Rašytojas Petras Venclovas: „Menas turi visą laiką judėti, ieškoti, žengti į priekį, į šoną, o kartais – ir atgal“

Tęsiame interviu su Kauno rašytojais ciklą, šįkart jūsų dėmesiui – prozininko Petro Venclovo mintys. Kūrėjo bibliografijoje – apsakymai, novelės, pjesės, apysakos suaugusiems ir vaikams, romanai… „Žmogus turi būti ne tik laisvas, bet ir apsišvietęs, išprusęs, kultūringas, siekiąs pažinti meną, suprantąs literatūrą ir tikrąją muziką. Nes tik menas turtina vidinį pasaulį, išplečia akiratį, įgalina pažinti tikrąsias vertybes, išmoko atskirti tikrą daiktą nuo falsifikato“, – įsitikinęs kūrybingas, darbštus, puikiai apsiskaitęs, sau ir kitiems reiklus pašnekovas.

Kalbino Vidmantas Kiaušas

 

Už novelių romaną „Grumtynės“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2019) pelnei 2020-ųjų Juozo Paukštelio literatūros premiją. Sveikinu! Paminėjęs Paukštelį, pasmalsausiu – kurie Lietuvos klasikai Tau, Petrai, artimiausi, kurių kūryba svarbi? Ar turėčiau klausti apie užsienio rašytojus? Koks, tapus solidžiu prozos meistru, atsisijojo mėgstamiausių, skaitomiausių autorių, pavyzdžiui, penketukas, kokie jų atrankos ir vertinimo kriterijai?

Pirmiausia, ačiū už sveikinimus. Juozo Paukštelio literatūros premiją laimėjau pernai, bet regalijų vis dar neatsiėmiau, nes nuvykti į Pakruojį ir susitikti su komisija bei, žinoma, skaitytojais tebetrukdo nelemtoji pandemija.

Tiesą sakant, iš Lietuvos prozos klasikų nedaug mokiausi, gal daugiau įtakos man turėjo didieji poetai: Maironis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Vytautas Mačernis, Bernardas Brazdžionis, Salomėja Nėris. Dar ir „pasaulinio sielvarto“ atstovas anglas lordas Byronas, rusas Michailas Lermontovas. Prozos autoritetai man yra japonų rašytojas Akutagawa Ryūnosuke’ė, magiškojo realizmo kūrėjai: Gabrielis García Márquezas, Alejo’as Carpentieras, Carlosas Fuentesas, Jorge’ė Luisas Borgesas, Julio’us Cortázaras, taip pat Franzas Kafka, Umberto Eco, Fiodoras Dostojevskis. Juos vertinu už įtaigumą, emocionalumą, psichologizmą, gebėjimą fantastines, magiškas istorijas pasakoti taip, lyg jos vyktų kasdieninėje realybėje; be abejo, už absoliučią literatūrinę klausą ir subtilų skonį, už netikėtą kūrinio atomazgą, kuri priverčia į viską pažvelgti kitokiomis akimis, už mokėjimą komponuoti, išdėstyti medžiagą, sukelti įtampą, dar geriau – ekstazę, panaudoti pauzę ir staigų vaizdo pasikeitimą.

Fantastikos klasikas Ray’us Bradbury’is patarė autoriams nepradėti nuo romanų; Tu, lyg kanonui paklusdamas, ilgokai rašei ir teberašai apsakymus, noveles. Kalbant apie patį procesą, amerikiečių prozininkas Henry’is Milleris kategoriškas: „Kai negali kurti, gali dirbti.“ Pirmos į galvą šovusios citatos… Galima pridurti, kad bestselerių asas Johnas Irvingas, viešėdamas Lietuvoje, sakė: „Nesistengiu įsivaizduoti, kaip romanas turėtų prasidėti, kol neparašau paskutinio sakinio.“ O kokia Tavo kūrybinė virtuvė, kada, kaip, nuo ko prasideda arba pasibaigia romanas? Koks fakto ir vaizduotės tarpusavio santykis, kaip sugyvena realiai sutikti asmenys ir sukurti personažai?

Tiek novelė, tiek romanas prasideda nuo sumanymo; novelei pakanka geros minties, įdomaus pagrindinio veikėjo, efektingos pabaigos, kuri dažniausiai randasi kartu su keliais pradžios sakiniais, parašytais sklandžiai, vaizdžiai, patraukliai, atitinkamu tempu ir tam tikra tonacija. Romanui reikia rimtai pasiruošti, pasirinkti medžiagos, pastudijuoti tą laikotarpį, paskaityti kokį nors solidų mokslinį darbą, dar geriau – autentiškų pasakojimų arba prisiminimų; apmąstyti, kokie bus personažai, kuo jie išsiskirs iš kitų, kaip klostysis jų likimai ir pan. O tada įjungti fantaziją, pasitelkti išmonę, patirtį, girdėti dialogus, matyti aplinką, veikėjų išvaizdą, gamtą ir t. t. Šiaip ar taip, vaizduotė negali paneigti faktinės medžiagos, gal labiau turėtų ją interpretuoti, papildyti, pagyvinti, pagilinti, išskleisti detalių ir pastebėjimų panaudojimu, dvasingumo bei nuotaikos sukūrimu. Mano romanų personažai dažniausiai yra vaizduotės padariniai, paryškinti, paspalvinti vienu kitu realių asmenų bruožu, gyvenimiškosios istorijos punktyru.

Nesu linkęs savo kūrinių perrašinėti arba smarkiai redaguoti, nes rašau lėtai, apgalvodamas kiekvieną sakinį ir žodį. Tačiau kartais juos visiškai perkuriu, išplečiu, iš apsakymo padarau apysaką, iš apysakos – dramą, sujungiu į ciklą ir pan.

Akivaizdu, kad Tave žavi novelė bei apsakymas, kuriuos pastaruoju metu neretai į nuošalę stumia vis daugiau dėmesio susilaukiančios sunkiai nuspėjamų žanrų knygos. Jos, paklūstant rinkai, pavadinamos romanais, bet skaitydamas įklimpsti kaip į perlytą praėjusio pavasario dirvą… Kaip vertini nežinia kelinto laipsnio postmodernistinius ieškojimus? Įdomu? Erzina? Esi pakantus?

Postmodernistinius ieškojimus toleruoju, manau, kad talentingas autorius ir tokiu būdu gali nemažai pasakyti, atrasti. Juk ir modernizmas, kurio atstovu save laikau, kadaise buvo daug kam nepriimtinas. Galvoju, kad menas turi visą laiką judėti, ieškoti, žengti į priekį, į šoną, o kartais – ir atgal. Pasak japonų, šiame pasaulyje nieko nėra pastovaus, pastovus tik kitimas, nes tik taip įmanoma išsaugoti gyvybę. Šiaip ar taip, kūrybingas žmogus privalo eksperimentuoti, bandyti padaryti taip, kaip dar nebuvo, būti naujoviškas, išradingas, įžiūrintis ar nujaučiantis tai, kas dar laukia už horizonto. Žinoma, visam tam reikia turėti pagrindą, išmanyti amatą, bent jau nujausti tikslą ir galimą rezultatą. Aklas eksperimentas gali pavykti tik per stebuklą. Labiausiai erzina nuobodulys ir bevaisis rėksmingas ieškojimas. Bet juk galima to neskaityti, nežiūrėti, nesiklausyti?

Įvairovės, išmonės bei išminties paties kūryboje nestinga, kruopščiai įsigilini į pasirinktą temą, esi atidus personažų psichologijai, veiksmų motyvacijai, detalėms. Nuo debiutinio apsakymų rinkinio „Rudens eilėraštis“ (1978) iki anuomet suintrigavusio ir nemažai dėmesio susilaukusio apysakų tomelio „Akvariumas“ (1987), nuo novelių ir apsakymų „Susapnuotas gyvenimas“ (2005) iki epinio romano „Kartybių taurė – iki dugno“ (2011), nuo… iki… Tepluša, tevertina literatūrologai. O ką, garbusis pašnekove, savo dailia ir tvarkinga rašysena (sic!) pasakoji šiuo metu?

Tai, ką dabar rašau, galbūt reikėtų vadinti beletrizuotais prisiminimais: mėginu apžvelgti mūsų giminės istoriją, kaip ją pasakojo seneliai ir tėvai, ką pats esu sužinojęs bei patyręs. Rašau ir apie save: pokaris, kolūkiečiai, mokykla, universitetas, draugai, sutikti garsūs žmonės, rašytojai, miestai, kelionės, mylėtos moterys, ligos ir, žinoma, kūryba. Dėl gana didelio atvirumo šie mano parašymai tikriausiai nebus publikuojami, nebent po mano mirties, turbūt jie bus skirti giminėms bei artimam pažįstamų ratui. Pasiteisindamas galiu pasakyti, kad esu daug parašęs ir daug paskelbęs, net pats kartais stebiuosi.

Tavo sūnų vardai – Ovidijus ir Kristijonas – akivaizdžiai parinkti rašytojo, galbūt pasvajojant apie įmanomas perspektyvas, tačiau jie išaugo į profesionalius muzikantus… Pats, nors ir gimęs Biržų rajono Žaliosios vienkiemyje, tapai, kaip ir Tavo brolis Vytautas, humanitaru, esi aistringas klasikinės muzikos mėgėjas. Nenuspėjami gyvenimo keliai ir takeliai, visgi – kaip manai, iš ko kokius polinkius paveldėjai, kas padarė didžiausią įtaką formuojantis asmenybei?

Mokykloje buvau prastas mokinys, tad daug dėmesio skyriau tiksliesiems mokslams, fizikai, chemija, braižybai, kad pasiekčiau bent patenkinamą lygį. Mažiau laiko likdavo literatūrai, istorijai, geografijai; be to, mus ruošė būti siuvėjais, likti kaime, tapti šiek tiek praprususiais kolūkiečiais. Tačiau mane jaudrino motinos tėvų gyvenimas Šiaurės Amerikoje, jų darbas fabrikuose, pažintys su įvairių tautų žmonėmis, beveik mitinė kelionė laivu per Atlanto vandenyną į Europą ir grįžimas į Lietuvą. Kartu keliavo ir mano motina bei jos brolis. Kitas brolis gimė Lietuvoje, kai jie jau turėjo nusipirkę nedidelį palivarką.

Mano dėdė Vytautas Bimba mokėsi Biržų gimnazijoje, vėliau studijavo Kauno kūno kultūros institute. Skaitydavau jo gimnazijos laikų vadovėlius su puikiomis įklijomis, vaizduojančiomis meno pasaulį: miestai, skulptūros, pilys, poetų ir mitų herojų atvaizdai… Vytautas Bimba ir jo žmona Fausta tapo garsiais sportininkais, keliaudavo po užsienį, retų susitikimų metu pasakodavo, kur buvę ir ką matę. Visa tai žadino mano vaizduotę ir kelionių ilgesį, norą tapti inteligentu, bendrauti su žinomais žmonėmis. Be to, mano brolis Vytautas pradėjo rašyti ir publikuoti eilėraščius, įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lituanistikos. Nebenorėjau likti kaime ir būti siuvėju! Pajutau turįs šiokių tokių literatūrinių gabumų, o nuo to viskas ir prasidėjo.

Literatūra ir dinamiška, spalvinga, netikėtai kintanti dabartis… Kaip manai, kiek knyga, galbūt net apskritai kultūra, menai išlieka svarbūs, atlieka savo misiją internetinių technologijų, kibaus vartotojiškumo amžiuje?

„Gerovės valstybė“ – puiku, bet ne ekonomika bei materialinės vertybės turėtų lemti žmogaus būtį. Žmogus turi būti ne tik laisvas, bet ir apsišvietęs, išprusęs, kultūringas, siekiąs pažinti meną, suprantąs literatūrą ir tikrąją muziką. Nes tik menas turtina vidinį pasaulį, išplečia akiratį, įgalina pažinti tikrąsias vertybes, išmoko atskirti tikrą daiktą nuo falsifikato. Materialinės vertybės skirtos kūnui, o menas veikia sielą, moko laisvai mąstyti, suvokti, atjausti, mylėti, suprasti, prasmingai džiaugtis ir kurti. Praradęs ar užgniaužęs sielą žmogus tampa robotu, homo faber, materijos vergu ir savo primityvių įgeidžių įkaitu. Visą žmonijos istoriją menas, kultūra, literatūra ir muzika ugdė laukinę žmogaus prigimtį, tobulino ją, taurino, mokė mus pažintį gėrį bei grožį. Tad ir dabar jų misija išlieka ta pati.

Trumpai

Mielai dar ir dar kartą skaitau poeziją: Marcelijų Martinaitį, Justiną Marcinkevičių, Sigitą Gedą, Joną Strielkūną, Donaldą Kajoką, Aidą Marčėną, Antaną A. Jonyną ir kt.;

žiūriu Andrejaus Tarkovskio filmus, Eimunto Nekrošiaus ir Gintaro Varno spektaklius;

žvelgiu į impresionistų bei postimpresionistų Auguste’o Rodino, Pablo Picasso, mūsų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Šarūno Saukos darbus;

klausausi Ludwigo van Beethoveno, Wolfgango Amadeus Mozarto, Franzo Schuberto, Carlo Orffo;

leidžiu laisvalaikį vaikščiodamas po Santakos parką su žmona Gražina;

ko jau nemėgstu, tai rėksmingų žmonių, lipančių per kitų galvas, besibraunančių alkūnėmis, neklystančių, negebančių pakeisti savo nuomonės, pavydžių, piktų, kerštingų, konfliktiškų, viską matuojančiu pinigais ir nauda.

 

Istorijos puslapiai

(fotografijos iš rašytojo asmeninio archyvo)

 

Daugiau istorijos puslapių sklaidykite ČIA>>>

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba