Ginas Žiemys (1947 04 08–2020 01 01)

 

IN MEMORIAM

 

Tik įžengus į Naujuosius, pasiekė skaudi žinia – mus paliko poetas, etnologas, baltų mitologijos tyrinėtojas GINAS ŽIEMYS (1947 04 08–2020 01 01).

G. Žiemys gimė Aukštaitijoje, netoli Pušaloto, mokėsi miestelio vidurinėje, baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją, dirbo hidrotechnikos inžinieriumi, tačiau kūryba jį traukte traukė – juk neeiliniai gabumai išryškėjo dar mokykloje. Ginas buvo aktyviausias moksleivių literatų būrelio narys, anksti pradėjo eiliuoti, savo eilėraščius periodikoje skelbė jau nuo 1973 m., vėliau aktyviai dalyvavo Kauno jaunųjų rašytojų sekcijos veikloje.

„Įsiminė Gino begalinis kuklumas, noras kalbėti ir esminius dalykus įžvelgti kolegų kūryboje, savo ieškojimus nutylint, – prisimena Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gediminas Jankus. – Kūrė labai atsakingai, jautė atsakomybę už žodį, metaforą, ir romantinis pakylėjimas, būdingas jaunystės eilėms, palaipsniui virto įprasmintu, apmąstytu būties laikinumo ir trapumo suvokimu.“

G. Žiemys giliai domėjosi mitologija, baltų tikėjimais, stebuklinių pasakų lyginamąja analize, tad netrukus buvo priimtas į Vytauto Didžiojo universiteto aukštąsias – doktorantūros – studijas; jo darbo vadovu tapo įžymusis tautosakininkas ir mitologas, profesorius, habilituotas daktaras Norbertas Vėlius (1938–1996). Profesorius ragino ieškoti sąsajų tarp Veneros figūrų ir baltiškojo panteono dievybių, tad ankstyviausios Gino knygos ir atskleidžia šiuos tyrimus: „Austėjos gimimas“ (2001), „Slibino sugrįžimas“ (2004), „Dingęs pasaulis“ (2012).

Savo pirmąjį poezijos rinkinį „The Interpreter“ Ginas išleido tik 2009 m. Po kelerių metų pasirodė „Bučinių meistras“, o 2015 m. – „Sapno gėlė“.

Belieka apgailestauti, kad ne tik G. Žiemio eilėraščių rinkiniai, bet ir ypač reikšmingi baltų, indoeuropiečių kosmologijos tyrimai iki šiol nesulaukė tinkamo įvertinimo. Pasak G. Jankaus, tas jo begalinis kuklumas ir dorumas atsiskleidė dar vienu atveju – Ginas kruopščiai surinko, parengė ir išleido savo žemiečio kunigo Antano Janonio (1894–1963) pasakėčias, balades ir eiles. Rinkinys „Dulkių sauja“ (2013) didžiulis, per 500 puslapių…

Mus paliko darbštus, mąslus, ypatingo talento Kūrėjas. Kauno rašytojų vardu nuoširdžiai užjaučiame Gino Žiemio draugus ir artimuosius, sūnus Luką ir Evaldą.

Velionis sausio 3 d., penktadienį, bus pašarvotas Gerojo Ganytojo bažnyčios (Krėvės pr. 95A, Kaunas) šarvojimo salėje. Urna išnešama sausio 4 d., šeštadienį, 14 val. Laidotuvės vyks Eigulių kapinėse.

 

Ginas Žiemys

 

Prie Šventosios

            Liudai ir Valentinui

 

Mes laukėm balto laivo,

O laivo to nebuvo,

Žaibų skaistumas blaivės,

Gegužis greit pražuvo.

 

Ir vasara atėjo, –

Tekėjo žalias rūkas,

O mes tebestovėjom

Prie nebylaus Puntuko.

 

Mes kėlėm duonos riekę

Ką tik nukirsto javo,

Ruduo įširdęs rėkė,

Kad visą auksą gavom.

 

Mes balto laivo laukėm,

Kurs trapią laimę veža,

Nors juodas vardas šaukė, –

Kad upė ta – miražas.

 

Donelaitis

 

Mėnuo šviestų, šunys kauktų, –

Aš užmigčiau pagaliau.

Už laukymės Pimė lauktų,

Kviestų Jekė pažoliaut.

 

Mus sutiktų minios ainių

Su nemiršėlėm delne,

O tu mesteltum atsainiai:

„Tič! Kam sveikinat mane?!.

 

Kaip išdžiūvus lauko mėta,

Būrų kančią dainavau,

Prietelius, ir draug poetas, –

Jų varge kartu buvau…“

 

Pakulienė gaidį peštų;

Tarčiau jam: „Sudie, gaidau!“

Ir per sapną tartum kėkštas

Saulė juoktųs iš dangaus!

 

Poetas

 

Sėdi Patackas, rašalą taško,

Vėjas virš Laisvės moterį blaško.

 

Menas prasideda Bokšto kavinėj,

Miestą pravirkdo elektra sidabrinė.

 

Gatvės atplukdo lavą įkaitusią,

Virš Aleksoto liepokšniai raitosi.

 

ANBO šokdina Gustaitis Antanas,

Vaižgantas skrenda, pakėlęs sutaną.

 

Konrado mėtos Patackui nė motais,

Sviedžia jis dinamitą į Soboro žiotis.

 

Sceną palikę, vikrūs kaip kinai,

Klykiančią salę artistai gaivina.

 

Įvykiai baisūs iš ryto kartojas,

Kauno burbuliai nebepavelka kojų.

 

Sėdi Patackas – jėgos nemąžta,

Mato – fatamorgana semia jo Paštą…

 

Sibiro motinai

 

Kupõle iškilioji,

Suskirdusiom alkūnėm,

O, Motina šventoji, –

Priimk laukų ramunę.

 

Menu aš tolią vasarą,

Jos kraują tarp lelijų,

Ir skausmą, riedant ašarai,

Kuris lig šiol negyja.

 

Tyroj gūdžiausios taigos,

Jau pasibaigus dienai,

Žvelgiu, kaip krinta snaigės

Virš kapo, mėnesienoj.

 

Liepsnoja vėl nasturtai

Ir saulė šviesą meta,

O, Motin – mano turte,

Kur tu po šitiek metų?!

 

Vardas

 

Mes gersim saulės vyną,

Kurs niekad nesibaigs.

O, Lietuva Tėvyne,

Tavim krūtinė svaigs.

 

Pečiu parėmęs medį,

Jos grožį atgamink,

Šit mergė šunį veda,

Pripulk ir apkabink!

 

Ne juodaprusnį šunį,

Ne perlus smaragdus,

O žodį, kuris būna

Saldesnis nei medus.

 

Kad vardas šis skambėtų

Ir amžiams būt šalia:

Osle, Dubajuj, Letoj –

Žolėj ar po žole.

 

 

Eilėraščiai iš rinkinio „Sapno gėlė“ (Kaunas: Naujasis lankas, 2015)