Nijolė Raižytė. „Penkios naktys, šešios dienos“

Į knygą „Vietos užimtos“ (Kaunas, Kauko laiptai, 2015) nepatekusioje novelėje prozininkė Nijolė Raižytė draugėn supina katės Putlės ir merginos Miglės likimus. Galbūt, pradedant sapnais, baigiant užsitrenkusiomis durimis, mus jungia daugiau, nei skiria?..

 

Nijolė Raižytė

Penkios naktys, šešios dienos

 

Prancūzų filosofas Dekartas neatmetė minties, kad gyvuliai gali mąstyti

 

Putlė ilgai žaidė su šiltnamyje pasigauta ir į garažą atsitempta pele, todėl net nepastebėjo, kaip šeimininkai trinktelėjo metalinėmis durimis, pasuko raktą ir, sėdę į išklerusią audinę, pasuko link greitkelio. Aplankys kaime paliktą negyvenamą sodybą, jeigu bus geras oras, pasiliks ilgiau, gal net visą savaitėlę, – juk karšta vasara!

Kai pelė išleido paskutinį kvapą ir pavirto vos ne skudurėliu, Putlei tapo neįdomu. Ji nebuvo alkana, todėl odos peliūkštei nelupo ir kraujo nečiulpė. Šuoliuosiu palakstyt po medžius, pagalvojo, ir liuoktelėjo link durų. Deja, durys buvo sandariai uždarytos: nesimatė nė ruoželio šviesos, nė spindulėlio saulės. Katė sutriko. Minutėlę sustingusi pastovėjo, paskui budriai ištiesė kaklą, įsiklausė. Buvo tylu. Miestelio gatvele nei kas ėjo, nei važiavo. Metalinis garažas, kuriame ji pasijuto įkalinta, stovėjo kiemo gale, už gyvenamojo namo, šalia sandėliuko, – tad jeigu kas ir praėjo, katė neišgirdo.

Suvokusi, kad netyčia pakliuvo į spąstus, sunerimo, tačiau dar nekniaukė, nesišaukė pagalbos. Ir tik tada, kai apėjo garažą, apuostė kampus, suverstus rakandus, visokį nereikalingą šlamštą, tyliai sukniaukė. Paskui dar kartą, ir dar, ir dar… Kuo toliau, tuo garsiau. Ją troškino, norėjosi lakti. Nuo to parduotuvėje perkamo ir jai brukamo maisto visada troškina, bet šeimininkė retai Putlei duoda jos mėgstamų skanėstų: žuvies, pieno ar šviežios mėsos. Tik kartais, nusipirkusi kokios neaiškios dešros, atpjauna gabaliuką ir numeta jai sakydama: ,,Pažiūrėsiu, ar gera, jeigu neėsi, tai šlamštas, jeigu ėsi, galiu ir aš valgyti.“ Kas aš jai: kokia degustatorė, ar kas? Dar, įtariu, kiša ir kažkokias tabletes, kad nelakstyčiau paskui katinus… Bet tegul, man vis geriau pasisekė negu kaimynų Baltajai; pasakojo, kad ją įkišo į maišą, nutempė pas veterinarijos gydytoją ir sterilizavo. Šlykštu. Tačiau vieną katinėlį esu užauginusi ir aš; ak, kokios tada buvo smagios dienelės: mokiau jį vaikščioti, karstytis medžiais, susirasti maisto, lakti, pasislėpti nuo priešų, išdykusių ir žiaurių žmonių vaikų, šunų. Kai kaimynų katę sudraskė iš nežinia kur atklydęs vilkšunis, nuo to karto labai saugojuosi šunų, jau vien nuo jų lojimo mane net šiurpas nupurto. Kartą, slėpdamasi nuo  užsivijusio šuns bjauriu snukiu, įsikoriau į pačią klevo viršūnę ir ten pratupėjau gerą pusdienį. Paskui, kai tas bjaurybė išsinešdino iš gatvelės, vos atbula išsiropščiau žemyn.

Dvi paras Putlė didelio alkio nejautė, tik labai troškino, džiūvo gerklė, kartais atrodydavo, kad gomurys dega, kad kažkas ten įbruko žariją. Trečią dieną jai pavyko pasičiupti dar vieną pelę, besislapstančią po senu vatiniu čiužiniu; iš alkio ir troškulio sugraužė ją iki pat uodegos galiuko. Nuo kniaukimo  užkimo, ėmė silpti jėgos. Tačiau kartą, kai ir vėl įtempė visas balso stygas, išgirdo, kaip kažkas prišlepsėjo prie garažo durų.

– Ko ta katė ten taip kniaukia? – sukluso Darius, vėlų šiltą birželio vakarą iš lėto žingsniavęs su savo panele Migle iš draugo gimtadienio. Abu buvo kiek įkaitę nuo išgerto vyno, šokių, muzikos, bučinių, švelnių pokalbių, aistringų apsikabinimų.

– Pažiūrėkim, – susidomėjo Miglė, – man atrodo, kad garsas sklinda iš garažo.

Putlė, išgirdusi žmonių balsus, dar garsiau sukniaukė. Skausmas tarytum peiliais raižė gerklę, tačiau katė laikėsi didvyriškai, iš paskutiniųjų. Naktis buvo šilta, šviesi, tyli, suokė lakštingalos, kvepėjo karštą dieną sužydėjusiais žolynais, gėlių žiedais. Klimų kiemo žolė buvo neseniai nupjauta, gėlynai išpuoselėti, nebe pirmos jaunystės medinis namas taip pat visada rūpestingai prižiūrimas, neseniai perdažytas, nauju stogu, pakeistais sandariais langais. Miestelyje Klimų šeima garsėjo kaip labai padori ir pavyzdinga: sekmadieniais abu nepraleisdavo mišių bažnyčioje, abu eidavo ir į parduotuvę, turgų, kapines ar šiaip pasivaikščioti, prie ežero… Moterys sakė: ,,Jeigu Klimas pirmas užries kojas, tai Klimienė net duonos viena nemokės nusipirkti.“ Tačiau ko tam Klimui pirma laiko riesti kojas: iki pensijos jam dar geras gabaliukas, darbas lentpjūvėje, tiesa, nelengvas, bet kol kas jis sveikata nesiskundžia. Dažniau žmona paaimanuoja: tai jai migrena, tai skrandis, tai rožė, tai dar velniai žino kas.

Darius paklebeno garažo duris ir, įsitikinęs, kad jos užrakintos, pasuko prie gyvenamojo namo. Tamsūs langai taip pat nerodė jokių gyvybės ženklų. Dėl visa ko jis paspaudė durų skambutį.

– Vėlu… – sušnibždėjo Miglė, – gal žmonės jau miega, prikelsim.

– Oi, kūdikėliai aniuolėliai miega, – pasišaipė Darius. – Tegul savo katę iš garažo išsitraukia, užuot parpę nuo šešių!

Putlė, išgirdusi jaunuolių balsus, nudžiugo.

Mane išvaduos, mane pagaliau ištrauks iš šito tamsaus karsto! Tik ko dabar jūs ten laukiate, greičiau rakinkite duris, snargliai! Bet… gal jie neturi rakto? Ir ko jie dabar visai nutilo? Gal nuėjo, o gal… glamonėjasi, sugriuvę ant žalios pievelės… Kad taip nors per kokį kraštelį į lauką pažvelgus, nors per mažą mažą skylutę; ak, kaip pasiilgau mėnulio pilnaties šviesos, begalinės erdvės, savo jaukios slėptuvės po kaimynų sandėliuko pamatais, upelio ir pievų, besidriekiančių už bažnyčios; ten pilna varlių, pelių, paukštelių ir kitokių padarų, kurių net nepažįstu, nežinau jų vardų. Įdomu, kiek aš čia jau tūnau? Gal keturias, o gal jau net penkias dienas… Beklykdama tikriausiai prisišaukiau visus gatvelės katinus; girdėjau, kaip jie kniaukė, šaukė vardu, kaip trynė įkaitusius užpakalius į garažo sienas, kaip dėl manęs pjovėsi, kovojo, draskydami vienas kitam ausis ir sprandus. Žinot, kad jūsų pastangos bergždžios, bet vis tiek kariaujate kaip kokie užsispyrę asilai. Geriau jau nešdinkitės gaudyti riebių žiurkių, kvailiai! Nors, jeigu atvirai, to baltojo su juoda žvaigžde kaktoje pasiilgau; kai Klimienė dar slapčia man nekišo tablečių, aš jo nesibaidžiau, mes šauniai, oi, kaip šauniai pažaisdavome! O dabar nė vieno jų negeidžiu, vieninteliai malonumai: medžioklė, skanėstai ir pogulis ant sofos. Bet aš nesiskundžiu, man ir toks gyvenimėlis labai smagus, – kad tik greičiau iš čia išlindus.

Niekas į skambutį neatsiliepė, durų nepravėrė. Nusprendę, kad šeimininkai kažkur išvykę, jaunuoliai patraukė savais keliais.           

Tačiau gailų kniaukimą Miglė girdėjo beveik visą naktį. Ji žinojo tą katę, tai buvo tikra gatvelės pažiba: išsipūtusiu kailiu, visada švari, baltu pagurkliu, baltomis letenėlėmis ir dailia trispalve tamsia nugara. Miglė dabar katės neturi; kai pernai mašina pervažiavo jos mylimą juodį, naujo taip ir neįsigijo.

Rytą, gerdama kavą, papasakojo mamai apie Klimų garaže užrakintą ir kniaukiančią katę.

– Gal jie specialiai  ją ten įmetė, –  ramiai ištarė mama, – kad išgaudytų žiurkes ir peles. Kuo katė alkanesnė, tuo plėšresnė.

– Kaip žiauru! – sušuko pasipiktinusi Miglė.

– Nors… gal ir ne, – susimąstė mama. – Šiandien sužinosiu Klimienės mobilųjį telefoną ir paskambinsiu jai, spėju, kad abu dabar kaime, sodyboje. Gal vargšelę ir netyčia užrakino, per neapsižiūrėjimą. O tu apsiramink, – šyptelėjo, – katės gajos, velnias jų neima, geriau papasakok, kaip tau sekasi su Dariumi?

– Su Dariumi? – kilstelėjo antakius Miglė. – O ką Darius? Viskas su juo gerai. Vakar pašokome, pajuokavome, paplepėjome… Jis jau apsisprendė: sako, kad studijuos informatiką… – Per tą katę Miglė net savo draugą buvo primiršusi, juokinga, bet naktį sapnavo ne jį, o Klimų katę.

Buvo su ja kažkokiame baliuje; už ilgo, balta staltiese užtiesto ir valgiais bei gėrimais nukloto stalo sėdėjo ir žmonės, ir katės: kai kurios katės buvo moterų galvomis, o kai kurios moterys turėjo kačių galvas. Maišėsi ir vienas kitas vyriškos lyties padaras, tačiau per rūką Miglė nelabai ką įžiūrėjo. Klimienės katė ant galvos buvo užsimaukšlinusi mažytę baltą kepuraitę, ant kaklo tabalavo sidabriniai karoliukai. Iš didžiulio indo, besipuikuojančio stalo viduryje, letena išsitraukė vištos šlaunelę ir ėmė ją graužti. Paskui išgėrė ir balto vyno. Miglė taip pat norėjo vyno, tačiau, kai pakėlė taurę prie lūpų, pamatė, kad ji tuščia.

Putlė, nusilpusi ir beveik praradusi viltį ištrūkti iš metalinės dėžės, leisgyvė snaudė ant seno čiužinio ir taip pat sapnavo, jog dalyvauja kažkokiame kačių ir žmonių vakarėlyje. Iki soties prisikirtusi žuvies ir vištienos, stryktelėjo apkūniai poniai ant kelių ir, net prisimerkusi iš malonumo, atsidavė jos glamonėms. Putlei patiko žmonių erzelynė, kačių murkimas, kniaukimas, tylūs muzikos garsai, kažkokie nepikti barniai, ginčai. Tačiau kai ponia norėjo ją papuošti mažyte rausva suknele, Putlė pasipriešino ir, parodžiusi  aštrius nagučius, liuoktelėjo pro langą į tamsą. Ką, gal ji nemato, kad aš – ne žmonių vaikas!

Kai Klimai pagaliau iš Miglės mamos sužinojo apie garaže įstrigusią augintinę, sunerimo, tačiau labai nenustebo.

– Ta katė amžinai kur nors įlenda, matyt, dėl patogaus gyvenimo jai stinga budrumo, – pasakė Klimas ir pažadėjo kuo greičiau atvažiuoti. – Pernai mes Putlę netyčia buvome užrakinę rūsyje, pratūnojo ten tris dienas, tačiau galas jos neėmė, o prieš mėnesį, beje, besikarstydama po kaimynų namo palėpę, taip pat įstrigo kelioms paroms. Ji nesupranta, kad durys ne tik atsidaro, bet ir užsidaro.

Durys ne tik atsidaro, bet ir užsidaro!!!

Net žmonės to kartais nesupranta, tai ką jau kalbėti apie gyvūnus!

Duris, beje, sugalvojo žmonės, ne katės, tai kodėl jos turėtų žinot durų naudojimosi instrukciją ir kitokias gudrybes. Įdomu, kaip žmonėms sektųsi gyventi kačių pasaulyje, įtariu, kad daug liūdniau, negu katėms žmonių bendruomenėje.

Kitą vakarą Miglei vėl labai parūpo Putlė: kaip ji atrodo po keleto parų, praleistų kalėjime, ką ji dabar veikia, ar gyvūnėlis jau tikrai išlaisvintas?

Tamsiai mėlyna naktis, pasipuošusi plaukus auksiniu mėnulio lanku, alsavo saldžiais kvapais ir skleidė žmonėms, įvarydama jiems nemažai baimės, nesuvokiamas paslaptis.

Miglė, įėjusi į Klimų kiemą, tyliai prislinko prie lango ir pažvelgė į vidų: sutuoktiniai sėdėjo prie stalo, gėrė arbatą iš gėlėtų puodelių ir šypsodamiesi šnekučiavosi. Palubėje, aplinkui šviestuvą, ratu sukosi apkvaitusi naktinė peteliškė. Katė snaudė ant sofos, atrodė kiek pavargusi, sulysusi. Pamačius tokį gražų vaizdą, Miglės širdį užliejo šilta džiaugsmo banga.

Grįždama namo stabtelėjo prie nelemtojo kaimynų garažo; ant tamsių ir šaltų jo sienų tingiai slankiojo blyškūs šešėliai. Kažkokia stipri nematoma jėga staiga ją stumtelėjo prie durų ir Miglė net nepajuto, kaip atsidūrė garaže; atrodė, kad kažkas tyčia atrakino duris ir ją grubiai įstūmė.

Staiga iš nežinia kur atskridęs stiprus viesulo gūsis trinktelėjo duris ir… spyna užsitrenkė.

Tą pačią akimirką pašiurpo Miglės oda ir ji… pavirto kate.