Rašytojui, žurnalistui Laimonui Iniui – garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“

Rugsėjo 20 d., penktadienį, Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas įteikė svarbiausius ministerijos apdovanojimus – garbės ženklus „Nešk savo šviesą ir tikėk“, skiriamus Lietuvos ir užsienio valstybių piliečiams už dešimties pastarųjų metų veiklą kultūros ir meno srityje. Tarp šių metų laureatų – rašytojas, žurnalistas, redaktorius, vertėjas Laimonas Inis.

PLAČIAU>>>

 

Lietuvos rašytojų (nuo 1974 m.) ir Lietuvos žurnalistų (nuo 1972 m.) sąjungų bei Lietuvos meno kūrėjų asociacijos narys Laimonas Inis – stebėtinai kūrybingas ir sistemingai darbštus žmogus. Užtenka pažvelgti į jubiliato bibliografiją, kad tuo įsitikintumėme: nuo 1966 m. išleista kone pusšimtis apybraižų, eseistikos, apysakų, romanų, interviu, eilėraščių, pasakų knygos, išversta antra tiek, sunkiau būtų suskaičiuoti publikacijas periodinėje spaudoje, kurių ne šimtai, o keletas tūkstančių, keletas lentynų – redaguotų leidinių.

Iš Skuodo į Kauną atvykęs ir 1972–1990 m. „Nemuno“ vyriausiuoju redaktoriumi dirbęs L. Inis pamilo Laikinąją sostinę, aktyviai dalyvavo ir šiuo metu dalyvauja miesto kultūriniame gyvenime, kruopščiai kaupė ir kaupia kuo įvairiausią informaciją apie menininkus. Geriausias liudijimas –  informatyvios ir įdomios interviu bei apmąstymų knygos  „Esu pats sau paslaptis“, „Esu toks, koks esu“ ir „Gyvenimas – kaip paukščio skrydis“, kuriose pristatyta daugiau šimto Kauno menininkų.  Brandžią žurnalisto patirtį turintis rašytojas lengvai randa kalbą su įvairių sričių kūrėjais, kurie išsipasakoja apie savo biografijų vingius ir meninius ieškojimus, dažnai prabyla ir apie kasdienio gyvenimo aktualijas. Savo autobiografijoje jubiliatas rašo: „Nėra didesnio stebuklo Žemėje už knygą. Kas nepatyrė jos buriančios jėgos, tas nepatyrė tikros laimės“. Kita proga L. Inis prasitaria: „Visų knygų, kurios, tarsi kvapnus liepų medus, gulėjo Židikų bibliotekos lentynose, nesuskubau perskaityti. Paskui, jau mokydamasis Vilniuje, pamačiau dar didesnių bibliotekų ir apgailestaudamas supratau, kad visoms knygoms perskaityti vieno gyvenimo per maža…“ Tačiau stengtis verta, nes blankus raides menkai tepažįstančio, retai su jomis bendraujančio žmogaus gyvenimas. Tikriausiai todėl L. Inis, sekdamas pasakas, legendas, sakmes ir padavimus, užmindamas mįsles, deklamuodamas balades, pabrėžtinai dėmesingas ir jauniesiems skaitytojams.

L. Inio knygoms būdingas dinamiškas, spalvingas pasakojimas, elegantiškos žinojimo ir fantazijos dermės, kurių aptinkame romanuose, apysakose, novelėse. Pavyzdžių daug, prisiminkime keletą: „Paslaptį žino tik moterys“, „Neužmirštuolių kalnas“, „Paskutinis Sokrato prašymas“, „Afroditė ir kitos moterys“ ir kt. Pro L. Inio akis nepastebėtas nepraslysta joks įdomesnis faktas, rašytojas sugeba užfiksuoti ir apibendrinti begalę informacijos.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus informacija