vargu ar tai būtų taikęs konkrečiai man? Nors dar anksčiau kaip ir prikepė: „Nematyt kai kur rezultatų, brolyti!“ Tačiau ką jis žino! Ir ar gali nuosprendžiauti pats? Tarsi palaikantis argumentas prasimuša dar anksčiau girdėta Justino poringė apie kazanovišką nuotykį prieš gimstant antrai dukteriai: „Buvau nuėjęs pas senus pažįstamus, kur kadaise studentaudamas nuomojau kampą. Pas juos radau ir šeimininkės seserėčią. Tu žinai, gyvenime dar nesu matęs tokių papų, – net pasvarino ore rankomis. – Kol deginom atsineštą butelį, kraujas iš didesnės buožės suplūdo į mažylę. Juk gerą mėnesį kamavo šimtmečio gavėnių pasninkas, nes boba neprisileisdavo net ir per nagą teįsispraustelėt – gali pradubasinti minkštą momenėlį, anot jos. Jai nei galvoj, nei šiknoj, kad man kaip ir Kenedžių Jonui sperma ima kelti ir smegenis, jei tris paras nieko nepaobliuoju. Taigi tąsyk, išlupus visą baltakę, aš akimis ir rodau seniui, kad dingtų į kitą kambarį. Jiedu su pačia ir išsivilko, o aš ilgiau nebetverdamas griebiau tą dar apyjaunę kurvą. Užlaužiau rankas ir sakau: ša, nespiek, nes bus blogai. Rėksiu, iš pradžių išsipisinėjo, – ką man vyras pasakys? Nubiednės jis nuo to ar nupliks, klausiu, – tau gal irgi neišdils? O paskiau, kai iš dūšios patvarkiau ant sofos, ji jau prašė: nepalik vienos, pasismaginkim dar kitaip! Ką gi vyras tau pasakys, padilginau. – O tarpelį patylėjęs sausai spjovė šonan ir nelauktai reziumavo: – Visos jos vienodos. Amžinos seksualinio fronto slaptosios veikuolės. Šioje srity kuklių nėra – yra tik nedulkintos.“ Visos? – įsikerta anuomete gašlia Justino intonacija. Visos? – net ir dar kartą ataidi, tačiau mintys ima klimpti nebūties pariby, ir tarsi kažkas iš šalies jas stengtųsi užspausti galutinai – bet juk nebūna jokios taisyklės be išimčių? – tačiau, lyg ir jau visiškai bebaigiant apsnūsti, prieš akis iškyla seniau regėtas sapnas: bėgo per plačią asfaltuotą gatvę, o iš kairės ir dešinės, grėsmingiausiai riaumodami, artėjo motociklai bei automašinos; aš nespėsiu prašokti ir mane sutraiškys, baiminosi, nes vienas monstriškai milžiniškas sunkvežimis jau buvo čia pat, bet tas margaspalvis ištisinis metalo srautas staiga sustingo, tartum supančiojus atskirus jo narelius tvirtais nematomais trosais, ir pralėkė kiton prospekto pusėn, kur plytėjo lyg skveras ar alėja, apželdinta tankiais ryškiai žaliais – matyt, buvo pavasaris? – krūmais, ir ten išvydo vaikystės draugą Buratiną; „Kaip tavo šeima?“ – paklausė tas. „Gerai, – atsakė. – Tiesa, iš pradžių būna labai neramu ir nori vaikų, bet palaipsniui nurimsti.“ „Jų nebuvimą išgydo tėvų mirtis“, – ir it visą veidą prarijusi išplėsta apskrita bedantė burna nemaloniai žagsėdama ėmė šaižiai kvatoti. „Tu girtas?“ – metė jis, o Buratinas, kaip įspėdamas tylėti, pakėlė plaštaką ir mįslingai iškuždėjo: „Tam mes ir gimėme.“ Šis finalinis akordas rasi nesunkiai suprantamas, jau tingiai apatiškai pamano dabar, – juk tikriausiai tai tebuvo tik kažkoks išvakarių dienos minčių kreivinys? Bet ar paaiškintum jau pastarosios nakties reginių grūdą? Negi išlukštentum, jog aš bent pavydžiu kaimynui ar net trokštu jo mirties? Tiesa, vakarais klausydamasis žinių, kelis sykius esu pagalvojęs, jog gali pranešti ir apie jį užgriuvusią avariją, tačiau tai, regėjos, ir natūralu, nes šis taip neseniai teįsigijęs mašiną ir iki šiol tebeišlieka vis dar žaliaklevalapis vairuotojas – beveik kasdien tenka matyti, kaip šiurpinančiai pakriokindamas variklį pradeda galopu važiuoti bei rasi tik nulietam prakaito pavyksta išlaviruoti tarp kitų prie namo stovinčių automobilių. Be to, mintis apie galimą nelaimę tikriausiai slapta pamaitina ir tebeišliekantis abiejų su Vestina tragiškos patirties šešėlis?..

– Ar dar nemiegi? – kaip ir pagavusi būtent šią mintį, negarsiai įsiterpia ji nekrustelėdama.

– Ne.

– Kodėl?

Ir kuo prisidengti? – bet tinkamas atsakymas iššokti neskuba. Gal kad kelią užkerta prisiminimas, kaip dar bene pirmaisiais bendro gyvenimo metais jis vieną vakarą nepernelyg išradingai pajuokavo: „Turbūt reikėtų migdomųjų?“ – „Bet mes juk neturime nė jokių vaistų?“ – nesuprato Vestina, ir teko kloti naują šmaikštybių kortą: „Gal juos kuo nors galima pakeisti?“

– Neleidžia įkyrus spiečius? – dar tiksliai pasufleruoja ji.

Tiesiog nedora būtų ir paneigti, jis jau linksta ištarti tai, bet staiga iš praeities atsimuša: naktis – minčių motina, Kas taip apibrėžė? – deja, neprisimena. Nors dabar tai ir nesvarbu? – ir iškart pamano: tik naktis dažnai jas gimdo pernelyg sunkias.

– Taip, – patvirtina – ir Vestinai, ir sau?

– Bandyk nugrūsti jį į sapnus, – sumurkuliuoja.

Ar taip padalini ir savas širšes? – tačiau jis atliepia neutraliai:

– Tai būna ir be mūsų valios. Deja, mintys ten tampa siaubingai iškreiptos.

Nes mano sapnai – ne meditacijos lengvybė, pamano. Kaip ir pačios Vestinos? O ji tyli – ir nebegirdėti net ir kvėpavimo. Nes ką tik leptelėta frazė nuplėšė net menkiausio snūdo užklotą ir jai?..

– Siaubingumo lyg užtenka ir ne sapnuose? – pagaliau išgirsta kuždesį.

Nereikėjo man – tegu ir netiesiogiai – nudrėksti jos žaizdos žievės, pasipriekaištauja jis. Ypač naktį lovoje, kur ją labiausiai, matyt, begyvasčiai kausto prisiimta kaltė? – tačiau sako:

– Tavo tiesa, – ir po to nelauktai smilkteli: o kokie jos sapnai dabar – juk, ko gero, net nepalyginamai slogiai klaikesni už manuosius, nors ji beveik visiškai nė nebeprasitaria apie juos – nuo įsiskiepyto gedulo dienos, regis?

– Ar nori, kad aš tave apkabinčiau, meškuti? – bet šių žodžių intonacija labiau primena atsargų atsiprašymą, plečiantį jam po krūtine vėsinančią tuštumą.

Ar tai atsigavimo ženklas, nevalingai suklūsta jis, – o gal vien globėjiškas moters gailestis ar tiesiog fiziologinis vaistas nuo nemigos ilgiau normaliai neišsikrovusiam patinui? Meškuti, tą mirksnį sugrįžęs atgarsis nusmelkia šiltai alpiai, – ir tai sveikas praeities atšvaitas?! Ir kada begirdėtas paskutinį kartą? Meškutis nori, vos neišsprūsta ir balsu. Jei tik nori tu, truputėlį net sutrikęs dar atliepia vien mintyse, bet kaip ir suklūsta: tai jos auka man? Tiksliau – jos pasiaukojimas? Įveikiant kančią?

– Taip, – beveik teiškvepia, iškart ir vėl pagalvodamas: jeigu žinotum pokalbio telefonu sėklą, tikriausiai dabar neapkabintum.

Tačiau jau tą akimirką drauge su prie veido padvelkusiu tarsi šviežio pieno kvapu – bet tai dar ne tas gamtos šauklys, kuris pastaruoju laikotarpiu periodiškai tiesiog varo iš proto, smilkteli, – pajunta, kaip po pažastimi atsargiai besibraunančios rankos šiluma virsta jaudžiu švelnumu, net sukeliančiu lengvutį jaukumo graudulį, ir ima plisti krūtine žemyn, įpūsdama ir visiško susiliejimo geismą. O kartais smogiantis jos specifinis kvapas, regis, sprogdina net mano širdį, pamano. Deja, tais kartais moters kūno šauksmo signalai tėra vis dar bergždžiai siunčiami – drauge juos ir vaikiškai neišradingai gesinant – vien vyrui atgręžtos nugaros? Todėl mums gal būtų geriausia išeitis – gulėti atskirai, tik ar bent katras išdrįstumėm pirmas apie tai vos ir teužsiminti mūsų dramatiškoje, delikačiausiai pavadinant, situacijoje? – jau pats apglėbdamas alpinančiai šiltą Vestinos kūną pagalvoja, bet šias mintis šalin stumteli kita: ji dabar tarsi prabudusi iš letargo? Bet ar tikrai šaukiasi manęs? Tačiau – net jeigu ir taip – aš privalėčiau pasitikslinti? Nors toks domesys gal jai dabar pasirodytų nedviprasmiškas spaudimas, kai mes senokai lyg ir niekada bent jau atvirai nebeskaičiuojame jokių naują gyvybę nulemiančių – vien ją užbraukiant? – ciklų? O gal priešingai? Tačiau tai – irgi senokai – esu patikėjęs vien jos sužalotai galvai. Ir širdžiai?..

– Ar?.. – beveik teiškvepia jis dar dvejodamas, nes nežino, iš kokių žodžių sudėti klausimą.

– Nebemąstyk apie nieką, – karštai iškužda Vestina į ausį.

Ir tai kvietimas, kuriuo negali nepatikėti? – it pasufleruoja kažkas iš šalies, o jis vien tepritaria: tokia tavo valia šią nakties valandą, tačiau įsikerta ir aštriai nusmelkiantis aidas: „Nematyt kai kur rezultatų, brolyti!..“

–Taip, – skubiai atitaria rasi dar ir nespėjusių užsiverti atsiduosiančiai pasitiksiančių lūpų beieškančiomis savomis.