Gasparas Aleksa. Poezija

Debiutavęs kaip dramaturgas („Pakerėtieji“: pjesė. – Vilnius: Vaga, 1992) ir poetas („Lauk šoko ugnis“: eilėraščiai. – Vilnius: Vaiva, 1993), po beveik dešimties metų rašytojas Gasparas Aleksa įsitvirtino ir kaip įdomus, labai kūrybingas prozos autorius. Pirmasis, autentikos sklidinas jo romanas (G. Aleksa yra baigęs Kauno medicinos institutą (dabar Lietuvos sveikatos mokslų universitetas), 1971–1982 m. dirbo chirurgu Šakiuose, 1983–1990 m. – Vilniuje) „Adomo broliai ir moterys“ (Vilnius: Vaga, 2001) pasakojo apie gydytojų chirurgų darbus ir gyvenimą. Tai – intriguojanti meilės istorija – erotiška, švelni ir tragiška, apipinta gyvojo gyvenimo gijomis. Gebėjimą jungti tikrovės ir fantazijos pasaulius, išmonę ir autentiškas detales autorius išsaugojo ir vėlesniuose savo kūriniuose; naujausiame romane „Šventojo Akiplėšos medžioklė“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016) G. Aleksa papasakojo sudėtingą ir rūsčią rezistento kunigo Juozo Zdebskio gyvenimo istoriją, o netrukus pasirodysiančio romano „Baik cirkus, Cvirka!“ kultūrinėje spaudoje skelbti fragmentai žada intrigą ir, tikėtina, diskusijas…

Žvelgdami į rašytojo bibliografiją, pastebime, kad autoriaus saviraiškai būtina ir svarbi poezija, lyrikos rinkiniai prasmingai įsiterpia tarp kitų žanrų knygų. Šiuo metu spaudai rengiamoje jo eilėraščių knygoje „Dainuojantys žvėrys“ apstu natūralaus ir įžmoginto gamtiškumo, lyg nedideli dailės etiudai prieš akis šmėkščioja, mirguliuoja, kinta pasteliniai dienų paveikslai. Įsigyvendami į juos, drauge su poetu klausiame, ieškome atsakymų, stabtelime įdėmiai apsidairydami, leidžiamės į kelią, viliojami nerimo…

 

Gasparas Aleksa

 

katinėlis

 

kojos juodos,

letenėlės cukraus spalvos:

uodegą puošia vaivorykštės kaspinas,

laikantis debesį;

širdis – lakmuso popierėlis,

kai verkia po langu

 

kiaurymė be stiklo,

tik šukės

sublyksi smaragdo žolėje,

jo akių akivaruose;

mes geriame kavą

iš ledinių puodukų

ir užmiršom,

ko rauda jaunos

širdys už lango

 

tu pakeli ranką

stiebiesi,

užtrauki nakties užuolaidą,

mes nematom

mirties obuolių, pabertų sode;

ten sergančios obelys

ir pūvančios kopėčios

 

tilindžiuoja senas žibintas

be alyvos, be dagčio;

be tako mes išėjom laiku

per suartus laukus,

į kitą kraštą

mūsų širdys išskrido

 

tai vėjas vaikų krūtinėse

išnešė mus paskubom, prieš aušrą;

tu spėjai palaiminti sūnų ir dukterį,

nelyg šokdama į bedugnę

ašarotais plaukais užmigusi –

eilėrašty,

mano glėby

 

 

medis

 

nemune, nemune,

kur bėgi? kur skubi?

paukščiai nespėja tau iš paskos.

 

jų vardus pamirštu,

jie vėluoja, jie prieš vėją iriasi,

tik švilpia sparnai…

 

šaukiu tėvo balsu:

nemune, nemune,

pasodinsiu medį

paukščiams nutūpti.

 

sustok, palauk –

prie upės

dar turime laiko.

 

giminės medis

auga, bujoja

laikome jį apglėbę,

jo gyslomis, vėjui papūtus,

teka muzika…

 

šakos, šakelės

lyg mažučiai

rankų pirštukai;

iš akių rainelių,

iš ausų kriauklių –

gulbės klykuolės

riksmas virš upės.

 

fikcija vaikams

užvertus galvą

nutūpt ant debesies

juokas anūkams

jog šaknys pervėrė

kaukolės gaublį

 

jie tebespurda įsčių tamsoj

lyg varnėnai, lyg zylės –  

užkalti inkiluos.

 

pirmas riksmas –

smagus čiulbesys.

dar viena medžio šakelė,

ir nežinai,

nudžius ji pavasarį

ar sužaliuos.

 

sapnas

 

manyje miega šviesa

naktį kiekvieną

ji žybteli skaisčiai

 

ir vėl užgęsta

jei neatpažįsti

rankos ant peties

 

mane apjuosei

pylimu akmenų

aštrių tartum žodžiai

 

ieškai intymios

geometrijos

pasiklysti

 

atgaila lyg tinklas

iš gyslų iš nervų

nuogam karaliui

praradusiam gyvastį

dėl savo tuštybės

 

šešėlių karai

didelės galvos

prieš protingas

paslėptas

po gėlėm

po žeme

po vandeniu

po marmuru

 

 

burė

 

paukščių takas

mano burė

lyg sušaudytas

kario apsiaustas

prisėtas žvaigždžių

 

galaktikų jūra

bekraštė beribė

virš manęs

po tavim

jų spiralių ir elipsių

grožybė

neša svaigina

 

chromosomų

kaspinų

tobulas susipynimas

įsčių vandenyne

išsupa mažutėlį

pasaulio

kelionei

 

 

senutė

 

ji turi daug laiko:

dar tik rytas

 

rieškučiomis semia į skreitą sniegą,

tartum sapnuodama girdi

šaltą jo gurgždesį

 

šulinys toli, užnuodytas,

užpustytas

 

pažadina negirdėtas garsas,

širdis vartosi, muša

krūtinės būgną: vandens!

 

užsimiršta, įsiklauso,

kaip šniokščia upė

po sniegu,

po žeme,

giliausiai

 

vanduo gieda

vyrų ir moterų balsais

 

vėsus vanduo apsemia pėdas ir plaštakas,

sniegas byra iš skreito,

šaltis nuramina rankų ir kojų skausmus

 

tuščiame kieme – vien tekanti saulė,

šulinys užpustytas, artimieji toli,

ji pagirdys savo kūną šaltuoju vandeniu

 

jos mylimasis ir sargas – šuva.

šokinėja aplinkui,

po to vedasi senučiukę į trobą

saugo –

kad tik nepaslystų,

neišbertų

iš sterblės sniego gurvuolių

 

Lietuvos rašytojų sąjungos projektą „Rašytojų internetinė erdvė – kūryba, prisistatymai, istorija“ remia Lietuvos kultūros taryba