Tadas Žvirinskis. Manuscriptum discipulus, arba Studentiška 1990–1991 metų kronika (ištraukos)

Naujasis spaudai rengiamas Tado Žvirinskio dienoraštinis romanas „Manuscriptum discipulus, arba Studentiška 1990–1991 metų kronika“ – skandalingas, jame gausu necenzūrinės kalbos ir nepagražinto studentiško gyvenimo scenų, tad tekstas nerekomenduojamas jaunesniems nei 18 m. skaitytojams.

 

Nenorėjau nieko idealizuoti. O ir laikai buvo tokie, kad geriau jau niekada nebepasikartotų. Žinoma, tai nėra autobiografinis romanas, protagonistas – keleto personalijų „lipdinys“, bet daug faktų pasitelkta ir iš mano asmeninės patirties. Fikcija žengia koja kojon su realiais istoriniais įvykiais, tad manau, kad tekstas sudomins tiek jauną, tiek brandesnio amžiaus skaitytoją. Vienus motyvuos smalsumas, kitiems bus įdomu prisiminti jaunystę. Stengiausi rašyti taip, kad kiekvienas puslapis būtų įdomus, bet neprarasti tęstinio pasakojimo linijos pagal romano kanonus. Matysite dvejus jauno žmogaus gyvenimo metus, kurie buvo lemtingi Lietuvai ir jam pačiam.  

 

Tadas Žvirinskis

 

Manuscriptum discipulus, arba Studentiška 1990–1991 metų kronika

(ištraukos)

 

Atsakomybės ribojimas:

 

1. Bet koks įvykių ir personažų sutapimas su realybe yra atsitiktinis!

2. Rasistiniai, homofobiški ir kiti diskriminaciniai frazeologizmai aprašomo laikotarpio metu nebuvo inkriminavimo objektai ir turi būti traktuojami kaip praeities epochos negatyvūs atspindžiai.

3. Dėl gausios nenormatyvinės leksikos knyga nerekomenduojama skaitytojams iki 18 metų.

 

PRATARMĖ

 

Šį dienoraštį radau pernai įsigytos kaimo sodybos palėpėje. Kaip jis ten pateko – neįsivaizduoju. Besitvarkydamas radau storą sąsiuvinį rudais viršeliais, ant kurių mėlynu tušiniu buvo užrašyta FIZIOLOGIJA. Atsiverčiau, ėmiau skaityti ir nesustojau, kol neužverčiau paskutinio puslapio. Prieš mano akis atsivėrė dvejų metų įvykių kaleidoskopas, kurį pasakojo studentas farmacininkas – aktyvus tų įvykių dalyvis.

Perskaičiau ir supratau, kad pasielgsiu negarbingai: paviešinsiu svetimą dienoraštį. Nes tai – tikras ir nepagražintas istorinio lūžio laikmečio atspindys, papasakotas žmogaus, kurio nei vardo, nei pavardės aš nežinau – vien pravardę. Reikėjo gerokai paplušėti, šifruojant studento mediko žargoną ir man nesuprantamus trumpinius, bet juos padėjo išnarplioti mūsų miestelio vaistininkė. Paradoksalu, bet jos vardas – Sonata – toks pats kaip dienoraštį rašiusiojo mylimosios.

Mes niekada nesužinosime, kuo baigėsi ši įdomi, kupina šėlsmo ir studentiškų išdaigų istorija, galime tik numanyti tolimesnį herojaus likimą. Nors pasakojama apie 1990–1991 metų laikotarpį, tačiau skaitant neapleidžia nuojauta, lyg vartytum lietuviškųjų bitnikų istoriją. Dienoraštyje paminėtas šūkis: „Sex, drugs and Corvalol!“ verčia nusišypsoti ir niekada neprarasti vilties, kad anksčiau ar vėliau aplankys HAPPY END. 

 

Fadėjus Tyrišas

<…>

1990 01 28

Na, savaitėlė buvo visai nebloga. Susitvarkiau su anglų ir fizikine chemija. Organinę chemiją irgi prasmukau. Be to, Mylimukės bendrabuty pardaviau kelias pakuotes deficitinių „Duovit“ vitaminų, kurias už gerą kainą gavau iš pažįstamo. Parvežė iš Maskvos. Ir jam gerai, ir man – šioks toks uždarbis. Vien stipūcha¹ gyvas nebūsi. Būna, prispaudžia finansai – ima dainuoti romansus, tenka iš benderio² komunos bulvių ir aliejaus prašyti, bet ne šįkart. Net nusipirkau iš „taško“³ Žagarės vyšnių likerio!

Susitarėm su Mylimuke savaitgalį praleisti Kaune. Kaip tik jos kambariokė Simona išvyko namo. Idealu. Su buteliuku ir gėlėmis buvau pasitiktas meiliai. Nors buvo tik šeštadienio rytas, laiko veltui neleidome. Sumetėm matracus ant žemės ir ėmėmės lyginamosios anatomijos studijų. Per patį smagumą į duris ėmė belstis… Sonatos tėvas! Eina nachui! Suakmenėjome. „Sonatėle, įleisk!“ – veržte veržėsi pas dukrą, kuri jau buvo „įsileidusi“ vieną kadrą. Nei bėk, nei rėk… Vienžo, pizdec. Mylimukė užspaudė delnu mano burną ir įsistebeilijo į duris. Tėvas nerimo. Neaišku, kuo visa tai būtų baigęsi, jei nebūtų įsiterpusi priešais gyvenanti kaimynė. „Sonata išėjo į skaityklą!“ – išgirdome jos griežtą balsą. Tėvas atlyžo ir nuėjo. Pasirodo, kaimynė irgi buvo su draugu ir jiems taip pat nepatiko triukšmaujantis senolis. Cha-cha! Puikus dalykas – studentiškas solidarumas!

Mes tyliai sutvarkėm kambarį ir aš moviau dviem aukštais žemiau, pas Rimą. Sonatos kambariokė Simona vadina jį Kašaru. Gal ir išties jis panašus į liesą paklaikusį katiną? Susitarėm, kad Mylimukė užsuks, kai tik pabaigs reikalus su gimdytoju. Rimas studijavo vidliges⁴, bet pamatęs mane nudžiugo ir mes nedelsiant nutarėm supliekti kortomis. Aš gan dažnai pasilieku pernakvoti pas Rimą, ypač, jei tenka baliavoti benderyje iki vėlumos. Mes neblogai sutariame.

Sonata „apsireiškė“ gan greit. Pasirodo, jos tėvas neplanuotai važiavo pro šalį ir šio bei to užvežė. Padėkojau Rimui už svetingumą ir išmovėm su Sonata į dailės galeriją. Linksmąją dalį nutarėm nukelti į vakarą. Girtuoklių laiptai⁵ buvo gerokai apledėję, tad padarėm nedidelį lankstą ir nusileidome nuo Žaliakalnio Kauko laiptais. Simona sakė, kad ant Girtuoklių laiptų dažnai vaidenasi bybininkas su ilgu ploščiumi. Niekada neteko matyti ekshibicionisto. Įtariu, uždaužyčiau iškrypėlį negyvai.

Galerija buvo čia pat. Paroda ne itin įdomi, bet užtat mes visai smagiai pasėdėjome bufete. Čia daro skanią kavą, esu tikras, kad be kalio permanganato⁶! Po to grįžome į benderį⁷ ir kaip reikiant pasimėgavome vienas kitu. Likeriukas pravertė, nes Sonatai reikėjo atsipalaiduoti po patirto streso, kuris man dabar kėlė juoką. Bus ką senatvėje prisiminti – raminau Mylimukę.

Šiandien jaučiuosi beveik laimingas. Bet nereikia pasiduoti apgaulingai būsenai. Būkime budrūs, draugai⁷, būkime budrūs kaip tarybiniai kariai išvaduotojai!  

 

¹ Stipūcha, stipena – studento stipendija, tais laikais ji sudarė 40 rublių per mėnesį ir buvo skiriama tik gerai ir labai gerai besimokantiems.

² Benderis – bendrabutis.
³ Omeny turima nelegalios prekybos alkoholiu vieta.
⁴ Skaitė „Vidaus ligų“ vadovėlį.
⁵ Nuo Dainavos gatvės žemyn vedantys laiptai, esantys lygiagrečiai Kauko laiptams.
⁶ Kalio permanganatą (KMnO₄) dėdavo į kavą nesąžiningos bufetų darbuotojos kartumui ir tamsiai spalvai išgauti, leidžiant vandenį per „atidirbusias“ nuosėdas ir truputį šviežiai sumaltos kavos.
⁷ Omeny turimas studentų bendrabutis, pagal aprašą atitinkantis I medicinos instituto bendrabutį, adresu Dainavos g.3, Kaunas.
⁸ Tipinis sovietų laikų kreipinys „draugai“, atitinkantis rus. „товарищи“.

