GEDIMINAS JANKUS. LAUDACIJA POETUI TOMUI VYŠNIAUSKUI
LAUDACIJA POETUI TOMUI VYŠNIAUSKUI,
PERSKAITYTA ĮTEIKIANT JAM ANTANO MIŠKINIO LITERATŪRINĘ PREMIJĄ
Gediminas Jankus
Rašytojas, LRS Kauno skyriaus pirmininkas Gediminas Jankus skaito laudaciją poetui Tomui Vyšniauskui
Mieli bičiuliai, kultūros puoselėtojai, poezijos mylėtojai, šiandien šioje ypatingoje vietoje – mūsų garsiojo lyriko neoromantiko Antano Miškinio ir jo brolio Motiejaus, literatūrologo ir vertėjo, gimtojoje sodyboje vyksta svarbi mūsų literatūrai šventė – Antano Miškinio literatūrinės premijos įteikimo iškilmės.
Kaip žinia, laureatu paskelbtas poetas, literatūros kritikas, mūsų, kauniečių rašytojų kolega Tomas Vyšniauskas. Be abejo, džiaugiamės tokiu aukštu jo kūrybos įvertinimu, premijuotos poezijos knygos – “Vokais išvirkščiais” sėkme (knygą išleido leidykla “Kauko laiptai”, 2022 m., leidėjas ir knygos redaktorius – poetas Viktoras Rudžianskas).
Ruošdamas šią laudaciją, prisiminiau knygos “Vokais išvirkščiais” pristatymą Maironio lietuvių literatūros muziejuje, kur dalyvavo tokia trijulė – pats knygos autorius Tomas Vyšniauskas, leidėjas, “Kauko laiptų” vadovas ir poetas Viktoras Rudžianskas ir aš. Netikėtumas ir originalumas buvo tas, kad būtent autorius Tomas buvo viso vakaro vedantysis, kaip dabar įprasta sakyti – moderatorius, provokatyvus klausėjas, improvizatorius, žaidžiantis, “išdykaujantis poetas”, netikėtai keisdavęs temą ir nuo buitinės žaismės bei saviironijos peršokantis į visai kitas – filosofines ar socialines problemas. Ir mes, ir klausytojai pasidavėme tai poeto sugestijai, jo brėžiamai linijai, taip pat improvizavome, ginčijomės, citavome, ir viskas be abejo, sukosi apie pagrindinį objektą – knygą “Vokais išvirkščiais”, jos išraiškos būdus, tematiką, problematiką. Visa tai, ką minėjau, galima nesunkiai rasti šioje poeto knygoje, daugeliu atžvilgiu neįprastoje, netikėtoje, netgi šokiruojančioje knygoje.
Poetas, literatūros kritikas Tomas Vyšniauskas gimė 1978 m. balandžio 25 dieną Šakiuose, studijavo Kauno technologijos universitete, įgijo verslo administravimo bakalauro, 2003 m. – finansų vadybos magistro laipsnį. Tačiau dar studijuodamas pradėjo rašyti eiles, knygų apžvalgas, bendradarbiavo, kuriant elektroninį literatūrinį žurnalą „Rankos“. Jo poezija ir knygų recenzijos publikuotos ir publikuojamos kultūros leidiniuose „Nemunas“, „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“, kultūros ir meno svetainėje „Atokios stotys“ bei to paties pavadinimo almanachuose.
Debiutine knyga „Įelektrinto piemens“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2018), Tomas, galima sakyti, įsiveržė į literatūros padangę. Jo veržlūs, dinamiški eilėraščiai patraukė ir skaitytojų, ir kritikos dėmesį, 2019-aisiais knyga įįvertinta Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės premija už geriausią metų debiutinę poezijos knygą.
2020-aisiais pasirodė antrasis T. Vyšniausko eilėraščių rinkinys „Invazinės rūšys“ (Kaunas: Kauko laiptai), tais pačiais metais Tomas pagerbtas „Atokių stočių“ premija už geriausią publikaciją almanache, kūrėjų, gyvenančių ir dirbančių periferijoje, vienijimą, visuomeninę bei literatūrinę veiklą ir darbą su jaunaisiais literatais.
Jo įžvalgios, neretai ant eseistikos ribos balansuojančios knygų recenzijos vis dažniau sutinkamos kultūrinės spaudos puslapiuose, kritikui neapsiribojant vieno žanro, estetikos, tematikos leidiniais.
Tomas Vyšniauskas – vienas ryškiausių viduriniosios kartos poetas, kuris nevengia kelti svarbių egzistencinių ir filosofinių klausimų – kiek svarbūs žmogiškajai egzistencijai yra nūdienos komunikacija, kokį vaidmenį atlieka dialogas (tegul ir skausmingas) tarp atskirų individų, tarp asmens ir aplinkos, jis svarsto, ar atmetus emocijas ir atsiribojant nuo pasaulio šurmulio, įmanoma pasislėpti nuo slegiančio nerimo. Šiuolaikiniam mąstančiam žmogui nerimo ir netikrumo dėl ateities jausmas yra būdingas.
Rinkiniui „Vokais išvirkščiais“ būdinga neįprastas eilučių laužymas, pastanga kasdieniuose reiškiniuose įžvelgti neįprastybę, tačiau iš tiesų autorius gilinasi į socialines, ekologines, ekonomines problemas, šmaikščiai piešdamas šiuolaikinio individo įpročius, įpindamas teologinius ir egzistencinius svarstymus. Kitaip sakant autorius turi aiškią kūrybinę programą, kuria savitą stilių.
Poetas, nevengdamas parodyti žmogiškosios prigimties tamsiąją, destruktyviąją pusę, žaisdamas kalbiniais sąskambiais, tiksliai fiksuoja atsiveriančius reiškinius, sugebėdamas baimėje ar ribinėje situacijoje regėti grožį ir atvirkščiai – tame, kas laikoma grožiu, įžvelgti gąsdinančias tikrovės grimasas. Tai iliustruoja šiurkštokos raiškos elementai, groteskiški vaizdai, savikritika ir ironija.
Tie dalykai lengviausiai krenta į akis, nes iš pirmo žvilgsnio poeto pasaulėvaizdis atrodo keistas, lyg būtų žaidžiama tik pagal jam vienam žinomas taisykles, tačiau jas perpratus, atsiveria originalus, paradoksų ir keistybių kupinas pasaulis.
Masinės kultūros invazija ir jos visuotinė aprėptis Tomo Vyšniausko poezijoje perteikiama groteskiškai, nestokojant išmonės ir paradoksų, asmenybės degradacija, prasidedanti nuo tokių įprastų, lyg ir savaime suprantamų, teisingiau, įdiegtų įkaltų aksiomų ir dogmų,, “sveiko proto” manipuliacijų, sulaukia išpustytos, nederlingos dykynės įvaizdžio. Svetima, nejauku, nemiela tokiame dirbtinai sukurtame bedvasiame pasaulyje,tad natūrali poetinė reakcija – šiurkštybės, vulgarizmai, paradoksai.
Prieštaros tarp subjekto vidinio pasaulio ir prėskos, suniveliuotos realybės tampa nepakeliamos, tad visai natūralu, kad T. Vyšniauskas nuolat pabrėžia svetimumą ir nesuderinamumą – tarp individo laisvos valios ir masinės psichozės, tradicinių etinių normų ir karingojo globalizmo, dvasios amžinumo ir vartojimo, arba Mamonos stabo.
Visa tai perteikiama, be abejo modernistine forma., naudojant asociacijas, metaforas prozišką kalbėjimą, alogizmus. Kalbos stilių įvairovė itin plati. Poetas akivaizdžiai maištauja, prieš sušukuotą, paprastą visiems suprantamą poeziją, prieš nudvasintą, be gyvasties ir džiugesio pasaulį, jis ieško dieviškumo apraiškų, primygtinai kalba apie realybės ir sapno santykį, mirties ir gyvenimo ribą. Jau vien pavadinimas “Vokais išvirkščiais” manau, ne apie “išverstus, kaip marškinius” įvaizdžius, o turi kitą prasmę – ne toks, kaip įprasta, atvirkščias, priešingas.
Taip, poetas priešingas visai stabarėjimo ir niveliacijos sistemai, jis prieš liokajystę, vergiškumą ir nuolankumą. Absoliučios tiesos nėra, šį jau užmirštą ir ko gero, sąmoningai neminimą postulatą T. Vyšniauskas ne tik atgaivina, o sugeba jį pagrįsti.
Modernistinis maištaujantis neoromantikas. Taip galėčiau apibūdinti Tomo Vyšniausko kūrybą ir ypač jo poezijos rinkinį “Vokais išvirkščiais”.
Poetė, vertėja Regina Katinaitė-Lumpickienė
Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba