Rašytoja Dovilė Zelčiūtė apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu

Rašytoja Dovilė Zelčiūtė-Gimberienė su Prezidentu Gitanu Nausėda. R. Dačkaus fotografija

Valstybės atkūrimo dienos proga Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda už nuopelnus Lietuvai, už jos vardo garsinimą pasaulyje, už atsidavimą jai kasdieniu prasmingu darbu įteikė valstybinius apdovanojimus žmonėms, vertiems didžiausio pagerbimo.

Tarp pagerbtųjų Vasario 16-ąją – poetė, dramaturgė, eseistė, aktyvi literatūros ir teatro meno skleidėja Dovilė Zelčiūtė-Gimberienė, apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu. Taip pat pagerbti rašytojai Teodoras Četrauskas, Sigitas Birgelis, Kęstutis Kasparavičius, vertėjai Markas Roduneris ir Carmen Caro Dugo. Sveikiname!

 

SKAITYTI PLAČIAU>>>

 

***

Dovilė Zelčiūtė yra universali kūrėja. Užaugusi garsių aktorių Danutės Juronytės ir Leonardo Zelčiaus šeimoje, Dovilė nuo vaikystės aistringai domisi teatru, ir tai atsispindi jos kūryboje: Kauno miesto kameriniame teatre pastatyta poetinė pjesė Kūno vartai  (rež. Agnė Dilytė, 2006), Maironio muziejuje 2018 m. įvyko teatralizuotas pjesės Suoliukas, arba aš mylėjau tave tau nežinant skaitymas (akt. Rasa Samuolytė ir Vainius Sodeika). Teatro temos taip pat skleidžiasi rašytojos interviu, esė, poezijos knygose. Naujausios iš jų: Po repeticijos: pokalbiai apie teatrą: interviu (2011), Džuljetos suknelė: eilėraščiai (2013), Kelionė su Oskaru Koršunovu. Teatrinis koliažas: esė, repeticijų fragmentai, spektaklių, gastrolių įspūdžiai, interviu, recenzijos (2014). Kūrėja neabejinga ir fotografijos menui, jos bendradarbiavimą su šviesoraščio meistru Algimantu Aleksandravičiumi vainikavo dvižanrė poezijos ir fotografijos knyga Stotys: poezija, fotografija (2006), tais pačiais metais pasirodė ir D. Zelčiūtės pasakojimas Drama be taisyklių: Algimanto Aleksandravičiaus portreto kontūrai; vėliau išleista eseistinių apybraižų knyga apie trylika Lietuvos fotomenininkų Mirties kilpa lietuvių fotografijoje (2008). Autorė rašė įvadinius esė straipsnius veik apie visus žymiausius nūdienos fotografus ir dalyvavo bendruose kūrybos projektuose su tokiais fotomenininkais kaip Romualdas Rakauskas, Aleksandras Macijauskas, Romualdas Požerskis, Remigijus Vikšraitis, Vytautas Pletkus, Marija Čičirkienė, Aleksandras Ostašenkovas, Vytautas Tamoliūnas. Hiutenfelde, Vasario 16-osios gimnazijoje, yra surengusi lietuvių fotomenininkų darbų parodą „Laiškas iš Lietuvos“.

Jau išleista devyniolika įvairių žanrų autorės knygų, jos kūryba versta į rusų, anglų, švedų, bulgarų, lenkų, vokiečių ir prancūzų kalbas, įvertinta įvairiomis literatūrinėmis premijomis, iš kurių svarbiausios: už eilėraščių knygą Lapkričio pratimėliai D. Zelčiūtei paskirta Salomėjos Nėries premija (2004); už poezijos knygą Klaidinantys judesiai ir žodžio bei vaizdo sąsajas pastarojo meto Lietuvos fotomenininkų darbuose – Kauno meno kūrėjų asociacijos premija (2009), už knygas Paleisk mano ranką ir Po repeticijos – Kauno miesto savivaldybės Kultūros ir meno premija (2015), už eilėraščių knygą Prieglaudos miestai – Jono Aisčio ir kauniečių rašytojų Vieno lito literatūrinės premijos (2019).

Poetas Vidmantas Kiaušas-Elmiškis pastebi: „Įdomu skaityti, pajusti, kaip rašytoja, įsigilindama į save ir akylai stebėdama supantį, dažnai lyg ir buitišką, tariamai nesudėtingą pasaulį, geba į darnią visumą sujungti rupoką kasdienybę ir dvasingai pakylėtus egzistencinius ieškojimus bei atradimus. Poetės kūryboje jie itin glaudžiai susiję su autentiška patirtimi, vis tvirtesniu tikėjimu laikinumo gelmių prasme. D. Zelčiūtė garsėja kaip nerimstanti, ieškanti, kintanti ir tuo pačiu metu nesunkiai atpažįstama, savitą braižą turinti autorė.“

Literatūrologas Regimantas Tamošaitis taikliai rašo: „Ji eilėraščiu kalba apie save, jos eilėraštis – naujasis atvirumas. Taip ir būtų galima iškilmingai pavadinti – naujojo atvirumo poezija. Autentiškas moters atsivėrimas, bet visai nebe toks kaip, tarkim, Salomėjos Nėries <..>. Kažkas pasikeitė kūrybingos moters pasaulyje. Pirmoji atidžiau į savo aplinką, matyt, pasižiūrėjo J. Vaičiūnaitė. Dar romantiškai atsirinkdama: ką verta matyti ir ko – ne. Dovilė drąsiai įveikė visus barjerus, estetizuodama tai, kas, atrodo, yra iš esmės neestetiška. Ir atrasdama savo unikalią tapatybę, kurią estetizmas tarytum buvo išstūmęs iš gyvenimo. Nepaisant naujos ir drąsios poetinės kalbos, rašytoja nesimeta į kraštutinumus, bet itin brangina krikščioniškąsias vertybes, tai ženklu visoje jos kūryboje, pradedant 1991 m. pirmuoju poezijos rinkiniu „Akligatvio erdvė“.

D. Zelčiūtė dėmesinga kūrybiniam palikimui, yra sudariusi knygą apie Jurgą Ivanauskaitę (Jurga: atsiminimai, pokalbiai, laiškai, 2008), taip pat ji dviejų J. Ivanauskaitės poezijos rinkinių Šokis dykumoje ir Odė džiaugsmui sudarytoja bei redaktorė; 2006 m. Rašytojų sąjunga poetei patikėjo almanacho Poezijos pavasaris sudarymą; rašytoja sudarė bei redagavo studiją apie Juozą Tumą-Vaižgantą, kurio 150-ąjį gimtadienį pernai šventėme (Neužmirštamas Vaižgantas: atsiminimai, esė, laiškai (kartu su A. Pakėnu, 2010). 2019 m. D. Zelčiūtė sudarė ir redagavo savo vyro, satyriko Jurgio Gimberio, pomirtinę kūrybos rinktinę Kolizija (2019).

Bėgant dešimtmečiams D. Zelčiūtę sutinkame ne tik knygų puslapiuose – ji dirbo kultūrinių laidų vedėja Kauno televizijoje, ne vienerius metus – Kauno kultūros ir meno savaitraštyje „Nemunas“, yra nuolatinė įvairių leidyklų knygų redaktorė. Jos straipsniai fotografijos ir teatro temomis publikuoti kultūros savaitraščiuose „Nemunas“, „Literatūra ir menas“. Poetė Kauno menininkų namuose organizuodavo fotografijos parodas, daugelį metų rengė susitikimus su menininkais, fotografų susibūrimus ir diskusijas. Su D. Zelčiūtės pavarde siejama ir Šveicarijos lietuvių Knygų klubo veikla, rašytoja yra išeiviams pristačiusi daugelį naujų lietuvių autorių kūrinių, pačius kūrėjus lydėdama į kelionę ir tęsdama gražiai kažkada Jurgio Kunčino šioje šalyje pradėtą veiklą. Ne be reikalo Dovilė Šveicarijos lietuvių vadinama literatūrinės veiklos krikštamote jų šalyje. Gal todėl D. Zelčiūtės patariamasis ir redaktorės darbas prie Jūratės Caspersen ir išeivių sumanytos knygos Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje (2009) buvo itin sėkmingas, – leidinys tapo vos ne vadovėliu čia atvykstantiems tautiečiams. Poetė ligi šiol kūrybiškai bendradarbiauja su lietuvių išeiviais Šveicarijoje, Vokietijoje ir Europos lietuvių centru, yra Lietuvių PEN centro narė.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *