STASYS BABONAS. APSAKYMAS “PILIAKALNIO MALŪNAI”

Skelbiame vieną naujesnių kolegos rašytojo Stasio Babono apsakymų “Piliakalnio malūnai“ iš rengiamos spaudai knygos. S. Babono proza stebina kontrastais – paprastas, gyvenimiškas siužetas, tačiau autorius visada išvengia buitinio realistinio aprašinėjimo, buitiškumo ir primityvumo. Netikėti herojų poelgiai, jausmų siausmas, tikslus psichologinis piešinys, dabartis, besipinanti su praeities atsiminimais – visa tai būdinga ir “Piliakalnio malūnams”. Apsakymas eilinį kartą atskleidžia neeilinį prozininko talentą. Gebėjimas pažvelgti netikėtu, originaliu žvilgsniu į kasdienes situacijas, narplioti sudėtingas jausmų peripetijas slepia savy atjautą ir gilų gyvenimo bei herojų psichologinį pažinimą. Dar Juozas Aputis, garsusis mūsų prozos meistras, vienas pirmųjų įžvelgė didelį S. Babono talentą. 
Rašytojas yra išleidęs ne vieną prozos rinkinį, keletą romanų, tapęs Neregių literatų konkursų laureatu, prieš gerą dešimtmetį pelnęs ir P. Cvirkos novelės konkurso laurus. Mo­kė­si Juo­dai­čių (Raseinių r.) vidurinėje mokyklo­je. Pra­dė­jus sil­pnė­ti re­gė­ji­mui, nuo 1974 m. ru­dens tę­sė moks­lą Kau­no ak­lų­jų vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je.  1978 m., bai­gęs Vil­niaus Ant­a­no Jo­ny­no ak­lų­jų ir sil­pna­re­gių vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, gy­ven­a Kau­ne. 1981–1986 m. studijavo Šiau­lių pe­da­go­gi­niame uni­ver­si­te­te), į­gi­jo tiflope­dago­go spe­cia­ly­bę. 1990–1991 m. Vil­niaus vals­ty­bi­nia­me uni­ver­si­te­te stu­di­ja­vo psicho­lo­gi­ją.  2002 m. iš­ren­ka­mas aklųjų organizacijos Kau­no ir Ma­ri­jam­po­lės ap­skri­čių ta­ry­bos pir­mi­nin­ku. Yra vienas aktyviausių ir novatoriškiausių neregių organizacijos kultūros darbuotojų. 

Pir­ma­sis ei­lė­raš­tis bu­vo išspausdin­tas 1976 m., S. Babonui dar be­si­mo­kant vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, Brailio raštu spausdinamame ne­re­gių li­te­ra­tų kū­ry­bos al­ma­na­che „Vai­vo­rykš­tė“. Pir­mie­ji ap­sa­ky­mai taip pat išspausdin­ti „Vai­vo­rykš­tė­je“ (1980 m.). Ap­sa­ky­mai pub­li­kuo­ti pe­ri­odi­niuo­se lei­di­niuo­se: „Kau­no tie­sa“, „Kau­no die­na“, žurnale „Mū­sų žo­dis“. 1995 m. pa­si­ro­do pir­mo­ji au­to­riaus kny­ga „Trys su­grį­ži­mai na­mo“ (ap­y­sa­ka ir ap­sa­ky­mų trip­ti­kas), kuri bu­vo pri­pa­žin­ta ge­riau­sia pir­ma­ja­me Lie­tu­vos ne­re­gių li­te­ra­tų kūrybos kon­kur­se.  2002 m. pa­si­ro­dė ro­ma­nas „Klystž­va­kės šau­kia“ gar­so ka­se­tė­je, o 2003 m. jis iš­leis­tas re­gin­čių­jų raš­tu. 2005 m. au­to­rius dar kar­tą bu­vo pri­pa­žin­tas ne­re­gių li­te­ra­tų kon­kur­so nu­ga­lė­to­ju už ap­sa­ky­mų kny­gą „Ap­snig­ta obe­lis“. 2008 m. S. Babonas Petro Cvirkos novelės konkurse tapo laureatu, jo novelė „Bulviakasis“ pripažinta geriausia. 

Gediminas Jankus  

 

Stasys BABONAS

 

PILIAKALNIO MALŪNAI

 

– Laikas tau, mergužėle, tekėti, – baksnodama pirštu į išskleistą sofą, pati sau ištarė Ingrida. – Įdomu, ką veikia Julius?

Neklusnios garbanos į šalis keliauja, vėl atidengia nuogą krūtinę… Klubai džinsuose paslėpti. Nuplėš nuo savęs visus rūbus. Plaukuose paslėps akis, lūpas. Skubės į glėbį. Bus taip… Meilės nereikia. Nereikia! Krūtinė lyg skruzdėlynas subruzdo. Lūpos nori  bučinių! Daug bučinių. Net rudos akys užkaito. Nejaugi į jas žvelgdami vyrai mato mažas ugneles? Taip. Turbūt taip. Kadaise, mokyklos laikais, ji vaidino lapę. Julius veidą slėpė po kiškio kauke. Gimtojo kaimo berniokas! Artimiausias kaimynas, jeigu į tėviškę nuvažiuoji… Gražus vyras užaugo: aukštas, plačiapetis. Turi storą piniginę. Nebėra Juliaus! Labai skubėjo vesti. Dvi mergaitės pro jo tarpkojį landžioja. Ingridos lūpos geidžia Juliaus Babrausko bučinių… Trupinių nuo Gabijos stalo? Nugraužto kaulo.

Kiek daug aplinkui puikių vyrų! Jie vedę, vedę, vedę. Mergužėle, susirask nevedusį. Nevedęs, bet turi nuolatinę… Dvi turi. O kiek prieš tai turėjo? Nežiūrėk į tokius. Susirask dar nebučiavusį… Tokių jau nėra. Mergužėle, neišbrokuok vedusių! Jie turi vaikų… O nevedę ar neturi? Turi. Ne visi žino, kad turi.

Ingrida, tau jau trisdešimt ketveri. Gana meilių! Jų daug buvo. Didelių. Karštų. Audringų. Jos panašios į muilo burbulus. Sprogo, susprogo. Kokia laimė kilti į dangų! Sprogo, susprogo.

x x x

Ingrida nusprendė: organizuos klasiokų susitikimą! Data ne apvali. Iš penkių  irgi nesidalina… Jeigu ji pakvies, ar visi suvažiuos? Argi tu visus nori matyti? Svarbiausia  Julius! Ingrida prisiminė, kad Raimondas Džiaugys parašė knygą… Klasiokas išleido knygą apie gimtąjį kraštą. Jis  garsus kraštotyrininkas. Ingrida organizuos klasioko knygos pristatymą klasiokams. Neperskaitė knygos. Užmetė akį, neįdomi: mirę, žuvę, kapinės, sugriauti dvarai, ginkluoti vyrai eina ieškoti ginkluotų vyrų…  Knygoje kalbama ir apie kalvelę, ant kurios sukasi keturi malūnai. Piliakalnis! Malūnų sparnai primena lėktuvų propelerius. Ar skraido dar tokie orlaiviai? Turbūt, ne. Trys atšakos (lėktuvų – tik dvi) išsiveržia iš kiekvieno šerdies ir bėga į dangaus mėlynę. Panašios į dideles nelabojo pėdas… Vėjo stiprybę malūnai gaudo, elektra paverčia.

Šalia kalvelės (šalia piliakalnio) stūkso (prisiminimuose, sapnuose) Ingridos tėviškė. Tik jazminų krūmas veša. Nėra tako, kuris prie jo vestų. Kai arklai žemę rudenį ar pavasarį aplink krūmą suraiko, praeiviai mato išmėtytus plytgalius, mažutes lėkščių šukes.

Šalia piliakalnio (niekas nesako, kad šalia malūnų), tik kitoje pusėje, plyti Juliaus laukai. Pamiškėje, paskendusi aukštuose medžiuose, slepiasi Juliaus sodyba: ilgas namas, gulbėmis nagingo meistro papuošti vartai. Julius Babrauskas laukus paveldėjo, piliakalnį nusipirko. Nusipirko ir tuoj išnuomojo. Atvažiavo nepažįstami vyrai, iškirto beržus, keturis malūnus pastatė. Raimondas Džiaugys rašo, kad piliakalnyje seniai, labai seniai buvo laidojami žmonės. Ar ant kalvelės nebuvo pilies? Ingrida neužsimins apie senus kapus netoli jo namučių. Kad tik Julius ateitų į klasiokų susitikimą! Kvies be antrųjų pusių. Nereikia stebėtojų korpuso. Ingrida pasiūlys Juliui kopti į piliakalnį… Jame tarp aukštų smilgų šmirinėja lapės.

x x x

Atėjo, atėjo į susitikimą Julius!

Pasipuošęs didesne negu veidas šypsena, atskubėjo ir Raimondas Džiaugys. Nori vyrukas pasigirti savo darbo vaisiais! Knygų atsinešė. Visą krepšį. Kaip kiaušinių.

Atremti į sieną stovėjo mokykliniai suolai. Ingrida plačiai atvėrė langus. Vyrukai į vidurį klasės atitempė sudedamąjį stalą – „sulankstomą knygą“… Išskleidė. Aplink susėdo. Viename gale įsitaisė Raimondas Džiaugys, kitame  buvusi auklėtoja.

Ji atsistojo, atrodo, kad ant Juliaus pečių padėjo žvilgsnį:

  – Raimondai, ką užrašai, tas lieka. Atsakyk mums, kur iškeliauja neužrašytos istorijos?

 Nepatiko Ingridai, kad buvusi auklėtoja akimis bado Julių. Žila. Veidas  ne viena raukšle perbrauktas. Blizga buvusios auklėtojos akys…

 Raimondo Džiaugio knygos sutiktuvės truko penkiasdešimt minučių. Truputį ilgiau negu pamoka.

 Vienas langas visą tą laiką buvo uždarytas. Ir net užtrauktos sunkios užuolaidos.

 Ingrida atitraukė užuolaidas:  ant palangės, lyg ant šaškių lentos (tik nėra juodų langelių), slėpėsi pilnutėliai brendžio stikliukai.

 Julius susikliukino vieną, tuščią atgal pastatė.

  – Sakyk, ar vieta, tuščiam tarp pilnų? – Ingrida prie Juliaus priėjo. Gal per arti? Pečiu į jo krūtinę atsirėmė. Ne per arti! Tegul mato buvusi auklėtoja. – Juliau, nereikia trypčioti vietoje. Taip strategai nesielgia.

  – Tai, kad tuščias… O kur jį dėti? – Julius Iš marškinių kišenės išsitraukė cigarečių pakelį.

  – Aš irgi noriu, – paplekšnojo Ingrida Juliui per petį.

  – Gėda vaišinti, kontrabandinės.

  – O aš niekada nerūkiau kontrabandinių. Noriu.

 Už mokyklos kampo lyg mokinukai plėšė dūmą. Ingridos cigaretė ir vėl užgeso. Jau antrą kartą? Gal trečią?

  – Gražuole, nemoki rūkyti kontrabandinių cigarečių, – Julius žiūri į juodą lango stiklą. Jame styro medžių šešėliai.

  – Moku rūkyti. Moku, moku, – Ingridos lūpos trumpam priglunda prie Juliaus lūpų. – Nesakyk, kad nemoku. Moku, moku.

Julius, įrėmęs žvilgsnį į juodą stačiakampį, linguoja galvą. Jo atvaizdas panašus į didelį lesantį paukštį. Gal Julius stačiakampėje juodybėje ieško savęs ir Ingridos… Vis dar besibučiuojančių. Lange lyg mažutis jonvabalis sužėri nuorūkos žarija. Ingridos cigaretė vėl užgeso.

x x x

Karvėms aptveria ganyklas! Kartais geležinį kuolą į žemę įsmeigia. Prie kuolo grandinę pririša, prie grandinės – gyvulį. Karvę… Ar galima ant piliakalnio aptverti aptvarą kiškiui? Už kalvelės, ne smilgose, o tarp tuopų, slepiasi Babrauskų sodyba… Ingrida, tu nori būti šalia Juliaus?  Ingrida, tu svajoji su Juliumi bristi per smilgas.

Tegul smilgos plakasi į tavo krūtinę. Ir – į Juliaus krūtinę. Smilgos ne aukštos… Neaukštas aptvaras.

x x x

Ingrida ir vėl suorganizavo klasiokų susitikimą! Antrą susitikimą tais pačiais metais… Pakvietė tik Julių.

 Ingrida, kas tave prie Juliaus nematoma grandine pririšo?

 Ingrida neužsuks į tėviškę, žengs į piliakalnį. 

 Ji pasiilgo Juliaus žodžių.

 Ingrida klajos piliakalnio takeliais. Krūtinė į smilgas remsis. Per žemos smilgos…

 Saulė šildo lyg vasarą.  

 Ant piliakalnio Ingrida žino slaptą aikštelę. Ateis Julius. Jie deginsis saulėje. Virš smilgų skraidys būriai margasparnių drugių. 

 Ji pasiilgo Juliaus akių. Šildančių ugnelių… Nejaugi, meilė atsliūkina į širdį? Keturios malūnų kojos styro. Kiekviena po tris milžiniškus pirštus atkišusi į dangų… Jie iš lėto sukasi. Gal meilė atkeliauja lyg nelabasis?

 Ingridos akys tuoj pamatys Julių!

 Šlepsi kojos! Juodos šlepetės išniro iš smilgų.

 Jis atskubėjo. Nepasisveikinęs atsisėdo. Ingrida norėjo jį, atskubantį, krūtine sustabdyti, stipriai apkabinti. Nesuspėjo… Sėdi abi kojas į šalį ištiesęs, rankomis atsirėmęs į smėlį. Jis labai panašus į kiškį.

  – Juliau, norėjau tave ir vėl susitikti. Norėjau, kad mudu būtume dviese. Kodėl nukritai po kojomis? Tiesa, ką savo Gabijai sakei? Kur iškeliauji? Garantuoju, jos ausys tiesos negirdėjo. Jūs, vyrai, meluojat. Sekate pasakas… Mes ne mažos. Žinok, moterys mėgsta pasakas. Noriu, labai noriu, kad į pasakų pasaulį pakviestum.

  – Ingrida, nieko Gabijai nesakiau. Nemelavau. Nuėjau už tvarto, paskui už sodo, aš takeliu atslinkau pas tave.

 Ingrida bus begėdė!

  Kokia karšta diena. Nesvarbu, kad ruduo. Moteris nusivilks suknelę.

  – Ingrida, atsisėsk. Pasislėpkime smilgose.

  – Juliau, siūlau keturiomis keliauti tarp smilgų. Pažaiskime. Tu būsi kiškis, kaip mokyklos laikais, aš – lapė… Prisimeni, aš vaidinau lapę? Ar matai, kiek daug drugelių? Jie mus paslėps.

  – Ingrida, aš nemyliu Gabijos… Be meilės gyvename.

   Suskambo Juliaus telefonas.

   – Gabija (ar supranti?) skambina. Ieško manęs. Ką jai sakyti?

   – Neatsiliepk. Ne namai dega. Aš matau, tavo namas stovi tarp tuopų.

   – Supranti, Gabija ieško manęs.

   – Juliau, aš irgi ieškau tavęs.

   Nutilo skambutis. Per greitai nutilo…

   Ingrida atsisėdo šalia Juliaus. Linguoja smilgos, skraido drugiai.

   Vėl suskambo Juliaus telefonas.

   – Ji, mano Gabija, skambina.

   – Atsiliepk, jeigu pasiilgai… Sakyk, kad už tvarto, kad greitai grįši. Arba  meluok. Pasaką sek. Juliau, neatsiliepk. Man pasaką sek.

 Pilis aukšta stūkso. Ją šimtamečiai medžiai slepia. Pilis ne iš smilgų pastatyta. Iš  storų rastų suręsta. Juliaus akys – didelės, mėlynos. Juodi žemyn krintantys brūkšniai jas ardo. Prieš jo akis svyruoja smilgos. O kur pilis?

  – Juliau, ar man pastatysi pilį? Aš ją matau… Atrodo, kad matau. Bijau svajoti. Svajonės išsipildo ir sudūžta. Nenoriu šukių. Bijau… Pasakysiu atvirai, bijau meilės. Nenoriu. Ji baigiasi. Nuskęsta. Pagrobia… Nėra. Ir vėl  nėra. Ar negali du žmonės be meilės eiti vienu keliu?

 Julius pakelia akis. Ingridos akys jo akis sučiumpa.

  – Ingrida, pasakysiu… Neslėpsiu. Mano ir Gabijos meilė baigėsi. Lyg vanduo iš užtvankos išbėgo. Nėra kam sukti malūno. Tik smilgos, tik smilgos. Gyvenimas be meilės – tai kelionė tarp smilgų… Pasiilgau šilumos.

 Suskamba Juliaus telefonas!

   – Atsiliepsiu, vėl Gabija skambina.

   – Atsiliepk. Pasakyk, kad ją myli, pameluok.

   – Neatsiliepsiu. Eisiu namo. Manęs laukia dvi gražios mergytės. Viena panaši į mane, kita – į Gabiją. Ingrida, man atrodo, kad  aš išmokau gyventi be meilės.

   – Juliau, atsiliepk. Sakyk jai, kad nemyli; sakyk, kad keliauji namo. O jeigu aš tave pakviesiu į piliakalnį, ar ateisi? Ar atskubėtum į  dar  vieną klasiokų susitikimą?

 Julius tris kartus baksteli į ekraną.

   – Brangusis, kur tu? – ne Ingridos, o dar vienos moters balsas tarp smilgų blaškosi. Gabijos… – Juliau, aš ieškau tavęs. Žinai, ką mačiau ant piliakalnio? Eisiu pažiūrėti. Nežinau, ką mačiau. Norėčiau su tavimi kopti į kalną. Ant piliakalnio mačiau moterį, panašią į laumę. Žinai, saulė keistai švietė, kai žiūrėjau. Nemačiau malūnų. Regėjau aukštą iš rąstų sudėliotą pilį. Atrodė, kad aplink ją medžiai auga. Girdi, kur tu? Einam. Gal abu pamatytume laumę, panašią į moterį? Ji yra laumė, neabejoju. Apsivilkusi tik maudymosi kostiumėlį… Eime kartu, noriu pamatyti. Prieš saulę ji man atrodė nuoga.

   – Gabija, gal ne šiandien. Gabija, pažadu, rytoj nueisime.

   – Rytoj bus per vėlu. Aš dabar eisiu. Dabar. Pašeriu kiaules ir einu.

 Dingo Gabijos balsas. Trumpi telefono signalai tarp smilgų nardo.

   – Ingrida, sprunkam nuo piliakalnio.

   – Juliau, tu kiškis. Pažaiskime. Skuosk pirmas, aš tave vysiuosi, – Ingridos lūpos susitinka su Juliaus lūpomis. – Tu esi drąsus kiškis. Tu nebijai lapės. Bėk, aš vysiuosi…

  – Ingrida, tu esi laumė…

 

 P. S. Šią istoriją autoriui papasakojo Ingridos sūnus Gintaras. Jis labai panašus į Julių Babrauską.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba