Jonas Jonušas. „Šviesos paliesta virš kasdienybės plevenanti Eglės Perednytės tikrovė“ (recenzija)

Žiūros taškas yra eilėraščio ašis. Rinkinyje „Šviesos paliesti“ jis intensyvus, skatinantis laiku pagauti dvasinį vyksmą: „Prikris į delnus ir dabins šviesa, / ir liesis lūpos prie laukimo lūpų. / Aš į tave keliauju. Akyse / prieš tavo ilgesį beribį klūpau“ (p. 34).

Kviečiame drauge su literatūrologu Jonu Jonušu įsižiūrėti į Eglės Perednytės poezijos knygos „Šviesos paliesti“ eilėraščius ir atrasti, kiek daug galima pajusti žvilgsniu.

 

Jonas Jonušas

 

Šviesos paliesta virš kasdienybės plevenanti Eglės Perednytės tikrovė

 

Eglės Perednytės eilėraščių rinkinyje „Šviesos paliesti“ (Kaunas: Naujasis lankas, 2019) žvilgsnis / matymas / numatymas – vienas iš svarbiausių gyvenimo tėkmę reguliuojančių veiksnių. Žvilgsniu jaučiama. Tai svarbu poetinio pasaulio visumai sukurti. Tekste ne kartą pasikartoja žvelgimo jaučiant motyvai („Giliausia tamsa / ir skaisčiausia šviesa / jo akyse“ (p. 11); „dovanok mums regėjimą / ir žvelgimą į Tavo akis“ (p. 67); „Ilgis Vėlinės tolstančių paukščių. / Akyse vis dar aukštis“ (p. 60), nutiesiantys ryšį su anapusiniu pasauliu (dvasios žvilgsnis). Akių semantika apima ir kitą prasmę – objekto, kurį galima paliesti, pajausti: „kažkas ir vėl akis palies / kažkas artės ir vėl mylės“ (p. 46). Trečiajame 2016 m. „Naujosios Romuvos“ numeryje rašytojas Liudas Gustainis („Rudenys lyg elniai“, p. 67–68) pastebėjo, jog E. Perednytės kūryboje svarbūs du semantiniai laukai – šviesos / regėjimo ir aklumo / tamsos. Lyrinis subjektas sustingęs ties laikinumo ir amžinumo riba. Trapus didingumas ir gaivalo pridengta paslaptis modifikuoja eilėraščio jauseną: „Senose kapinaitėse / čia mano kelias kur vėjas / vasaros vėjas laukinis / sklaido žoles“ (p. 84). Matymas perkeltine prasme padeda įžvelgti simbolių ir prasmių vertikalę (nuo to, kas žemiška, žmogiška, laikina iki to, kas amžina, dangiška, dieviška): „Priimki tu gyvenimą kaip priima / palaidus plaukus vasaros lietus / ir eikime į begalinę tylumą / palaiminę gyvenimui kitus“ (p. 95) ir „Nekinta niekas. Viskas kis, / praeis linksmybės ir vargai./ Tiktai atidaryk duris – / pro jas Jisai šviesus ateis…“ (p. 123). Įvardžių vartosena dažname eilėraštyje simbolinė, paklūstanti šventumo logikai: „Kur pabėgsiu nuo Tavojo žvilgsnio? / Tik jame tenurimsiu“ (p. 60); „dovanok mums regėjimą / ir žvelgimą į Tavo akis“ (p. 67); „Kuo Jis vardu? Nepažinom / tolstančio rudenio uostu, / tik kelyje apkabinam, / kad lietuje mus paguostų“ (p. 121). Konotuota įvardžio vartosena tiesiogiai siejama su Jėzumi (p. 106). Mažąja raide įvardijamas subjektas iškyla dar sapnuojant, prieš prabudimą: „Kažkas iš sapno ateis – / tylus ir lėtas Šiaurys / jis širdį vėlei sužeis / ir niekad jau neatklys“ (p. 63). Žemiškasis jis, tu yra arti, nujaučiamas, tačiau būties šydas, virpantis „Šviesos paliestų“ kontekste, neleidžia priartėti, peržengti eilėraščio nuotaikos sąlygojamos ribos. Būties / sapno slenksčiai išnyksta sakralaus Jo atžvilgiu, žmogiškam jam tampa vos peržengiami.

Laisvumo, plazdėjimo virš žemės pojūtis persmelkia ne tik tikrovės daiktus bei objektus, bet ir susapnuotus dalykus, kai galima atkurti, išskaidyti į fragmentus ar susintetinti įvykių seką. Bibliniais dulkės, dykumos, gyvybės šulinio, elgetos, baltų lelijų, karavano, ėjimo vandeniu ir kt. motyvais grindžiama būties baigtis / tąsa kaip amžinas sapnas ir amžina tikrovė. Galimybė susikurti realų vaizdinį ar tik iš pasąmonės gelmių iškylantį sapną tarsi užkoduota E. Perednytės eilėraštyje. Dvasinė erdvė taki visame poetiniame tekste. Įvaizdžių (kartais archetipinių) visuma minties tėkmę kreipia to, kas nepažinta, nepajausta, linkme: „Lyg tiltas tarp šiapus ir anapus / bauginanti lyg sapnas nežinia / artėja tolsta pasibaigia takas / pasiveja nusiveda mane – – –“ (p. 77).

Paralele sapnas ↔ tikrovė realizuojamas tamsumas, „juodo baltumas“ yra tikrovė, o supimasis, plazdėjimas, šokis, transformuojamas į amžinos jaunystės pojūtį, – jau sapno dalis: „Kur tavo kelias ir širdis / kur Meilė ves gilės naktis / įeis sapnų viešnia tyli / o tu išeisi – ar toli?“ (p. 12); „Nors lauke vėlei sutemos leidžias, / Tu ant rankų sūpuoji mane“ (p. 56); „Kregždžių plazdėjimas / ten, virš uolų“ (p. 61). Žvilgsnis jungia šiapus – „Į tamsą pasilenkusi žiūrėsiu / kaip šulinį / kurio ieškojom dviese“ (p. 35) – ir anapus – „žvelgiame į begalinį dangų“ (p. 24). Žvelgiama numatant ir žvelgiama stebint. Pirmuoju atveju aprėpiamas platus horizontas, užčiuopiamas žemės ir dangaus sąlyčio taškas, antruoju – fiksuojama tai, kas šalia, aplink, šiapus plevenančio šydo. Eilėraščių rinkinyje „Šviesos paliesti“ regėjimas – vienas iš svarbiausių elementų, aktyvinančių lietimo, klausos, skausmo, artėjimo potyrius.

E. Perednytės poetinei jausenai būdingi savitai interpretuojami, tačiau nenutolę nuo klasikinės religinės poezijos motyvai. Dažnas eilėraštis grindžiamas perėjimo iš materialaus į dvasinį lygmenį įvaizdžiu. Pastarasis talpus, įsišaknijęs būtyje. Tekstu verbalizuojama sąranga, kurioje visa yra nesuirę, o prasmingai susiję. Klostosi dermė, o ne skirtis. „Šviesos paliestuose“ šventraščio prasmės atskleidžiamos apmąstomu procesu, vykstančiu lyrinio subjekto vidiniame pasaulyje ir pasireiškiančiu per santykį su Juo (Viešpačiu). Evangelinės tiesos nujaučiamos ar tyliai išsakomos, tačiau retai tampa siužeto pagrindu.

Žvilgsnio semantinį lauką praplečia žaidimas dvelkimo (p. 27), paribių numatymo (p. 131), prigludimo (p. 140), lietimo (p. 142) prasmėmis. Žvilgsnį sunku pagauti, jo trajektorija plati. Supimosi, šokio, sklendimo emociniais atitikmenimis sustiprinamas akių kontakto tikroviškumo jausmas. Matoma tarsi iš viršaus, iš aukščiau, pagal principą visa tampa viena. Žvilgsnio sąvoka integruojama į eilėraščių pavadinimus: „Jo akyse“, „Tavo žvilgsny“, „Pavargo akys nuo laukimo“… Žvilgsnis šviesus, koncentruojamas ties smulkiausiomis detalėmis. Matymas kaip vyraujantis pojūtis pasitelkiamas prasmės niuansams atskleisti. Tikėjimas Juo ir Jo galia stiprinamas įsižiūrėjimu į gyvenimą, nėrimu į būties gelmes: „Pavargo akys nuo laukimo. / Kalbėjime nėra Tavęs. / Tai vėjas vėl mane augina / ir vėl į nebūtį nuves“ (p. 120). Žvilgsnis iš anapus globoja, saugo („Pavargau. / Aš labai pavargau. / Verias mylinčios akys / dangaus.“ (p. 113).

