Marija MACIJAUSKIENĖ (1930 03 11–2020 05 08)

 

Atsisveikinimas su Marija Macijauskiene vyks gegužės 12 d., antradienį, 11–13 val. Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje, 13 val. – Šv. Mišios. 14 val. išlydėjimas į Joniškės kapines (Klaipėda, Joniškės g. 36).

 

IN MEMORIAM

 

Aiškiai laikas

Užrašo:

Nebėra nebūties, tik

Naktis ant vardų, ant

Gaidų ar ant nebaigto laiško

Šiurkščią pakulų drobę jau tiesia…

                  Marija Macijauskienė

 

Lietuvos rašytojų sąjunga su giliu liūdesiu praneša, kad mirė poetė, žurnalistė, muziejininkė Marija Macijauskienė. Sulaukusi gražaus 90-ties metų Jubiliejaus, ji buvo kupina dvasinės šviesos ir harmonijos, kaip ir visą savo gyvenimą. Ją pelnytai vadinome mūsų kultūros Šviesuole, visur randančia Gėrio ir Grožio pradus.

M. Macijauskienės gyvenimas glaudžiai susijęs su Kaunu, gimtuoju miestu, nors karo ir pokario verpetai gainiojo po įvairias Lietuvos vietas. Ji mokėsi Pakruojo pradinėje mokykloje, Linkuvos gimnazijoje, Pakruojo progimnazijoje, Kauno II mergaičių gimnazijoje. Įvairiapusiais talentais apdovanota M. Macijauskienė trejetą metų (nuo 1950-ųjų) lankė Vilniaus akademinio dramos teatro studiją, tačiau trauka literatūrai buvo stipresnė – 1954 m. Vilniaus universitete ji baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Pradėjo darbuotis žurnalo „Jaunimo gretos“ redakcijoje, o nuo 1958-ųjų įsikūrė gimtajame Kaune. Dirbo „Kauno tiesoje“ (kuravo ir Kauno jaunųjų rašytojų sekciją), žurnale „Nemunas“, 1969 m. reikšmingus darbus pradėjo Maironio lietuvių literatūros muziejuje, netrukus tapo jo direktore (1970–1981).

M. Macijauskienės publikacijos periodikoje pasirodė dar 1949 m. Ji pirmoji įtaigiai prakalbo apie Vytautą Mačernį, Sviatoslavą Rerichą, Praną Domšaitį, Joną Rimšą, Matą Joną Slančiauską, Viktorą Falkenhaną ir kt. Parašė daug esė, straipsnių, tyrinėjimų kultūros temomis. Ypač svarbią vietą jos kūrybinėje biografijoje užima prisiminimų knygos apie mūsų garsiuosius kūrėjus – teatralus, rašytojus, dailininkus. Po kruopelę rankiodama menkai žinomus jų biografijos ir kūrybos faktus, M. Macijauskienė paliko itin vertingus kūrėjų gyvenimo metraščius. Paminėtini jos esė apie poetus Kazį Zupką-Keciorį, Justiną Marcinkevičių, Antaną Miškinį, dailininkus Liudą Truikį, Boleslovą Klovą, dainininką Antaną Kučingį ir kt.

Besirūpindama Lietuvos menininkų kūrybiniu palikimu, Maironio lietuvių literatūros muziejaus plėtimu ir jo kultūrine patriotine misija (o to meto ideologinės cenzūros sąlygomis retas drįsdavo apie tai net kalbėti), M. Macijauskienė rasdavo laiko ir poetinei raiškai, tačiau buvo sau itin reikli, tad pirmasis jos poezijos rinkinys „Kaip laukiantis medis“ pasirodė tik 1979 m. Kiek vėliau išėjo poezijos knygos „Aguonų miestai“, „Kaip drugys į žiburį“, „Kaip riksmas, prabėgantis medžių viršūnėm“ ir kt. Poetė parašė šešias poezijos knygas, tarp jų ir vaikams, išvertė lyrikos iš latvių, rusų, armėnų kalbų. Jos pačios eilės verstos į estų, latvių, baltarusių, rusų kalbas. M. Macijauskienės lyrikai būdingas susimąstymas, vidinės harmonijos paieškos, svajingumas, nuoširdūs atsivėrimai.

M. Macijauskienė yra pelniusi UAB „Kauno spauda“ prizą už poezijos knygą „Atminties kontūras“ (festivalis Poezijos pavasaris-2014), Kauno miesto savivaldybės II laipsnio Santakos garbės ženklą (2015), pasidabruotą Kauno miesto burmistro Jono Vileišio medalį (2020).

Nuoširdžiai užjaučiame velionės sūnų Kastytį su šeima, visus artimuosius, kolegas ir bičiulius.