Lenito Robinson-Bent. „Kitas kelionės kraštas“ (iš ispanų kalbos vertė Bronius Dovydaitis)

Bronius Dovydaitis. Mildos Kiaušaitės fotografija

Vertėjas Bronius Dovydaitis lietuviškai prakalbino Carlosą Fuentesą, Camilo José Cela ir daugelį kitų ispanakalbių rašytojų, sudarė novelių rinktinę „Ispanų novelės“ (Vilnius: Vaga, 1984), ilgiau nei dešimtmetį dėstė ispanų kalbą Vytauto Didžiojo universitete, šiuo metu moko privačiai. B. Dovydaičio vertimai išsiskiria ypatinga atida, preciziškumu, su sakiniu jis galynėjasi tol, kol nugali. Deja, nuo 1994 m. (C. Fuentesas. „Aura“. – Kaunas: Europa, 1994) Broniaus vertimus užtinkame tik kultūrinėje spaudoje, tad ši publikacija – tikrai iš stalčiaus.

Kolumbijos prozininkas ir poetas Lenito Robinson-Bentas gimė 1956 m. Providensijos saloje. Šio literato kūryba dažniausiai vaizduoja tolimas keliones, su jomis susijusių žmonių santykius. L. Robinson-Bentas išleido apsakymų rinkinius „Vedybos ir išsiskyrimai“ („Sobre nupcias y ausencias“, 1986), „Sprunkantys namai bei kiti apsakymai apie pabėgimus“ („Las casas huidizas y otros cuentos sobre fugas“, 1994).

 

Lenito Robinson-Bent

 

Kitas kelionės kraštas

 

Silvija šventai laikėsi priedermės kiekvieną savaitės antradienį žingsniuoti į paštą pasiimti laiško, kuris visuomet ateidavo tą dieną, nepaisant to, kad ir kas nutikdavo pasaulyje. Jau daugiau negu dveji metai vyras atsiųsdavo merginai kruopščiai sudėtą, jaudinančių dalykų kupiną rašinį, galintį sujaudinti pačią šalčiausią širdį. Tą jis darė taip aistringai, karštai ir su tokiu nuoširdžiu atsidavimu, jog rodės, kad kiekvieną savaitę siunčiamą laišką rašo pirmą sykį, ir nors ji niekada nedžiugino jo kokia telegrama gimtadienio ar Kalėdų proga, ir netgi nė karto neatsakė į vyro laiškus, jisai visados rasdavo naujų, savitų ir pačių gražiausių žodžių palaikyti neregimai, tačiau vis gyvai vilties liepsnai, galinčiai ištirpdyti užsispyrusios merginos širdies ledus.

Silvija niekuomet nepuldavo skaityti laiško nei pašte, nei šalimais, parke, kaip kad elgiasi nekantrūs žmonės, trokštantys kuo greičiau sužinoti, kas jiems rašoma. Šiam dalykui ji buvo susikūrusi griežtą, savotišką, gal kiek neįprastą ritualą. Neskubėdama, kaip įprastai iš kur grįžtant, pėdindavo namo, paskui nueidavo prie visai greta ribuliuojančios jūros, įlįsdavo jau įpraston vieton į manglijų brūzgyną, patogiai atsisėsdavo lyg į kokį sostą ant nusvirusios šakos ir pamerkdavo basas kojas į ramiai teliuškuojantį vandenį; toji vieta dingojos tarytum kokia ramybės sala, kur niekas nesikėsins trukdyti jos. Skaitydama mergina tarpais uždėdavo pirštą ties užbaigtu sakiniu, trumpam atitrūkusi nuo laiško, pakeldavo akis, išsiblaškiusį žvilgsnį nukreipdavo į žuvėdras, nardančias danguje virš žvejų uosto, stebeilydavosi į tolimą krantą ar į ūkanų aptrauktam horizonte boluojančią žvejo burę, regis, nėmaž nejudančią iš vietos. Tačiau, po teisybei, tie vaizdai ją nelabai domino. Jau geroką laiko tarpą šitaip leidžiant antradienius, Silvijai laiško skaitymas nebuvo kokia mandagumo ar atjautos paskatinta elgsena, o tikrai ceremoningas ritualas, nestokojantis tam tikrų poelgio normų, kurių laikomasi tiesiog pavyzdingai. Įdėmus stebėtojas neabejotinai būtų atkreipęs dėmesį į tą dalyką, jog mergina, skaitydama vis kitą laišką, stabtelėdavo visiškai vienodais laiko tarpais. Ilgiausiai nutraukdavo skaitymą pirmą kartą, sekdama linksmai nardančias žuvėdras, paskui – maždaug ties laiško viduriu, akis nusukdavo jau trumpesnei valandėlei, kuomet giliai atsidusdavo kelis kartus, sakytum neseniai perskaityti žodžiai taikytųsi sumenkti, nujausdami kitus, ryškesnius, bylojančius kur kas svarbesnius reiškinius, nors šiaip jos veide tuo tarpu nematei nei džiugesio, nei liūdesio, gi paskutinį sykį stabtelėdavo prieš pat baigdama skaityti, kai žvelgdavo į vandenį, skalaujantį nuogas kojas, kai tik nusišypsodavo pati sau. Tatai skatino mintį, kad vyras ištisai rašė apie panašius dalykus, naudojo įprastus žodžius bei posakius, tačiau kiekvienam laiške keitė žmonių vardus, vietovių pavadinimus, gėlių rūšis, kitaip tariant, porino naują, tačiau iš esmės tą pačią istoriją; visa šitai prilygo tokiam reiškiniui kaip nuolat ant kietos uolos tyškantys lašai, ilgą laiką nedarantys nė menkiausio poveikio, tačiau, krisdami metų metais, dešimtmečių dešimtmečiais, amžių amžiais, galiausiai vis tik suardantys uolą.

Silvija niekuomet niekam nepasakodavo apie tai, kas rašoma laiškuose; aplinkiniams apie juos neužsimindavo nė vienu žodžiu. Paeiliui atlikusi visą skaitymo ritualą, galiausiai keturlinkai sulankstydavo laišką, idant paskui nudangintų jį paslaptingon, niekam nežinomon vieton.

Kartais laiškai atkeliaudavo su pašto ženklais tokių šalių, kokių ji niekados nebuvo girdėjusi, apie kurias nebuvo skaičiusi net visuotinės geografijos vadovėliuose. Todėl, kad ir neplaukusi į užjūrių kraštus, nežiūrėjusi mokomųjų televizijos programų, nesklaidžiusi iliustruotų enciklopedinių žinynų, žinojo, kaip atrodo Eifelio bokštas, Santarvės aikštė, Temzė, Visla, Tadž Mahalas, senieji Melniko kvartalai, žodžiu, begalinė virtinė aikščių, rajonų, prospektų, alėjų, parkų, bokštų, katedrų… „Šį nuostabų, nežemiškomis spalvomis tviskantį pavasario rytą ant Dubrovniko, ant jūros krito smulkūs, gaivūs šilto lietaus lašai; nepaisydamas merkiančios drėgnumos, nešinas rože, niūniuodamas dainą, kurią taip mėgai mokykloje, bėgau miesto gatvėmis, ieškodamas ankstesnių tavo kasų… Dubrovnikas švytėjo visomis rojaus spalvomis, tačiau man trūko tavęs.“ Likusiomis savaitės dienomis tas vardas nuolatos atgydavo jos atmintyje nelyginant koks šlaitu žemyn riedantis ir vis šokinėjantis guminis sviedinėlis. Ji dargi neaiškiai regėdavo tą miestą – kaip atokią kalvų šlaituose įsikūrusią gyvenvietę, – galvodavo apie jį, iki tas atvaizdas atmintyje imdavo painiotis su begaline įvairove kitų vietų, slėnių bei jūrų neištariamais pavadinimais. Aprašytą dulksną ji puikiai gebėjo įsivaizduoti bet kurioje kitoje vietoje, kad ir Ankoridže, Puerto Stenlėjuje. O šiaip pati gal labiausiai troško išvysti jūrą prie Dubrovniko ir įsitikinti, jog tenai taipogi pilna baltų žuvėdrų, vikriai nardančių vakaro danguje.

Silvijos tėvas Matėjus, trikdomas to antradieninio ritualo, vieną dieną, nesistengdamas gilintis į kokias nors smulkmenas ar rodyti pernelyg didelį susidomėjimą, tiesiog trumpai pasiteiravo, kas skatina tokį keistą dvasinį bendravimą, į ką, kaip ir buvo apskritai pratusi atsakyti į jos asmenybę liečiančius klausimus, dukra atrėžė:

– Tarp mudviejų nėra jokio dvasinio bendravimo.

– Tai kodėl jis tau vis rašo?

– Todėl, kad nori.

– O ką tu jam atsakai?

– Nieko.

– Ką ateityje manai pasakyti?

– Nieko.

Tarpduryje lyg statula stypsantis tėvas, rankas susikišęs į kelnių kišenes, valandėlę piktokai, tačiau drauge gal kiek užjaučiamai žvelgė į dukrą, paskui, netaręs nė jokio vienokią ar kitokią nuomonę išreiškiančio žodžio, apsigręžė ir nuslinko šalin. Matėjus niekuomet nevaliojo suprasti dukters. Ji dažnai išeidavo su draugais, tačiau jau ketveri metai artimiau nebendravo su jokiu vaikinu. Per aplinkinius Matėjus šiaip ne taip sužinojo, kad ji šaltai atstūmė paskutinį savo gerbėją, motyvuodama tuo, kad, esą, visiškai nesutampa jų charakteriai ir be galo skiriasi skoniai; tą ji padarė pati viena šitaip nusprendusi, be to, tėvas dar išsiaiškino, kad buvę santykiai dukters širdyje nepaliko jokio pėdsako – nė menkiausio randelio ar kokios žymės.

Laiškai vis keliavo paštan neįtikėtinai punktualiai. Juose vyras kalbėjo apie didingą, tvirtą begalinę meilę, tokią pat kaip anais, neatmenamai senais laikais. Dar mokykloje, kurią kadais abu lankė, jisai siuntinėjo popieriaus lapelius su juose spalvotais pieštukais gana negrabiai nupieštomis strėlių pervertomis širdimis. Ji, metusi akį į tuos piešinius, tik niekinamai suraukdavo antakius ir tuoj pat išmesdavo šiukšlių dėžėn arba atiduodavo mokytojai. Po pastarojo poelgio jam tekdavo išklausyti begalę priekaištų, bet ilgainiui jisai tiesiog nebekreipė į juos dėmesio. Neatgrasė nei priekaištai, nei bausmės, nei jokios kitos priemonės. Priešingai, dar mokykloje, kai abu jau kiek paaugo, iš kito klasės krašto siuntė jai laiškelius su šiaurietiškais vaizdais. O jau visai suaugęs, vis tokios pat nepraeinančios aistros kankinamas, tai pačiai adresatei rašė kas savaitę ilgą laišką iš kito kelionės krašto. „Šią naktį sniegas apklojo visą Kopenhagą. Atsidariau savo kambario langą ir žiūrėjau, kaip baltos snaigės nelyginant kokie medvilnės pūkai lėtai sklando ore. Per aikštę ėjo mergina ilgomis juodomis kasomis; nuo aplinkinių ji skyrės tuo, kad plaukai buvo juodi kaip tavo, sniegas iš lėto klojo merginos plaukus, kaip kad metai ir tyla kloja mano balsą ir viltį. Iš pradžių net pamaniau, jog tatai sapnas, tačiau taip buvo iš tikrųjų. Be to, gyvenimo keliuose tikrovė dažnai susipina su sapnais, kas širdyje kelia begalinį liūdesį. Mergina pradingo, aš uždariau langą, ir mano atmintyje atgijo prisiminimai, siejantys mudu nuo pačių seniausių laikų. Silvija, nepamiršk manęs. Aš tavęs nepamiršiu nei šiame, nei aname pasaulyje. Nepamiršk manęs, Silvija.“

Aprašymai vis keliavo reguliariai kaip ir anksčiau, kiekvieną antradienį Silvija žingsniavo jų pasiimti; laiškų turinys, galima sakyti, visuomet laikėsi toks pat ir nedarė merginos elgesiui jokios įtakos, gal tik paskutinis dingojos esąs kiek keistesnis, tačiau ne dėl kitokio turinio, o dėl paskučiausio sakinio, pridurto jau po parašo: „Pareitą naktį sapnavau kregždutes.“

Silvija niekaip neišmanė, kas čia galėtų būti, – nuojauta ar koks atsitiktinis sutapimas. Kaip tik praeitą naktį pylė smarkus lietus, ir ant balkono turėklų iš jūros pusės ji rado besiblaškančią, kiaurai peršlapusią kregždutę. Paėmusi apdžiovino paukštelį virtuvėje prie židinio ugnies, paskui padėjo šilčiausiam namų kampe ir pridengė sausu rankšluosčiu. Visa šitai darė taip rūpestingai atsidėjusi ir taip švelniai, lyg paukštelis būtų kokia jau nuo seno neapsakomai mylima būtybė. Prieš pat švintant lietus apmalšo, o išaušus giedram rytui, rankšluostį rado toj pat vietoj tik jau be kregždutės, palikusios jame vien aiškiai pastebimą gulėjimo žymę, įspaustą menko paukštelio, šiuo tarpu jau neabejotinai šmaižančio virš kokios tolimos salos. Silvijai ilgai nedavė ramybės mintis apie tokį keistą sutapimą.

Kitą antradienį, kai atkako į paštą, visų meiliai vadinamas „pašto žmogelis“ pasitiko ją gerokai sutrikęs, nes verčiau būtų linkęs pats parašyti merginai laišką, kad tik nereikėtų pasakyti, jog šį kartą žinios nėra; aiškiai matei, kad jautėsi kone kaltas, mat, nors ir apgailestaudamas, turėjo pranešti labai nesmagią tiesą.

– Panele Silvija, šiandien jums laiško nėra, – liūdnai sumurmeno, išskėtęs į šalis rankas. – Nežinau, kas būtų galėję nutikti.

Mergina sustingo vietoje tarsi Loto žmona.

– Gal kartais įsimaišė tarp kitų, – sukuždeno neviltingai.

– Nemanau. Aš jau viską patikrinau.

– Gal galiu pati paieškoti, – nuolankiai paprašė.

– Taip, žinoma. Užeikit, – sutiko darbuotojas ir atidarė dureles užtvare, įrengtame tarnybinėms patalpoms atskirti.

Mergina rausėsi tarp laiškų gerą pusvalandį. Deja, nieko nerado. Visą vakarą guodė save viltimi, kad galbūt suklydo koksai išsiblaškęs tarnautojas, skirstęs siuntas. Trečiadienį vėl prisistatė. Nieko. Ketvirtadienio žygis irgi be jokios naudos. Penktadienį pašto skyrius būna uždarytas. Tada Silvija jau neapsakomai nusiminė, supratusi, kaip jai trūksta laiško, antradieniais paprastai ateinančio iš kito kiekvienos kelionės krašto.

Trečiąjį tylos antradienį mergina nusivalė stalą ir padėjo ant jo lagaminėlį, pilną vokų su pačių atokiausių ir niekados anksčiau negirdėtų šalių pašto ženklais. Vakaro prieblanda jau po truputį glėbė jūrą. Silvija pirmučiausia laiškus sudėliojo pagal datas – nuo pirmo iki paskutinio. Prieš pradedant rašyti, teko įžiebti žibalinę lempą, kadangi pro atvirą langą uosto pusėn, kur danguje jau nebeskraidžiojo žuvėdros, smelkėsi nakties tamsa. Pradėjo atsiliepdama į paskutinį laišką, po to atsakė į priešpaskutinį ir taip atitinkamai toliau.

Netrukus teko galutinai susitaikyti su tuo dalyku, jog nebeateina joks laiškas – nei antradienį, nei kokią kitą dieną. „O gal jis kartais mirė, – pamanė sykį, – kokioje nors nežinomoje šalyje, kur nė pašto nėra?“ Be atokvėpio ir toliau vis uoliai rašė ir siuntė laiškus į pačius įvairiausius kraštus, kiekvieną antradienį dėl visa ko nepamiršdama pasiteirauti, ar jai nesą ko nors…

Vieną vėlyvą naktį, kai dar klaidžiojo po laiškų jūros platybes, svetainėn iš virtuvės, uždegtu žibintu nešinas, įžengė tėvas. Matėjus išvydo dukrą visą įnikusią į rašymą, lyg kokio nesuvokiamo kvaitulio pagautą, ašarotomis akimis. Pakėlęs aukštyn žibintą, tėvas pamatė koks ištįsęs, sublogęs dukros veidas.

– Kam rašai? – tyliai paklausė, stengdamasis neišgąsdinti jos.

– Jam.

– Bet juk jis tau neberašo… – nedrąsiai priminė.

– Ne, nerašo.

– Tai kodėl tu jam rašai?

– Todėl, kad taip noriu.

– Apie ką rašai?

– Apie viską.

Abu tylėdami ilgai žvelgė vienas į kitą; tėvas – nenuleisdamas žibinto, dukra – pakėlusi virš popieriaus lapo parkerį. Taip abu ir laikėsi gerą valandėlę. Paskui tėvas nuslinko į miegamąjį, užgesino žibintą, atsigulė tamsoje ir veikiai užmigo, nieko negalvodamas. Silvija vėl grįžo prie savo užsiėmimo ir toliau rašė naujus to epistoliarinio romano puslapius. Lauke pylė smarkus lietus, bet ji, nekreipdama dėmesio nei į audrą, nei į kokius kitus galimus nutikimus, nesiliovė rašius antradienio laiško, numatyto pasiųsti į kitą, tylintį kelionės kraštą.

 

Iš ispanų kalbos vertė Bronius Dovydaitis

„Cuentos y relatos de la literatura colombiana“. – Bogota: Fondo de cultura economica, 2012.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *