Ieva Gudmonaitė „Sniego skonis“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2015)

Pirmosios Ievos Gudmonaitės knygos varomoji jėga – išgyvenimai, radęsi atsiskiriant nuo tėvų namų, bandant kurti savuosius. Tokia problema, visų pirma, turėtų paliesti jauną žmogų, intriguoti, skatinti pasitikrinti savąsias patirtis, nustebti ir tuoj pat užmiršti, vėl nustebti… Kasdienybės atradimai tik jauno žmogaus gyvenime nebūna kasdieniški, per mažai reikšmingi arba per daug nereikšmingi. Eilėraščiuose pulsuoja autentiškos autorės patirtys, persipina mitologiniai ir kultūriniai siužetai, kelionių dienoraščių nuotrupos, gamtos vaizdų kontempliacija. Poetė kuria sudėtingą ir gilų pasaulėvaizdį, kuriame gausu užuominų, subtilių jausmų, netikėtų sulyginimų, žodžio magijos. Eilėraščiams būdingas vizualumas, suteikiantis žodžiui daugiau erdvės ir prasmės. Kita vertus, jos poezija yra muzikali ir trapi, perteikianti sunkiai apčiuopiamus sielos virpesius, bylojanti apie būties misteriją, kartu nevengianti aštresnio kalbėjimo, aktualijų.