Viktorija Daujotytė. „Balsai ir sambalsiai. Donaldas Kajokas, Aidas Marčėnas, Rimvydas Stankevičius“ (Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019)

Rašyti taikai, kad tiktų ir karui. Rašyti atviriems veidams, kad ir prisidengęs akis perskaitytum. Poezija yra viruso prigimties, užkrečiama; gali veikti ir kaip antivirusas. Geras eilėraštis trokšta įsigyventi žmogaus sieloje, užkrėsti. Walto Whitmano retorinis klausimas: „Kas yra siela, jei ji nėra kūnas?” Atrodo, kad nuo mirtino viruso saugome kūną, bet juk ir sielą. Ko tikėtis knygai apie poeziją, išeinančiai į pasaulį visai kitu laiku nei buvo rašyta? Pasitikėti poetais, jų kūrybos dvasiniu užkratu – ir uždaryti į viršelio karantiną, jie lieka atskiri – atskirai klausia, atskirai atsako, atskirai tyli. Arba provokuoja.

Viktorija Daujotytė, 2020 m. balandžio mėn. 6 d., pandeminis karantinas