Lina Buividavičiūtė. „Helsinkio sindromas“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2017)

Linos Buividavičiūtės poezijoje apstu netikėtų sugretinimų, kultūrinių ir mitologinių bei teologinių asociacijų, kurios neretai perauga į provokacijas. Tad visai natūralu, kad jos žodyne archetipai šliejasi prie slengo, ironija perauga į groteską, o tai, ką banaliai derėtų vadinti jaunatvišku maksimalizmu, ne taip jau retai deformuojasi į neurotines būsenas.

Skaityti plačiau

Nijolė Kliukaitė „Karusės“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2015)

Liaudiški Karusės lyriniai pasakojimai persipina su švelnia ironija ar autoironija. Nors pasakojimų amplitudė plati – nuo buities detalių ir kasdienių darbų iki svarstymų apie Dievo buvimą, meilės išgyvenimų, savišvietos pastangų, įvaldant intelektualų žodyną, kas be ko, neužmirštant vaikystės. Karusytė dar neatsispiria pagundai kurti dainas, kurios, ji, matyt, tiki, yra prasmingas užsiėmimas, gyvenimui suteikiantis spalvų, o skaitytojui jos kelia šypseną.

Skaityti plačiau

Gintaras Patackas. „Mažoji Dieviškoji Co-3. Allegro“ (Kaunas: Morkūnas ir Ko, 2016)

Ši poeto Gintaro Patacko knyga – trečioji dalis ankstesnių knygų, išleistų Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje 2013 ir 2015 metais. Tai linksmai pragariškas 2015-ųjų Kaunas, jo istorinė ir kultūrinė aplinka, kur antika, viduramžiai ir XXI a. vėlei susitinka Dantės dieviškosios komedijos vizijos stebėtojo akyse; jos liudija, kad žmogus ir pasaulis nesikeičia.

Skaityti plačiau
1 2