 

<…>

 

1990 03 11

Sėdžiu apspangęs prieš televizorių. Įvyko tai, ko visi laukė. Išrinktas Parlamentas, paskelbta NEPRIKLAUSOMYBĖ! Paskambinau namo, pasidžiaugėme įvykiu. Dar paklausiau Motinos, ar gatvėse nėra desantininkų. Laimei, jokios momentinės sovietinės karo mašinos reakcijos nebuvo. Baigęs pokalbį, keletą kartų ėjau patikrinti, ar jau neatjungė elektros ir vandens. Nesąmonė, aišku. Vis dėlto esu pasiryžęs pašaudyti. Jeigu reikės. Čia būtų labai aišku ir konkretu. Ir jokio lyriško seilėjimosi! Džiaugsmas miešiasi su nerimu, bet pirmasis dominuoja. Kiek neramu dėl Domo, nes dabar „batuose“ prasidės velniava. Kad tik jam kokios šunybės zampolitas¹ neiškrėstų…   

Grįžus šeimininkui, paspaudėm vienas kitam rankas. Jis džiaugėsi labiau nei aš. Toks jau mano kvailas būdas: visada mąstyti apie galimas pasekmes. Na, bet šiandien nėra svarbu, kas bus. Svarbiausia, kas YRA. O yra istorinio lūžio diena. Rubikonas peržengtas ir man garbė, kad galiu tame reikale tiesiogiai dalyvauti! Sėdom prie televizoriaus su dėdule. Ištraukiau rezervinį butelį, nes geresnės progos pakelti tostą nebus artimiausius 100 metų. Taip ir padarėm. Kambarys skendėjo dūmuose, nes susijaudinęs šeimininkas rūkė dvigubai. Televizoriaus ekrane žiūrėjau į tuos vyrus ir moteris, kurie teisiškai padėjo tašką sovietų priespaudai. LIE-TU-VA, LIE-TU-VA skambėjo iš Aukščiausios Tarybos rūmų posėdžių salės, iš rūmų, kuriuos nuo šiol vadinsime Parlamentu!

Paskambino telefonas, dėdulę sveikino bendražygiai ir kvietė atšvęsti. Likau vienas su televizorium ir kokiu šimtgramiu ant dugno. „Už TSRS pabaigos pradžią!“ – šūktelėjau ir susiverčiau degtinės likučius gerklėn. Kai skrandyje pajutau malonią šilumą, išjungiau teliką ir nuėjau į virtuvę užsikaisti kavos. Virtuvė čia ypatinga. Baldai ir šviestuvas pagaminti paties šeimininko. Turi auksines rankas žmogėnas! Tik yra maža bėdelė: joje knibžda prūsokų². Sako, kad jie pergyventų ir trečią pasaulinį – pats velnias jų neima. Manau, kiek perdėta. Atsinešiau iš analizinės chemijos labės³ natrio tetraborato⁴, sumaišiau su cukraus pudra. Pavaišinau prūsokus. Išdvėsė visi aliai vieną, bet dabar padavė naują partiją iš kaimynų. Teks vėl mokslams skirtas priemones naudoti cheminei atakai…

Apsižvalgiau. Gi žiū: du riebūs rudašikniai po plytelę ropinėja. Pagavau be vargo ir įkalinau tuščiose degtukų dėžutėse. Ant vienos juodu flomasteriu užrašiau IVANOV⁵, o ant kitos KUČEROV⁶. Padėjau ant palangės kaip du mažus grabelius. Tada ant popieriaus skiautės užrašiau: „Два пидора КПСС“⁷. Beliko tik gėlių padėt, bet tam tiko ir kancarai⁸. Šita meninė instaliacija labai patiko vėlai grįžusiam dėdulei. Gavau tik vieną praktinį patarimą: „Reikėjo užmušt!“ – „Lai dvesia badu…“ – atitariau.

Taip baigėsi mano istorinė kovo vienuoliktoji Vilijampolėje.

Einu miegot.  

 

¹ Zampolitas – sovietų kariuomenės karininkas, atsakingas už karių politinį rengimą, dažniausiai saugumietis.

² Prūsokai – rudieji tarakonai.
³ Labės – laboratorijos (žargonas).
⁴ Natrio tetraboratas, arba boraksas – boro druska, sąlyginai nekenksminga žmogui, bet puikiai tinkama tarakonams nuodyti.
^5,6 Ivanovas ir Kučerovas – Aukščiausiosios Tarybos deputatai, balsavę prieš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.
⁷ Du Tarybų Sąjungos komunistų partijos homoseksualai (rus.).
⁸ Kancarai – nuorūkos (žargonas).

 

<…>

 

1990 03 19

Sakoma, kad pirmadienis – sunki diena. Pritariu. Net rašyti sunku kažkaip. Apie ką rašyti? Dvasinė būsena – neaiški. Čia situacija visiškai nesutampa su bioritmų lentele. Pagal lentelę turėčiau būti idealios būklės. Mane kamuoja visokie gyvenimo neaiškumai. O kai nekamuoja jie, kamuoja jų nebuvimas. Štai dabar man neaišku, kodėl šeši pozityvo juostos kadrai sugadinti? Būtent tie, kuriuose nufotkinau Sonatą. Kas čia per chuinia?!

Grįžau iš fotoateljė ir Slabodkėje radau tuščią butą. Labai gerai. Oras dabar gražus, matyt, choziainas¹ išvyko darbuotis į sodą. Galėsiu ramiai skaidres peržiūrėti. Tas, kurios išėjo. O išėjo 29. Ne taip ir blogai. Sukarpysiu ir sudėsiu į rėmelius. Atsivežiau iš namų plastikinių, pagamintų VDR², nes vietinės gamybos popieriniai – šūdo verti. 

Taaaip… Ačiū Dievui, skolų ir „uodegų“ neturiu. Organinės chemijos koliokviumas – tik penktadienį. Dėl mokslų jaučiuosi gan ramiai. Tik pats nesuprantu, kodėl apie juos čia rašau? Gamtos mįslė!

Pavasaris ima valdžią į savo rankas. Šiandien buvo septyniolika laipsnių šilumos. Bijau, kad balandžio mėnuo nebūtų sušiktas. Nors ne, meluoju: nebijau. Nusišvilpt! Kažkoks keistas, nemalonus visais aspektais metas.

Nebesu dėl nieko tikras. Neįsivaizduoju, kuo baigsis Sonatos ir mano santykiai. Paskutinio pasimatymo metu buvau žiauriai pasyvus. Beveik visą penktadienio naktį praparpiau, gulėdamas šalia tikros seksbombos. Nejaugi ji man pradeda nusibosti? Bijau apie tai net pagalvoti. Kas aš toks, kad taip mąstyčiau? Gal čia kaltas elementarus nuovargis? Kaip ten tas australų berniukas³ bliauna? „Even lovers need a holiday“? Gal. Aš vis galvoju, kodėl Sonata ganėtinai abejinga menui? Jai smagiau kavos išgerti nei nueiti su manimi į parodą. Tas keista, nes, kiek man žinoma, jos šeimoje yra ne vienas menininkas. Gal ji elementariai pavargo nuo menų? Reiks paklausti. Tik kažkaip per aplink, nes dar įsižeis. Kartą ji man pasakė: „Aš viską prisimenu.“ Man jos nuoširdžiai pagailo. Ir dar many įsijungė kažkoks vidinis cenzorius. Tiesą sakant, aš jai nuolat jaučiu kažkokį nepaaiškinamą gailestį. Lyg jausčiau, kad jos gyvenime bus kažkas labai blogo. Vėl – tos nuojautos. Brrr…

„Smegenų Porno“ leidyba sustojo. Ne dėl to, kad būčiau pristigęs medžiagos, o todėl, kad nebeliko galimybės padauginti. Gal laikinai, gal su visam. Liūdna. Baisu. Visi bijo. Todėl man patinka „BIX“. Jie juokiasi iš baimės, tratina ją kaip kokią pigią kekšę, ir spjauna miesčionims į snukį. Šaunuoliai! Juos girdi milijonai. „Tarp Europos ir Honkongo“! O kas girdi mane?

Ar aš pats save girdžiu?    

 

¹ Choziainas (rus. xозяин – šeimininkas) – tolimas pagrindinio herojaus giminaitis, pas kurį Vilijampolėje (Slabodkėje) jis gyvena.

² VDR – Vokietijos Demokratinė Respublika – komunistinė valstybė, egzistavusi Europoje nuo 1949 m. iki 1990 m.

³ Greičiausiai omeny turimas australų dainininkas Jasonas Donovanas, bet jis nėra perdainavęs „The Chicago“ dainos „It‘s hard to say I‘m sorry“, kurioje ir yra cituojama eilutė.

⁴ „Smegenų Porno“ – pagrindinio veikėjo leidžiamas studentiškas pogrindinis laikraštukas.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos projektą „Rašytojų internetinė erdvė – kūryba, prisistatymai, istorija“ remia Lietuvos kultūros taryba