Petras Venclovas. „Kauno vainikams“ – 20!

Petras Venclovas. Mildos Kiaušaitės fotografija

 

Vargu, ar ties naujojo amžiaus slenksčiu būtumėte sutikę literatūrai neabejingą kaunietį, anuomet neturėjusį ar bent nesklaidžiusį „Kauno vainikų“. Praėjus dvidešimčiai metų, knygos sudarytojas Petras Venclovas atvirai pasakoja apie sumanymo gimimą ir, regis, amžinus antologijų rengėjus lydinčius iššūkius.

 

 

Petras Venclovas

                                           

„KAUNO VAINIKAMS“ – 20!

 

Po Nepriklausomybės atkūrimo keletą metų teko darbuotis Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriuje, kartu su jo vadovu Petru Palilioniu. Gyvenimas keitėsi iš pagrindų. Buvo nelengva: išsilaisvinimo euforiją slopino Sovietų Sąjungos ekonominė blokada, šiurpūs Sausio 13-osios įvykiai, Maskvos pučas, kai Laisvės alėjoje stovėjo automatais ginkluoti okupantų kariai. Bet Lietuva ištvėrė, nepalūžo, buvo pripažinta pasaulio. Į skyrių užeidavo daug kultūros žmonių – pasikalbėti, išgerti arbatos ar kavos puodelį. Vis drąsiau užsukdavo anos Lietuvos rašytojai, pajutę, kad noriai su jais bendraujame. Vieni jau buvo įsijungę į naująją Rašytojų sąjungą, kiti dar abejojo, ar verta. Mes, žinoma, juos kaip įmanydami kvietėme, aiškinome, kad viskas keičiasi, kad nebelieka senosios tvarkos, kad laikome juos savo kolegomis, kad atsiveria naujos galimybės. Prisimenu, kokie audringi, ironiški ir smagūs bei turiningi pokalbiai vykdavo, kai susitikdavo Viktoras Katilius, Edvardas Viskanta, Jonas Laucė, Kazys Jankauskas, Juozas Žlabys-Žengė. Pastarasis buvo vienas iš nepatikliausių. Rašytojui vis atrodė, jog visuomenėje savo autoritetą išlaikė Antanas Sniečkus, Justas Paleckis ir kiti sovietiniai veikėjai, jam daug blogo padarę. Bet galiausiai, padedant tuometiniam LRS pirmininkui Vytautui Martinkui, pasisekė ir jį perkalbėti, palenkti, įtikinti.

Užbėgdavo ir RS nariai, jaunieji rašytojai bei literatai, žmonės, bandę arba ketinantys griebtis plunksnos. Visus domino, kur link eina Lietuva, kas naujo literatūros ir meno pasaulyje, kokios sąlygos spausdintis, leisti savo knygas. Nekantriausiems patardavome tai daryti asmeninėmis lėšomis, o paskui patiems platinti savo leidinius. Kai kurie taip ir darė, ir jiems neblogai sekėsi. Kiti nė girdėti apie tai nenorėjo: už darbą turi būti atitinkamai sumokėta, juoba už kūrybinį!

Iš kairės sėdi Algimantas Mikuta, Violeta Šoblinskaitė, Elena Dovydėnienė, Liudas Dovydėnas, Robertas Keturakis, stovi Vytautas Eidukaitis, Petras Palilionis, Petras Venclovas, Marija Macijauskienė, 1996 m. Iš P. Palilionio archyvo

Rašytojai pasiūlydavo idėjų: vienos buvo įgyvendinamos, kitos – iš fantastikos srities. Sutelktomis jėgomis Kauno skyriui pavyko išleisti keletą informacinių leidinių: „Kauno rašytojai. The writers of Kaunas“ (1992), „Santaka. Confluence“ (1993), „Kauno vainikai“ (2000). Pastarojo sumanytojas – tuometinis kauniečių rašytojų vadovas P. Palilionis. Pirminė idėja buvo leisti po keletą Kauno poetų eilėraščių, taip kaip prieš karą darė dviejų Kaune išspausdintų poezijos antologijų „Vainikai“ sudarytojas Kazys Binkis. Tačiau Redakcinė taryba nutarė, kad „Kauno vainikuose“ turėtų dalyvauti ir prozininkai, dramaturgai, eseistai bei vertėjai, o leidinyje tilpti ne tik kūrybos pavyzdžiai, bet ir kūrėjų nuotraukos, autobiografijos, bibliografijos. Taigi, knygos sudarytojo laukė nemažas iššūkis, didelis, ilgas ir kruopštus darbas.

Naujai įsisteigusios leidyklos abejojo tokio sumanymo sėkme, netgi Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla manė, kad knyga atneštų tik nuostolius. Galiausiai apsukriojo P. Palilionio dėka Kauno miesto savivaldybė pažadėjo dalinę finansinę paramą, o tada žurnalo „Nemunas“ leidybinės grupės vadovas Algimantas Mikuta sutiko išleisti „Kauno vainikus“, jeigu knyga bus visiškai parengta spaudai. Šią užduotį Redakcinė taryba patikėjo man, kaip kadaise dirbusiam Medicinos institute vyr. bibliografu.

„Kauno vainikai. Autobiografijos, knygos, kūryba“ (Kaunas: Nemunas, 2000). Redakcinė taryba: Aleksas Dabulskis, Donaldas Kajokas, Robertas Keturakis, Rimantas Marčėnas, Petras Palilionis, Violeta Šoblinskaitė. Parengė Petras Venclovas. Knygos dailininkas Gediminas Pempė, Snieguolės Michelkevičiūtės fotografijos

Knygos įvade P. Palilionis jam būdinga maniera žaismingai ir poetiškai rašo: „Geras pusšimtis miesto poetų, prozininkų, vertėjų, literatūros mokslininkų, senų ir jaunų, tradicijos puoselėtojų ir modernizmo šauklių, mūzų ar jau ir visuomenės numylėtinių be didesnio raginimo pateikė prašytą informaciją, savo kūrybos žiedus arba žiedelius.“ O, kad taip būtų buvę! Susitarti su kūrėjais, o ypač jaunais, buvo vos įmanoma misija. Juodai juokaujant, galima sakyti, kad lengviausiai sekėsi bendradarbiauti su mirusiais autoriais: pakakdavo kur nors surasti jų autobiografiją, perskaityti kūrybą ir atrinkti pavyzdžių, sudaryti jų knygų sąrašą. Kol antologija buvo rengiama, tokių atsirado trys: Vytautas Eidukaitis, Ričardas Mikutavičius ir Kazys Zupka-Kecioris. Kitiems teko rašyti laiškus, išsamiai aiškinti leidinio sumanymą, įrodinėti jo reikalingumą tiek visuomenei, tiek patiems rašytojams, skatinti atrinkti geriausių eilėraščių, trumpą novelę, romano fragmentą, mini pjesę ir pan. O vėliau dirbti, kaip dabar sakoma, nuotoliniu būdu: skambinti, prašyti, reikalauti, apeliuoti į sąžinę, nustatinėti „raudonąsias linijas“. Ilgiausiai dvejojo mūsų garbusis klasikas Bernardas Brazdžionis: negalėjo apsispręsti, ar jam tinka atsidurti tarp buvusių sovietinių rašytojų, vienoje knygoje. Galiausiai vietoj autobiografijos atsiuntė eilėraštį „TWO B(E) OR NOT TWO B(E)“, ilgiausią bibliografiją ir keletą naujesnių kūrinėlių. Iš eilėraščio reikėjo iššifruoti dvi B – Bernardą Brazdžionį. Į antologiją nepavyko prisikviesti Angelės Jankauskytės ir Kęstučio Navako: pirmoji buvo užsisklendusi Kaišiadoryse, o antrojo turbūt neviliojo perspektyva žengti koja kojon su minia įvairialypių personų.

Nežinau, kokiu būdu P. Palilioniui pasisekė priprašyti Snieguolę Michelkevičiūtę, kad ji įamžintų rašytojus: juk reikėjo su kiekvienu atskirai tartis, surasti tinkamą vietą ir patogų laiką. O dar, maketuojant knygą, kai kuriems autoriams, ypač vyrams, pradėjo nepatikti jų nuotraukos – tai per daug žili, tai per daug nuplikę. Teko Snieguolei M. dar kartą juos fotografuoti, ieškoti kitokio rakurso, padėties, apšvietimo ir t. t.

Surinktą medžiagą reikėjo suredaguoti, suvienodinti, sudėti taškus ir kablelius, o paskui suderinti su autoriais. Kad ir kaip stengiausi, nepavyko išvengti nesklandumų: anos kartos kompiuteris nežinia kur pradangino vieną ar du Gintaro Patacko posmus, Kazį Zupką-Keciorį perkrikštijo į Zubką. Kai tatai pastebėjau, taisyti buvo per vėlu. Gal prasprūdo ir daugiau netikslumų, bet autoriai buvo tolerantiški ir nepareiškė priekaištų.

Kai dabar vartau „Kauno vainikus“, matau, kad nuo 2000-ųjų mus paliko dar 15 rašytojų. Lenkiu prieš juos savo žilą galvą; siūlau ir kitiems tai padaryti. Per tą laiką Kauno skyrių papildė 24 nauji, jauni ir ne visai, nariai. Bet labiausiai džiugina tai, kad išleidžiamų knygų kasmet vis gausėja.

Manau, internetinės Kauno skyriaus svetainės kūrėjai galėjo, o gal ir pasimokė iš „Kauno vainikų“, tik jų galimybės buvo ir yra gerokai didesnės: svarbiausia, kad jų neriboja apimtis, bet kada gali ištaisyti klaidas, įrašyti naujus kūrėjus, papildyti bibliografiją. Bet nereikėtų pamiršti ir „Kauno vainikų“, kaip ano sudėtingo laikotarpio paliudijimo. Ir dar – antologijoje mes esame „žiauriai“ jauni, kaip dabar sako jaunimas.                             

 

2020 m. kovo 22–23 d.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *