Ieva Rudžianskatė – viena iš literatūrinės „Varpų“ premijos laureatų
Literatūros almanacho „Varpai“ redakcinė taryba ir rėmėjai skelbia 2021 m. literatūrinės „Varpų“ premijos laureatus:
Patricija Droblytė apdovanojama už esė „Į tikrumą per vidinės laisvės plėtotę“.
Algimantas Lyva apdovanojamas už apsakymus „Vizijos“ ir „Kaleidoskopas“.
Ieva Rudžianskaitė apdovanojama už publikaciją „Poezija ir jos tikrovė“.
„Varpų“ vakaras Lietuvos rašytojų sąjungos klube (K. Sirvydo g. 6, Vilnius) numatytas gegužės 5 d. Jei dėl karantino renginys neįvyks, jis bus atidėtas vėlesniam laikui. Situacijai nepagerėjus, laureatams diplomai ir dovanos bus įteiktos asmeniškai.
Sveikiname šių metų literatūrinės „Varpų“ premijos laureatus ir kviečiame drauge su Ieva Rudžianskaite bei Alfonsu Nyka-Niliūnu giliau pažvelgti į poezijos tikrovę.
Už publikaciją dėkojame literatūriniam „Varpų“ almanachui.
Ieva Rudžianskaitė
Poezija ir jos tikrovė
Kodėl aš rašau? Turbūt todėl, kad užrašyčiau save.
Alfonsas Nyka-Niliūnas
Įdomu, jei rašantysis tą pačią akimirką galėtų iš šalies pažvelgti į savo paties rašymo veiksmą, ar tikrovė, susijusi su tekstu, jam neatrodytų absurdiška? Paradoksalu: nors kūrinyje gali būti įamžinama gyvenamoji tikrovė, pastarajai jis lieka abejingas; kūrinys yra pats savaime svarbus, įtraukiantis, užburiantis, diktuojantis savo taisykles. Kita vertus, kūrėjo sąmonėje galbūt jau seniausiai egzistuoja kitoniški pasauliai, kuriuos jis užrašo savo kalba, gyvenamąją tikrovę regėdamas kitaip nei įprasta, lyg pro fantazijos šydą. Juk sunku steigti aiškią skirtį tarp kūrinio buvimo „galvoje“ ir pastarojo užrašymo. Tokie svarstymai atveria galimybę prisiminti Alfonso Nykos-Niliūno kūrybingo regėjimo sampratą, pateiktą
„Dienoraščio fragmentuose“: „Netikslus (kūrybingas) regėjimo tikslumas yra tikslesnis už tikslų regėjimą“ [1]. Šis poeto įrašas sufleruoja, kad estetinė žiūra yra svarbesnė už objektyvizuotą žinojimą, kitaip ar būtų įmanoma pajusti skaudančią dvasią, kaip kad poetas fiksuoja viename iš įrašų: „Skaitau: Upeliai juokias po ledu, ir man beveik fiziškai skauda dvasią“ [2]. Estetinė pajauta skatina ne spoksoti, o į(si)žiūrėti ir (pa)justi pasaulį bei sukurti poetinę tikrovę, atveriančią tokias suvokimo galimybes, apie kurias net neįmanoma pasvajoti kasdienybėje. Tai, žinoma, nereiškia, kad poezija absoliučiai nepaiso logikos, veikiau ji žengia toliau nei mūsų gyvenamo pasaulio siūlomos galimybės, kai realūs daiktai inkorporuojami į sudėtingą poetinę tikrovę. Tačiau kur slypi riba tarp solipsizmo ir sukeistintos tikrovės, nepavirstančios, kaip kad Rimvydas Šilbajoris sako, „tuščių žibučių šalimi“ – privačia ir kito žvilgsniui nesuprantama poeto vizija? [3]
A. Nyka-Niliūnas tvirtina, kad „autentiška poezija visuomet yra „solipsistinė“ [4]. Dar daugiau – „poezija negali būti nei suprantama, nei nesuprantama“; ji gali būti tik „esama“ arba „nesama“ [5]. Taigi poezija neprivalo būti perprantama. Jurgio Blekaičio žodžiais, „kaip pačioje tikrovėje jam [A. Nykai-Niliūnui – I. R.] svarbiausia yra būti, o ne ką nors statyti, taip ir poezijoje svarbiausia, kad ji tikrai yra išliekantis buvimas. Jeigu toji poezija – be galo individuali, uždara, užšifruota – mažai kam suprantama, jo tatai nejaudina. Jis sako, pavyzdžiui, kad jei kalnuotoj dykumoj išsiskleidžia puiki gėlė, kurią bemato gal kokio vabalo nesuvokiančios akys, ji vis dėlto ten yra“ [6]. Atrodo, autentiška poezija yra nutolusi nuo komfortiškos laikysenos, kai poetas rizikuoja likti nesuprastas ir svetimas. Tačiau atsižvelgiant į A. Nykos-Niliūno dienoraščio įrašą – „Kitas tik yra, aš egzistuoju“ [7], galima teigti, kad svetimybė jam – neišvengiama lemtis. Kitais žodžiais tariant, tik aš gali tiesiogiai patirti egzistenciją, todėl aš yra vienas. Taip vyksta ir poezijoje – jis kuria vieną, bet ne vientisą pasaulį, savo neaprėpiamą galimybių erdvę, savo žodžius (prie žodžių svarbos dar grįšiu).
R. Šilbajoris pastebėjo, kad A. Nykos-Niliūno kūryboje yra kažkas „keistai vienuoliško“ [8]. Išties, skaitydami jo poeziją galime aptikti tą „kažką“, ką galėtume laikyti mistišku. Ir to nepaneigia paties poeto žodžio „mistiškas“ vartosena (pvz., „mistiški rudens laukai“, „Mistiškoji Rožė“). Juk tai, ką atpažįstame esant mistiška, jau įpinta į mūsų racionalųjį suvokimą, vadinasi, tai, kas nepaaiškinama, staiga tampa perprasta, nes patenka į racionalaus mąstymo sferą, tačiau paslapties skraistė A. Nykos-Niliūno poezijoje išlieka. Kas lemia tokį paslaptingumą? Žodžiai? Teoretizavimo ir mistiškumo dermė ar „keistas vienuoliškumas“ „totalioje vienatvėje“? Nepaisant atliktų literatūrologinių bei filosofinių tyrinėjimų, šie klausimai skatina vis iš naujo skaityti ir permąstyti A. Nykos-Niliūno kūrybą bei dienoraštines įžvalgas. Žinant, kaip poetui svarbu klausti, o ne atsakyti, regis, kad klausti ir praeiti svarstymų dykumas turime kiekvienas atskirai. Nes klausti – tai ieškoti, neužsidaryti atsakymo ribotume, kuris galop įkalina mąstymo laisvę – poezijos gyvybiškumo sąlygą. Tiesa, ontologiniai klausimai susiduria su atsakymo negalimybe, tačiau atsakymo nebuvimas kaip tik ir nubrėžia platesnį akiratį. Nors, ko gero, vieni svarbiausių dalykų gali būti apmąstomi netgi ne abstrakčiomis kategorijomis, o susitelkiant į gyvenimišką patirtį. „Dienoraščio fragmentuose“ poetas itin jautriai svarsto amžinybės galimybę: „Vargšų dangus, kuriame nereikės keltis su saule, visą dieną sunkiai dirbti, tik klausytis angelų giesmių ir muzikos, yra ir mano dangus. Aš netikiu, kad jame nebūtų mūsų šunų ir kačių ir mažyčio žiurkėno, kuris man įlįsdavo pro marškinių rankovę ir išlįsdavo po kaklu“ [9]. Dienoraštiniai A. Nykos-Niliūno įrašai leidžia įsivaizduoti paties poeto paveikslą, dėliojant jo užrašytas mintis lyg įžodintų patirčių mozaiką, kurią kartkartėmis perveria gimtųjų Nemeikščių spindulys.
Nemeikščiai, beje, neturintys nieko bendro su sentimentaliu ilgesiu, vis atgyja poeto atmintyje. Dėl šios priežasties norisi pacituoti Ramūno Čičelio, rašiusio apie Joną Meką, įžvalgą: „Atmintis tokiems žmonėms yra būdas simboliškai nemirti niekad. Būtent todėl jie rašo dienoraščius, fiksuoja daugelį savo gyvenimo akimirkų. Nes tai, kas yra užmiršta, yra mirę“ [10]. Regis, šie žodžiai tinka ir mąstant apie A. Nykos-Niliūno „Dienoraščio fragmentus“, kurie leidžia aprašomiems dalykams išlikti ir vis iš naujo juos atgaivinti per skaitymą. Tačiau mąstydami apie gyvenamąją tikrovę, neretai galime suvokti, jog ji negailestingai atveria neperžengiamus plyšius, mat remdamiesi savo kasdiene patirtimi, pojūčiais niekaip negalime sužinoti, kaip viskas atrodė, kai mūsų nebuvo. Šiuo požiūriu gyvenamoji tikrovė yra pažini tiek, kiek esame dabartyje, nepaisant atminties ir vaizduotės žaismo – sugebėjimo mintyse grįžti atgal arba nujausti ateitį, susitelkus į nesustabdomą laiko tėkmę. Vis dėlto poetinis pasaulis, kuris renčiamas iš žodžių, paklūsta kūrėjo valiai, o poeto teiginys – „be poezijos tikrovė būtų negyvenama“ [11], tarsi apverčia tikrovės ir teksto santykį: ne tekstas tampa gyvenamosios tikrovės „tęsiniu“, bet tikrovė apgyvendinama tekste, be kurio ji nebūtų tokia, kokius jos variantus mums pasiūlo poetinis kalbėjimas, mat būtis, pasak A. Nykos-Niliūno, „politiniais ir socialiniais terminais neišreiškiama“ [12]. Tokia negatyvi nuostata, t. y. susitelkimas į neišreiškiamą būties pobūdį, galima sakyti, įprasmina paties meno vaidmenį, kai per meninę raišką bandoma apčiuopti tai, ką išreikšti sudėtinga, o gal net neįmanoma, bet kaip tik tai ir yra svarbiausia.
Platus A. Nykos-Niliūno akiratis, apimantis daugybę probleminių klausimų ir išsiskleidžiantis netikėtomis įžvalgomis, atveria kone paties rašančiojo šerdį, kurioje tūno ryškus gimtosios vietos prisiminimas: „Mano teologija: Dievas taip arti, kad aš negaliu Jo matyti“, – sako poetas ir priduria: „Dabar aš norėčiau pareiti į Utenos bažnyčią – gegužės mėnesį, 1929 metais. O skaidrus, braidyti dar per šaltas Krašuonos vanduo pavasarį!“ [13]. Galima sakyti, niliūniška teologija pasirodo kaip siekis autentiškai būti ir patį buvimą patirti visa esybe, kalbant apie tai pačiais tinkamiausiais žodžiais. Tą liudija ir poeto įsimąstymas į gryną patyrimą ir palaimingą vienatvę: „Vasaros teologija: bristi aukšta žole vienam“ [14]. Poeto teologija yra neatsiejama nuo įsižiūrėjimo, įsiklausymo, intuityvaus jutimo, o įtampa tarp daiktiškumo ir kalbos, nors skausmingai, bet palaiko šio pasaulio kvėpavimo ritmą: „[…] Ir aš grįžtu į savo / Leisgyvį pasaulį, / Kur, žodžių nužudyti, guli / Daiktai ir aklas rytas / Tebekovoja su būties / Fonetika ir morfologija“ [15] (eil. „Veidas“). Tikra ir gyva patirtis žodžiuose tarsi įstingdoma ir taip patirtis lieka kone svetima tam, kas užrašyta, nors sąryšio tarp jų ir esama.
J. Blekaitis yra pažymėjęs, jog „savo ieškomą žodį Nyka-Niliūnas vadina nuogu. Tai reiškia daugiau nei apvalytą nuo atsitiktinių puošmenų bei apvalkalų žodį. Kad juo išreiškiamas daiktas išliktų, toks žodis turi būti tikrai pasakantis. […] Tikruoju žodžiu išreiškiamą daikto suabsoliutinimą Nyka vadina daikto teologija“ [16]. Tikrai pasakantis žodis, dėl savo universalumo, asociatyvumo ir santykio su kitais žodžiais tampa fenomenų poetiniame kūrinyje išlikimo sąlyga. Dėl šios priežasties kalba netgi realesnė už pasaulį, kurio laikini ir nepatvarūs reiškiniai pranyksta, tad ir visiškai suvokti savo paties buvimą vargu ar įmanoma:
Nežinau, kas esu.
Neradęs
Atsakymo į baisų
Klausimą, kas aš esu,
Nematąs ir nematomas
Bandau išspręsti
Lygtis, kuriose
Vienintelis nežinomasis –
Aš.
Mirti gimimu,
Gimti ir gyventi
Mirtim, nežinant savo
Ir Dievo vardo,
Nes žodis
Yra daugiau
Negu būtis.
(eil. „Gnoseologija“) [17]
Tokia žodžio svarba primena Evangelijos pagal Joną Prologą: „Pradžioje buvo Žodis“ (Jn 1, 1). Beje, poetą žavėjo evangelijų, ypač pagal Joną, „tiesos poezija“ [18]. Vadinamoji tiesos poezija, galima sakyti, parodo, kad sakralūs tekstai ne tiesiog perteikia „plikus“ faktus, bet įprasmina perduodamos žinios turinį per paraboles, simbolius ir t. t. Argi ne panašiai gyvenamojo pasaulio turinys, būsenos, jausenos yra transliuojamos ir poetiniame kūrinyje? Juolab kad gyvenamoji tikrovė nėra dirbtinai atšlieta nuo kūrybos.
Kita vertus, daugelį fenomenų suvokiame patys būdami lyg saviti atskiri, todėl vieniši pasauliai ir galbūt todėl A. Nykos-Niliūno poetinis pasaulis, kuriame filosofinės, teologinės, mitologinės, literatūrinės nuorodos susipina su intuityviu jutimu, nėra visiškai užsisklendęs nuo kito: „[…] Mūsų gyvenimas – sapnas / Sapne, kuriame tu sapnuoji, / Kad aš gyvenu“
(eil. „Rudenio mintys“) [19]. Jo poezija išlieka atvira, nors ir itin sudėtinga, o įvairiausios detalės, įvaizdžiai ir kultūriniai ženklai atgimsta sukurtoje tikrovėje. Tad užrašydamas save kūrėjas ne tik įamžina patirtis, susijusias su egzistuojančiu aš, bet ir iš naujo ieško žodžių, kurie poezijoje tampa daugiau nei paprastomis apibrėžtimis, veikiau įžvelgus jų daugiabriauniškumą, sąryšingumą galima suvokti, kad reiškiniai ir rašantysis išlieka per žodžių svorį ir galią.
[1] Alfonsas Nyka-Niliūnas. Dienoraščio fragmentai 2001–2009 ir Papildymai 1940–2000. Vilnius: Baltos lankos, 2009. P. 225.
[2] Ten pat. P. 413.
[3] Rimvydas Šilbajoris. Netekties ženklai. Vilnius: Vaga, 1992. P. 179.
[4] Alfonsas Nyka-Niliūnas. Dienoraščio fragmentai 2001–2009 ir Papildymai 1940–2000. P. 474.
[5] Ten pat. P. 416.
[6] Jurgis Blekaitis. „Nyka-Niliūnas apie savo pasaulį poezijoje“. Prieiga internetu: http://www.xn--altiniai-4wb.info/files/literatura/LH00/Jurgis_Blekaitis._Nyka-Nili%C5%ABnas.LHI000A.pdf
[7] Alfonsas Nyka-Niliūnas. Dienoraščio fragmentai 2001–2009 ir Papildymai 1940–2000. P. 344.
[8] Rimvydas Šilbajoris. Netekties ženklai. P. 191.
[9] Alfonsas Nyka-Niliūnas. Dienoraščio fragmentai 2001–2009 ir Papildymai 1940–2000. P. 371.
[10] Ramūnas Čičelis. „Jono Meko pamokos“. Metai. Nr. 2, 2019.
[11] Alfonsas Nyka-Niliūnas. Dienoraščio fragmentai 2001–2009 ir Papildymai 1940–2000. P. 414.
[12] Ten pat. P. 405.
[13] Ten pat. P. 270.
[14] Ten pat. P. 161.
[15] Alfonsas Nyka-Nilūnas. Būties erozija. Vilnius: Vaga, 1989. P. 314.
[16] Jurgis Blekaitis. „Nyka-Niliūnas apie savo pasaulį poezijoje“.
[17] Alfonsas Nyka-Nilūnas. Būties erozija. P. 319.
[18] Alfonsas Nyka-Niliūnas. Dienoraščio fragmentai 2001–2009 ir Papildymai 1940–2000. P. 453.
[19] Alfonsas Nyka-Nilūnas. Būties erozija. P. 269.
Miela Ieva, gražių ir prasmingų eilėraščių.