POETO PAULIAUS ŠIRVIO 100-MEČIUI: IŠKIRSTI PAULIAUS SIELOS BERŽAI (VI). Kol Nemunas bus…

Drauge su muziejininku Alfu Pakėnu giliau pažinę poeto Pauliaus Širvio gyvenimą ir kūrybą, pasiekiame ir liūdną atsisveikinimą. Kiekvienas rašytojo amžininkas tapo kiek kitokį jo portretą, skirtingai prisimena ir vertina paskutiniuosius P. Širvio gyvenimo metus bei dienas, tačiau visi sutinka – poeto žodžiai giliai įsismelkė ir vis dar smelkiasi į Lietuvos žmonių širdis.       

                                                                  

Parengė Alfas Pakėnas

 

Kol Nemunas bus…

 

Rugsėjo 6-ąją, poeto Pauliaus Širvio gimimo dieną, su aktore Kristina Kazakevičiūte per rudenėjančią Aukštaitiją važiavome į Dusetas, kur vyko poeto 90-ojo gimtadienio šventė. Atrodo, tiek daug metų praėjo nuo tos dienos, kai Padustėlyje (Zarasų r.) gimė šviesiaplaukis berniukas, vėliau tapęs garsiu rašytoju. Mūsų poezijos legenda. Taip pat nemažai metų – jau 31-eri – mus skiria nuo jo išėjimo Anapus. Bet kokia gyva, kokia gaivi jo kūryba, kokie reikalingi mums palikti P. Širvio sielos turtai! Poeto brolis Leonas Širvys atsiminimuose rašo, kad Paulius sakydavo: „Jūs mirsit – nieko neliks, o aš mirsiu – viskas pasiliks. Ir ilgam.“

Poeto gimtadienio šventė patį vidurdienį prasidėjo Dusetų parke, ta proga pavadintame Pauliaus Širvio vardu. Erdvioje pavėsinėje, skęstančioje didžiulių liepų šešėlyje, dainavo Dusetų etnografinio ansamblio moterys. Ne viena daina – pagal kraštiečio P. Širvio eilėraščius. Aktorė K. Kazakevičiūtė skaitė dar niekur nespausdintus poeto kūrinius iš rengiamos rinktinės „Palik tik dainą man…“, rajono literatai deklamavo eilėraščius, skirtus visų mylimam, iki šiol prisimenamam savo krašto dainiui. Poeto vardu pavadinto parko kūrėjas ir puoselėtojas Vytautas Čypas prisiminė, kaip Paulių, atvykusį į literatūrinį vakarą, sutikdavo tėviškėje: „Dusetų kultūros namų salė būdavo sausakimša – susirinkusieji jo eilėraščių klausydavo net koridoriuje. Skaitė gaudoku, kiek virpančiu, bet laisvės pilnu balsu. Tada jis buvo dar jaunas ir stiprus. Ir pats būdavo labai susijaudinęs, kalbėdavo su savo tėviškės žmonėmis, visus apsikabindavo, sakydavo, kad jaučiasi lyg kitame pasaulyje. Net žvilgėdavo ašaros jo akyse. O vienąkart išvažiuodamas savo jaunystės draugui Nevelskiui pasakė: „Kazimierai, nekirsk beržų.“ Dusetų krašte daugybė baltuojančių beržynų. Beržų alėja pradėta sodinti ir pačiame Pauliaus Širvio parkelyje, kur iš tolo akį traukia tautodailininko Ipolito Užkurnio medinė skulptūra, kurioje poetas pavaizduotas lyg beržas. Nes jo eilėraštis „Aš – beržas“ tapo tikruoju ir labai natūraliu rašytojo asmenybės ženklu.

Kad P. Širvys neatsiejamas nuo savo eilėraščių, o eilėraščiai – nuo jo, kad poezija buvo vienintelis jo turtas, parke susibūrusiems dusetiškiams ir jų svečiams priminė režisieriaus ir aktoriaus Jono Buziliausko spektaklis pagal P. Širvio eiles. Su širdgėla, labai savitai iškalbėti, o kartais išraudoti eilėraščiai, scenoje dūžtant stiklams ir pačiam gyvenimui, nuolatos atveriančiam randus. Iš naujo tarsi pajutome tuos lobius, kuriuos valdė ir mums kaip neišnykstančią brangenybę paliko P. Širvys. Poetas bus, kol Nemunas bus. Tai dvelkia amžinybe.