Žiūros taškas yra eilėraščio ašis. Rinkinyje „Šviesos paliesti“ jis intensyvus, skatinantis laiku pagauti dvasinį vyksmą: „Prikris į delnus ir dabins šviesa, / ir liesis lūpos prie laukimo lūpų. / Aš į tave keliauju. Akyse / prieš tavo ilgesį beribį klūpau“ (p. 34). Paprastai turinio ir formos santykis nusakomas kaip dviejų komponentų lygiavertė vienovė, forma suvokiama kaip turinio raiška, tokia pat svarbi kaip turinys, jie nedalomi. E. Perednytės rimuoti eilėraščiai gali sudaryti lengvo perskaitymo įspūdį. Tačiau taip nėra, nes esama temos, užkoduotos tekste, ateinančios iš autorės sumanymo, nuojautos. Tema, siužetas, forma – visa realizuojama savaip, nors neišsiskiria iš įprasto poetinio teksto. Skyryba paklūsta nuotaikai – kai kur atsisakoma kablelių, taškų, skaldančių minties vientisumą, šalutiniai sakiniai neskiriami, siekiant išsaugoti organišką strofą. Eilėraščio tekstą integruoja tęstinio laiko pajauta. Ji apima visą būtį, išskaidydama ją į būsenas, akimirkas, tarpsnius: „Laiko vandenys širdį nuneš / laiko vandenys vakaro vėjy / neilgam susitiksime mes / ir išeisiu tavęs neįspėjus“ (p. 51).

Rinkinio pavadinime žvilgsnis įprasmintas, kaip už teksto esanti prasmė. Šviesą suvokti gali tik matantis, jos prisilietimą akimis jaučiantis: „Laikinumo namuos mes nubusim / šviesos paliesti“ (p. 9). Žvaigždės ir akių įvaizdžiai savaip dera: akys nukreiptos į žvaigždes, žvaigždės šviesa ir žvilgsnio spindėjimas susitinka, tampa viena. „Šviesos paliesti“ tekstas konstruojamas per matymą. Matyti, klausyti ir liesti – beveik tolygu. Tai veda į pasaulio esmę. Sinekdocha tolstančios burės eilėraštyje „Į širdį“ (p. 92) – dalis, kurią žvilgsnio jėga pripildė visumos, o jausmas išsipildo kaip iš aukščiau atsiųsta lemtis: „Ilgai tylėk. Neklausk, už ką. / Kažkas pro langą žiūri. / Į jūrą, tolstančias bures, / į ilgesį, į lietų“ (p. 92). Eilute „O kas į širdį benuves“ (p. 92) grindžiama mąstymo šalutinė konstrukcija, išreiškianti esmę ir prasmę.

Maldos, kaip vidinės būsenos, linkme einama pamažu, pažadinant vidines esmes, patiriant sukrėtimą: „Tolimas nepažintas pasauli / begalinės širdies / kas tavo paslaptį saugo / kam tu meldies?“ (p. 72); „Toj begalinėj šviesoj / susitiksime mes – – –“ (p. 85); „Amžinas buvimo rūbas, / amžinas būties gerumas“ (p. 87); „Ir išeisiu, ir sugrįšiu tąsyk, / savo kryžiaus kelio neberasiu. / Prisikėlė! – o už lango sninga. / Mano žemė, žemė ilgesinga“ (p. 137). Kryžiaus kelias – sakralaus įvaizdžio ir žmogaus pastangų vaizdinė sintezė. Antoniminiu ryšiu gali būti siejamos visos trys „Šviesos paliestų“ dalys: pirmosios subjektas – žemiškasis jis, antrosios – įsiklausantis į gyvenimą, tačiau suvokiantis jį kaip praeinantį, paliekamą kitiems, trečiosios – Jis, kurio siluetas matomas dvasios žvilgsniu. Visas dalis jungianti esminga būtis dinamiška, ribos tarp antoniminiu ryšiu siejamų dimensijų slankios.

Ilgesys „Šviesos paliestuose“ – imlus konceptas: su juo siejami ir namai (p. 20), ir kelias (p. 26), ir objektas, prieš kurį klūpoma (p. 34), ir dvelksmas (p. 43), ir vėjas (p. 67). Koncepto sklaida yra šviesos, nušvitimo premisa. Galima darsyk paantrinti L. Gustainiui – E. Perednytės ilgesys toks žmogiškas, nepaguodžiamas, subtilus. Ilgesio samprata tekste išplėtota, individualizuota. Erdvės aspektu – tai gelmė, glūduma, tūris. „Šviesos paliestuose“ ilgesys atsiveriantis, spindintis akyse: „Ką tu regi neregy mano sielos? / Tam ilgesy man gyvenimas mielas“ (p. 75). Platus semantinis laukas autorei leidžia jį sieti su kančia (p. 17), sopuliu (p. 42), gėla (p. 71). Nors „Šviesos paliestuose“ būtų nelengva atskirti fizinius dydžius nuo dvasinių, vis dėlto palietus, prigludus tam tikra giedra nuskaidrina strofą: „Aš savo kelio nerandu – / laisva tarsi palietus“ (p. 124); „Prieik arčiau – jo veidas toks gražus! / Prie jo gyvenimu, gyvenimu priglusk“ (p. 140).

E. Perednytės tekstuose realizuojamas būties harmonijos, ramybės siekis. Vidinės būsenos įvairios, tačiau nušvintančios. Minties kryptis, nubrėžta pirmame eilėraštyje, nuosekliai plėtojama visame rinkinio kontekste: „Gyvenimas, kurį nugyvenai, / šviesa spindėjo – neatpažinai“ (p. 7). Dalies eilėraščių antraštės įprasmina tikrovę, suteikia pavidalą: „Iš vienumos“ (p. 35), „Lyg paskutinis tiltas“ (p. 49), „Sustojusi prie amžinojo kelio…“ (p. 71), „Lyg tiltas tarp šiapus ir anapus…“ (p. 77), „Amžinas dangus virš mano laiko…“ (p. 131), „Jau su visais“ (p. 125). Šios antraštės neempiriškos, veikiau simbolinės. Įvaizdžiai įprasminami nuščiuvusiu tekstu. Ryškus poetės polinkis būties esmę užkoduoti eilėraščio potekstėje, kurios pobūdis nevienodas (nuo pirmosios iki trečiosios dalies įprasminamas vertikaliu kilimo iš apačios į viršų principu). Sąmonė „Šviesos paliestuose“ nuolat tampanti, įveikianti „žmogiška-dieviška“ slenksčius. Opoziciniai poliai suartėja, formuojamos trapios jungtys, tarsi „baltos užuolaidos plazdančios vėjy“ (p. 76). Tikrovę kaip visumą sudaro atskiros dalys, kiekviena būtina, esminga. Lyg Kryžiaus kelio stotys, tekste įaugančios į universalią prasmę. Būties nuojauta šviesi, balta, tačiau dengiama šviesaus tamsumo ir balto juodumo šešėlių.

Eglės Perednytės eilėraščių rinkinyje „Šviesos paliesti“ nuosekliai tęsiama religinės poezijos tradicija. Žiūros taškas įtvirtintas virš kasdienybės, žvelgiama tarsi iš aukštai, iš kur sklinda Jo šviesa. Eilėraščiai praturtinti Dievo ilgesio motyvais, subtiliai integruotais tekstuose, įprasmintais gamtos, miesto, šalia esančio žmogaus pajautomis.