Violeta Šoblinskaitė Aleksa. Eilėraščiai

Akivaizdu, kad rašytojai Violetai Šoblinskaitei Aleksa paklūsta įvairūs literatūros žanrai: 2016-uosius ji palydėjo įspūdingų turinio bei apimčių gruzinų klasiko Čabua Amiredžibio romano „Mėnulio sūnus“ (Kaunas: Kauko laiptai) vertimu iš rusų kalbos, 2017-ųjų pradžioje pasirodė poetės knyga „Romanas su Frau“, kuriame eilėmis išsakytos Vokietijoje slaugant senolę lydėję patirtys, o metams besibaigiant išvydome drauge su broliu Valdemaru Šoblinsku parengtą laiškų ir prisiminimų rinkinį „Tėtė: kalbininkas Adomas Šoblinskas“ (Vilnius: Petro ofsetas), kurio sutiktuvės Kaune – jau vasario 23 d., penktadienį, 18 val. Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Suaugusiųjų vartotojų aptarnavimo skyriuje (Laisvės al. 57). Regis, nuveikta tiek, kad būtų galima tingiai atsilošti, susikėlus kojas ant stalo… Bet tai – ne darbščiosios dar ir Veliuonos bibliotekoje kaip vijurkas besisukančios Violetos būdui! Virtualiuose stalčiuose sparčiai kaupiasi naujų eilėraščių pluoštas.

 

 

Violeta Šoblinskaitė Aleksa

 

tolsta vasara

 

vos į langus atsisuka vėjas,

sudejuoja kimiai kambarys,

trupa oras, staiga suledėjęs,

ir, atrodo, netrukus praris

visą šviesą dangus debesuotas,

visos gėlės užmigs ir nuvys,

bežydės vien rakinamos grotos,

o ant lubų ganysis avis

 

vienutėlė avis! ką skaičiuosi,

kai ištiks kaip liga nemiga?

ką sapnuosi? gal šlamantį uosį?

bet ir jis bus nuplikęs staiga…

 

ant žolės pūpso lapų vėduoklės,

po vėduoklėm – šalnų pelenai,

patvoriais tik šešėliai numoklins,

tie šešėliai, kuriais gyvenai:

tu manei, jie gyvi gyvutėliai,

o iš tikro – pražuvę visi,

kviesk nekvietusi, vėlei ir vėlei

tolsta vasara mūsų vėsi

 

miegantys akmenys

 

man jie patinka

tūnantys tykiai po velėna,

po šaknų trūkinėjančiais plaukais

neryžtingi veržtis aukštyn

beviltiški tinginiai pajudėti

visados amžini

net kirmėlės jų neėda

net vanduo nesugraužia

gyvena be nervų ir konservantų

 

norėčiau ir aš

kartais

 

ne sapnuose

 

dabar jau žinau:

mirusieji sugrįžta

 

ne sapnuose –

realybėje

 

net ir tada, kai neatmeni

akių spalvos,

eigasties ir balso

kai neatmeni

nieko

 

pasirodo, atmeni

 

jie išsirenka kažkurią smegenų kertelę,

įsitaiso patogiai ir sako:

„man čia patinka,

aš čia gyvensiu.“

 

ir gyvena –

į galvą neima,

kad pjauna be peilio

 

kas artima, kas tolima

 

kartais pasiutusiai gera pabūti su žvirbliu –

jaunikliu, dar nemokančiu saugotis automobilio ar katino,

negrabiai besivejančiu mažą voriuką ir nustebusiu,

kad iš snapo, vorą nurijus, kyšo kojų antenos

 

kartais pasiutusiai gera pabūti su šunimi,

kurį auginai nuo mažo ir kuris aklai

pasitiki tavo glostančiu delnu,

kuris laižo vidurvasarį tavo kūno druskas,

švelniu liežuviu paliesdamas dar ir sąnarį, nes žino,

kaip stipriai jį sopa

 

kartais pasiutusiai gera pabūti su žmogumi,

kuris prie tavęs prisiūtas tarytum kišenė:

įkiši ranką, o ten – rausvas cukrinis

branduolys,

saldus branduolys, pavogtas iš voverės,

kuri kietą kevalą grauždama apsižioplino,

riešutą iš nagiukų paleido

 

kartais pasiutusiai gera nebūti su niekuo –

net vėjo neįsileisti į namus, į sodą,

išmargintą Dievo šešėlių

 

Dievą išvysti sunku,

bet kokie artimi jo šešėliai

 

prieš dvyliktą, kai atšaukiamas vasaros laikas

 

turime dar penkias tylos minutes

melsvo šilto prabėgusios vasaros laiko,

paskui – lapkritys. jau, manau, nepratęs

niekas nieko. tik vėjas. vaiko ir vaiko

debesis danguje, ant žemės – šlapius lapus.

laikrodis kaip nesavas ilgą vakarą tiksi.

tuoj naktis juodadantė lyg žvakę užpūs

net mažutį mažiausią mėnulio blyksnį

 

bus žiema. bus daug tylumos ir linguos

retos viksvos, iškišusios galvas iš sniego.

aklinai užklijuoti langai namuose, o languos

baltu kryžiumi du dviašmeniai krūvon susibėga.

vieno ašmenys aštrūs kaip toji viksva,

pagaląsta šalnų ir lietaus steriliai nuskalauta,

kitas rūdžių apsėstas, geležtė liauna ir kreiva –

tokia sunkiai prakirsi beprotiško ilgesio kiautą

 

klausinėsi savęs: iš kur ilgesys? ko skaudu?

lauk nelaukus – nuo šiol visi atsakymai dingo,

net ir tie, paprastieji, primityvūs kaip dukart du.

vieniems atseikėjai su kaupu. kitiems skolinga –

druskos gal? nors gal šilumos, kas atspės?

liks nuolankiai liūdėti, kad tamsa iš naujo prašvistų.

ar pavyks iš giliausios dangaus duobės

prisikviesti atgal niekados nemirusį Kristų?

 

Eik sau

 

kvapas kaip kino teatre,

kai sualsuoja į šnerves

visų priskubėti sportbačiai.

 

Medžio žvilgsnis

 

drevė – lyg akis,

o vyzdys –

voverės snukutis

 

kai sninga

 

snyguriuoja, baltos raidės byra,

gal, sakau, į žodį susidės –

iš dangaus mums atsiųstą ir tyrą

kaip švelnus alsavimas žvaigždės?

 

ar mokėsiu perskaityti slaptą

sniego laišką ant šviesių laukų?

nelaukta raukšlė apniaukia kaktą

ir kažko palieka nejauku

 

ko labiau baugu – gerumo?

slėpiningo pažado, kad štai

prakartėlėje, jokiam ne rūme,

gimė Tas, kuris dabar aukštai?

 

bet ir kitas pažadas juk duotas:

kada nors tikrai išauš diena –

kai nužengs į žemę vainikuotas

ir ištars: gana, vaikai, gana

 

ką atseikės mums dosnioji sauja?

švytinčios dienos? juodos nakties?

neatspėta dar, neatrasta ir nauja?

kas švytės, o kas galbūt kentės?

 

vien tik galimybę atsitiesti –

kaip žolė prisikelia aštri,

kaip nubunda ankstų rytą miestai,

kol danguj mėnuliai keturi

 

be pavadinimo

 

mano langas geltonas geltonas –

nesidžiauk: ten ne saulė, deja,

net pašiurpsta liemenės mutonas,

kol ugniakuras cypauja: duok

 

kad ne malką, bent popieriaus lapą –

prigadintų juk sočiai turiu.

ir ugnis sužėruoja, ir vapa

jos burna man balsu įkyriu

 

kad reikėtų dūmais paleisti

ką rašiau kažkada ir kažkam,

bet suku šitą laiką į skraistę,

antspauduoju vynu ir ilgam

 

vėl į podėlius nukišu. gal išsitrauksiu,

kitą kartą, kai niūriai pustys,

o kol kas šaltu rudenio auksu

man sumoka kilnus lapkritys

 

xxx

 

svirbeliai prilesa obuolių

patys kaip obuoliai

ant nužvarbusių medžių šakų