Pasibaigus minėjimui parke, Zarasų viešosios bibliotekos direktorė Danutė Karlienė pakvietė aplankyti Padustėlį – tikrąją Pauliaus tėviškę, kur tebestovi dviejų galų aukštaitiška gryčia su stikliniu prieangiu (namas jau perstatytas), ant sienos kabanti memorialinė lenta primena, kad čia 1920 metais gimė poetas P. Širvys. Sode obuolius sirpina obelys, o pakrašty žaliuoja du didžiuliai seni klevai, kuriuos, kaip savo autobiografijoje rašo poetas, buvo pasidalinęs su broliu Leonu.

P. Širvio atminimas gražiai saugomas ir Zarasuose. Čia poeto vardu pavadinta gatvė, veikia Pauliaus Širvio pagrindinė mokykla, o prieš penkiolika metų, minint poeto 75-ąsias gimimo metines, įsteigta Pauliaus Širvio literatūrinė premija. Pirmasis šios premijos laureatas – gerai žinomas poetas, P. Širvio gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojas Marcelijus Martinaitis. Vėliau premiją yra gavę Vytautas Skripka, Stasys Jonauskas, Onė Baliukonė, Feliksas Jakubauskas, Rimgaudas Graibus. Šių metų laureatas – humoristas Juozas Erlickas.

Kovo pabaiga – poeto Pauliaus Širvio išėjimo laikas. Tai buvo kovo 24-ąją, lygiai prieš 41-erius metus.

 

***

Kai mane kas paklausia, ar Paulius rašė išgėręs, baisiai supykstu. Todėl sakau: negėrė, net alaus. Bent aš tai mačiau. Čia randu progą pareikšti, kad legenda apie Pauliaus gėrimą yra ganėtinai perdėta. Taip, gėrė. Bet niekada neprarasdavo žmoniškumo. O būdavo, kad ir visai negerdavo. Bet legendos, kaip žinoma, turi savo nepakeičiamus siužetus.

 

Rimantas Šavelis, rašytojas

 

***

Prabėgo metai kiti. Širvys aplankė mane Rokiškyje. Retas svečias, bet laukiamas, – jis šitai jautė. Atvažiavęs, sako, specialiai, nes anksčiau ne kartą gėdinęsis užeiti, kada jau būdavęs pavaišintas po oficialių susitikimų su visuomene, skaitytojais. Prabuvo dvi paras, ir kalbos netrūko. Ir ji buvo tokia pat atvira, intymi, kaip kadaise gimtuose Degučiuose. Tarp kita ko, draugas dabar pakartojo kelis epizodus iš karo meto pasakojimų, sunkaus meto, kai buvom lemties išskirti. Sakytum nujausdamas, kad aš apie tai parašysiu, o progų vėl gali ir nebepasitaikyti. Mudviejų draugystė, nežiūrint kai kurio laiko dvasinio atitolimo (perėjimas iš 6-ojo į 7-ąjį dešimtmetį), vis dėlto išlaikė pusės šimtmečio išmėginimus, liko gyva. Ir vėliau liko atvira, šilta, nuoširdi, gal tik mąslesnė, rimtesnė, atlaidesnė nei pradžioje. Ji liko, o tai svarbiausia: įrodymas, kad draugystės – to aukščiausio žmogiškumo pasireiškimo, didelio, kilnaus jausmo, – kad jos esama gyvenime, ne tiktai literatūroje, esama gyvybingos, nenunykstančios, ištikimos, vis atsigaivinančios, esama ne tik tarp jaunuolių – tarp suaugusiųjų taip pat. Jeigu iš pradžių ji tikra, ne dirbtinė moneta!

Po kurio laiko aš gulėjau Rokiškio ligoninėje, Povilas, nors pats nelengvas chroninis ligonis, atvyko manęs aplankyti. Atnešė šypseną ir žvalią nuotaiką; dar pluoštelį gaivaus jumoro. Ir aš, sako, neseniai iš tokios įstaigos. Pajuokavo dėl savo ligos ir gydytojų stropumo, kaip kadaise – dėl savo nepasisekimų ar nelaimės.

„Apgydė mane, – nerūpestingai apsakinėja draugas, lyg šitai jo nė neliestų, – mat, buvo paaštrėjimas kepenų cirozės, – taigi, apgydė mane, apibuvo, Vilniaus daktarai geltą nuėmė. Ir išleisdami taurę vilties įpila, paaiškina: nieko blogo, esą, galima ilgiau gyventi – tik nieku gyvu dozės į burną… Dar tik dietos prisilaikyti. Oho! Dietos, sakau, tai aš laikausi, kaip tik reikia, ne ką begaliu nuryti. Hm… štai dėl dozės… suprantat… „Ir ko jau taip?..“, – klausia. Be jos, sakau, šuniškai jaučiuos – ligonis… Nežinau taigi, ar verčiau kenčiančiam ilgiau kentėti, ar su pakenčiama savijauta trumpiau šiuo svietu pasidžiaugti…“

Tai buvo, deja, mano su Povilu, geriausiu jaunystės draugu, paskutinis susitikimas.

 

Alfonsas Krasauskas, jaunystės draugas

 

***

Kovo dvidešimt ketvirtoji diena. Paskutinė…

Paskutines Pauliaus Širvio gyvenimo valandas regėjusi kaimynė viename susitikime po literatūros vakaro man papasakojo istoriją… „Buvo penktadienis, kovo dvidešimt trečioji, jau naktis. Mūsų šeima susiruošė miegoti. Gyvenome priešais Paulių – langai į langus. Matome – Paulius Širvys išeina į balkoną, nešinas dviem buteliais rankose, pažiūri priešais lempą atkišęs, ir paleidžia žemyn į kiemo grindinį. Vėl apsisuka, nueina kambarin, vėl išsineša po butelį abiejose rankose, vėl pažiūri aukštai iškėlęs ir teškia į kiemo grindinį…

…Tą penktadienio naktį Širvio kambario palubėje lempa po baltu gaubtu degė pernakt, degė ji, pati mačiau, ir šeštadienio rytą, degė ji per dieną ir dar per naktį. Sekmadienį, moteriškos nuojautos pastūmėta, telefonu paskambinau savo bendradarbei, už Širvio buto sienos gyvenančiai moteriškei. Toji nuėjo pati pažiūrėti. Durys šį kartą, deja, buvo užrakintos, užtrenktos prancūzišku užraktu, nors ligi šiol šeimininkas juo nesinaudodavo. Tąsyk lempa po apskritu gaubtu lyg mėnulio pilnatis švietė dvi naktis ir dvi dienas, svilindama akis gretimo namo gyventojams…“

Moteris, kuriai Širvys prie taros supirkimo punkto pagarbiai užleisdavo savo eilę, dabar vėl paskambino telefonu jo kaimynei. Ta pabandė pasibelsti, niekas neatsakė. O skambučio nebuvo. Abi moterys nusprendė kreiptis į miliciją. Milicija atvažiavo. Gaisrininkų kopėčiomis įlipo pro langą. Šeimininką rado sukniubusį ant grindų, iškritusį iš lovos. Medikai pripažino širdies nepakankamumą.

 

Ignas Pikturna, rašytojas

 

***

Gerbiamas redaktoriau! Perskaičiau Rimanto Šavelio knygą apie Paulių Širvį – „Geriu žalią tylą“. Mane sudomino ir nustebino citata iš Igno Pikturnos atsiminimų apie poetą knygoje „Kol Nemunas bus“. Labai nuliūdino netiesa apie Pauliaus Širvio mirtį.

Pirma, Paulius niekada nemėtė ir nedaužė kieme butelių. Tuo labiau, kad taros supirktuvė buvo tame pačiame name, tad Paulius galėjo sėkmingai naudotis jos paslaugomis.

Antra, Paulius iš lovos nebuvo iškritęs, nes gulėjo ant grindų visai ne prie lovos, buvo su kostiumu ir batais. Gulėjo ant nugaros, atmetęs dešinę ranką virš galvos. Jo kūno padėtis priminė pozą, kai jis deklamuodavo eilėraštį „Aš – beržas“…

Šeštadienio rytą, tai yra kovo dvidešimt ketvirtąją, mane iškvietė į darbą (dirbau Elektrografijos institute). Einant per kiemą kaimynas Petras pasakė, kad mano kaimynui (gyvenau tame pačiame name, kaip ir Širvys; jo buto numeris buvo ketvirtas, mano trečias) kažkas ne visai gerai. Grįžau namo, tačiau, kadangi labai skubėjau, paprašiau sūnaus Sauliaus, kad iškviestų miliciją, nes neaišku, kas atsitiko Pauliui Širviui. O jo buto durys užrakintos. Išbėgau į darbą. Grįžau maždaug po pusantros dviejų valandų. Prie namo sutikau moterį ir vyrą, ieškančius įėjimo į laiptinę. Sužinojęs, kad jie iš prokuratūros, dėl Pauliaus Širvio, įvedžiau juos į namą, bet Širvio buto durys buvo užrakintos. Savo bute ant telefono aparato radau Širvio buto raktą, kurį buvo palikę milicininkai; jie ir iškvietė prokuratūros darbuotojus. Mane ir kaimyną iš buto nr. 5, Viktorą Čelnakovą, prokurorai paprašė būti liudininkais – kviestiniais apžiūros metu. Po apžiūros buvo surašytas aktas, kurį mudu su V. Čelnakovu taip pat pasirašėme. Tad prokuratūros atstovė iš mano buto telefonu iškvietė tarnautojus, kad išvežtų Paulių Širvį. Šie gana greitai atvažiavo ir išvežė Širvio palaikus.

Prokurorai užrakino butą, užantspaudavo duris. Tai buvo pirmąją šeštadienio dienos pusę, maždaug iki 11 valandos.

Kad Paulius nemėtė butelių, sakau tai ir todėl, jog kieme nebuvo jokių šukių, o bute per apžiūrą matėme virtuvėje keletą butelių nuo alaus.

Tai tiek norėjau pasakyti, patikslindamas šio liūdno fakto aplinkybes. Ar aš teisus, ar ne, galite pasitikslinti archyvuose. Tikriausiai tokie dokumentai, kurie liudija žmogaus mirtį, saugomi.

Būkite geras, sustabdykite šitą melą, šmeižiantį Paulių Širvį. Jis tikrai tokios neteisybės nenusipelnė.

      

Juozapas Martinonis, iš laiško „Literatūros ir meno“ redaktoriui

2005 m. gruodžio 12 d.

 

***

1979 kovo 28 diena, trečiadienis.

Pauliaus laidotuvės. Žmonių susirinko didžiulė minia, o tik keturi autobusai, visi perpildyti, bet minia nesumažėjo. Gal ne visi būtų važiavę, tačiau pasirūpinta transportu nebuvo. Gal nesitikėjo, kad tiek daug ateis, suvažiuos?

Atvykom į Antakalnio kapines, o čia jau prie kapo duobės stovėjo daugybė Pauliaus gerbėjų. Pradėjau pirmas skaityti Pauliaus eilėraštį „Ir nusinešė saulę miškai“. Dvi dienas nerimavau, galvojau, kad tik nesijaudinčiau skaitydamas, ir turbūt perdegiau… Skaičiau taip šventvagiškai ramiai, kad net nejauku, lyg čia svetimą, pašalinį žmogų laidotume. Keista! Po to kalbėjo Vytautas Bubnys, Mykolas Sluckis, Antanas Raguotis ir Algimantas Baltakis.

 

Laimonas Noreika, aktorius

 

***

1979-03-28. Palaidojom Paulių Širvį. Buvo šalta ir graudu. Vargu, ar kurį kitą poetą palaidos tokia minia. Mergaitės viena po kitos ėjo pro karstą ir dėjo gėles. Ne vyriausybinės laidotuvės, bet pranoko tikru jausmu.

Po Kazio Binkio jau niekas nebuvo iš poetų sukūręs legendos, o jis sukūrė. Ir be jokių pastangų. Jam išėjo natūraliai. Jis mokėjo gyventi kaip poetas, kaip poetas romantinės laisvės, polėkio. Literatūra jam nebuvo profesija, pragyvenimo būdas, karjeros laiptai. Jis, regis, visai nė nesirūpino, ar išeis jo knygelės, ar ne. Jis gyveno tokį vėjų išblaškytą gyvenimą, be pinigų, be automašinos, ir iš savo sujaukto gyvenimo mokėjo padaryti nuostabiai tyrus eilėraščius.

Ar jis skaitė kitų poeziją, ar skaitė kritiką, – nežinia. Bet turėjo Dievo duotą talentą ir dainavo. Iš kažkokios gilumos, tolesnės negu intelektas. Ir aš stovėjau lyg susigėdęs. Vis programavau modernizaciją, o tikri gabalai lyrikos dygsta čia pat. Ir aš galėjau parašyti, bet neparašiau.

Atmenu vieną pokalbį su juo. Tada jis mane sugėdino. Paulius turėjo tyrumo ir vidinio principingumo. Ir aš jam pasirodžiau kaip gėdingai besimakaluojantis dėl savo išlikimo. „Tegu mane sukapoja, bet aš neatsiprašyčiau.“ Tai jis man sakė po mano „Talento mįslių“ kampanijos. Ir man ilgai buvo gėda.

Tikrai, taip atiduoti visą save literatūrai kaip jis mažai kas galėtų. Nors iš tiesų Paulius tarsi ir nesirūpino ta literatūra. Aš ją skaitau nuo ryto iki vakaro. Bet esu toliau nuo literatūros negu buvo Širvys. Dar kartą buvo prabilęs nemokytas, negudraujantis liaudies talentas – kaip ir Vienažindžio laikais. Ir mes nemokėjom to laiku suprasti ir įvertinti.

 

Vytautas Kubilius, literatūros kritikas

Iš dienoraščio

***

…Vėlinių vakarą vaikščiojau Antakalnio karių kapinėse. Lankiau išėjusius. Ten jau daug artimų žmonių: rašytojų, buvusių profesorių, bendraamžių ir bendramokslių. Visoje erdvėje išsiskyrė tasai mūsų Šviesuolių kalnelis. Ir lankytojų gausa, ir šiltai plevenančių ugnelių virpėjimu.

Daugiausia jų plieskė ant Pauliaus Širvio ir monsinjoro Kazimiero Vasiliausko kapų. Tai gal nepamiršome, Pauliau?..

 

 Laima Abraitytė, pedagogė

 

***

Poetai nenueina į žemę. Poetui nepriklauso kapas, antkapinis paminklas; visa tai poetą nesmagiai sukonkretina. Poetas išeina aukštyn – po mirties susidraugauja visų amžių poetai. Jis išeina į poetų draugiją, ir ten jam dažnai būna geriau. Gyvi poetai neretai sunkiai sugyvena. Poetai susidraugauja po mirties.

Mūsų poetai nemoka gražiai, meniškai nusmukti. Jie bjauriai prasigeria, apsileidžia, praranda humorą ir protą, netenka garbės jausmo. Net pasakojimų apie juos nelieka – pagirios prasideda tik po mirties.

Pauliaus niekas nematė įkyraus, kiek žinau, be reikalo nieko nėra įžeidęs. Bet eilėraščių iš jo jau niekas nelaukė. Jis ne tik kad nerašė, bet vargu ar galėjo rašyti. Jis buvo jau viską parašęs ir tai, matyt, jautė.

Jis degradavo? Ne. Jis grįžo prie jautrios kaimo bernelio natūros.

Po mirties, kaip ir visuomet, visi apgailestauja, kad nepadėjo, nesirūpino. Daug kas padėjo ar norėjo padėt. Bet buvo beveik neįmanoma padėti, kaip negalima padėti augalui, nykstančiam paukščiui, kaip neįmanoma globot pačių širdingiausių žmonių, gyvenančių tik iš savo širdies. Juk mes daugiausia padedame niekšams, nuolat gelbstime ir tai neretai vadiname jautrumu.

 

Marcelijus Martinaitis, poetas