Viktoras Gulbinas. „Veidu į vakarą“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2017)
Naujoje knygoje Viktoro Gulbino eilėraščių žmogus pastebimai keičia žiūrėjimo kryptį, iš dabarties vis rečiau žvelgia į perspektyvą, vis dažniau – į retrospektyvą: atėjo apmąstymų laikas, tad svajojamą pasaulį ir iliuzijas keičia nepagražinta realybė ir bandymas su ja susitaikyti. Į ankstesnėje V. Gulbino kūryboje ryškiai dominavusią hedonistinę pasaulėžiūrą natūraliai ima įsilieti panteistinis pasaulio suvokimas, tad eilėraščių žmogus neišvengiamai išgyvena vidinį virsmą: malonumai transformuojasi į egzistencinius apmąstymus. Autoriui sekasi suvaldyti šią savotišką (kol kas?) dualumo būseną, o knyga nuo to tik laimi: lyrizmą papildo ironija ir autoironija, išsiplečia tematinis ir probleminis laukas, eilėraštis jau nebeišsitenka minimalistinėje formoje.
A p i e k n y g ą i r a u t o r i ų :
Kristina Poderytė-Bačiulienė. „Pažvelgus į vakarą“ (recenzija) / Kaunorasytojai.lt