POETAS, LITERATŪROS KRITIKAS TOMAS VYŠNIAUSKAS. LAUDACIJA VELIUONOS NOVELĖS PREMIJOS LAUREATUI

Poetas, literatūros kritikas Tomas Vyšniauskas

Šiemetinės, jau 2-osios Veliuonos novelės premijos laureatu tapo rašytojas Gediminas Jankus. Vertinimo komisija iš aštuonių pateiktų knygų išrinko G. Jankaus novelių knygą “RYTOJ”. Premijos įteikimo šventėje Veliuonos kultūros centre išsamią ir šmaikščią knygos recenziją – laudaciją perskaitė poetas, literatūros kritikas Tomas Vyšniauskas.

 

Tomas VYŠNIAUSKAS

  

LAUDACIJA 2022-ŲJŲ VELIUONOS NOVELĖS PREMIJOS LAUREATUI GEDIMINUI JANKUI

 

Magiškojo realizmo krypčiai literatūros pasaulyje priskiriami tokie ryškų pėdsaką knygų lentynose palikę (o ir vis dar paliekantys) autoriai kaip: Gabriel Garcia Marquez, Jorge Luiz Borges, Haruki Murakami, Olga Tokarczuk. Vardai, su kuriais turėti žanrinius saitus galima nesigėdijant ir nesiraukant. Literatūros kritikas dr. Ramūnas Čičelis į magiškojo realizmo glėbį stumteli ir Gedimino Jankaus noveles, susibėgusias knygos „Rytoj“ puslapiuose. Dabar tikriausiai tinkamas metas prisipažinti (nesu tikras ar tik ne su pasigyrimo gaidele), jog minimai literatūros krypčiai priklausytų ir dalis šios laudacijos autoriaus poezijos. Dėl tokios priežasties tekstas, kurį dabar išgirsite bus ne tik objektyviai realistiškas, bet ir magiškai subjektyvus.

Tad kas gi yra tasai magiškasis realizmas? Kodėl jo versmė išsiveržė būtent pro G. Jankaus plunksną (gerai, būkime modernūs – per kompiuterio klaviatūrą)? Interneto platybės pateikia tokią krypties nuorodą: magiškasis realizmas perteikia realų pasaulio vaizdą, praturtindamas magiškais elementais ir dažnai blukindamas ribas tarp fantazijos ir tikrovės. Tie patys interneto žiniuoniai teigia, jog G. Jankus yra publicistas, prozininkas ir (dėmesio!) dramaturgas bei teatro kritikas. Na, o kurgi daugiau nei teatre magiškai išnyksta riba tarp butaforinės iliuzijos ir dulkių ant aktorės suknelės, tarp šypsenos balerinos veide ir čiurnos traumos repeticijoje, tarp storo grimo sluoksnio ir raukšlelės paakyje. Teatrališkai apsimesdamas detektyvu drįstu iškelti hipotezę, jog Gediminas, būdamas arti scenos, tą nykstančią fantazijos ir tikrovės skirtį atsinešė ir į savo noveles.

Kas gi verčia literatūros kūrinio subjektą ieškoti prieglobsčio fantazijos pasaulyje, modifikuoti tikrovę, praturtinti spalvomis ar kitaip iškreipti realybę? Galbūt pasaulio ydos, būties slėgis, integravimosi komplikuotumas? Nepritapimas sociume, aplinkos svetimumo suvokimas pastebimas ne vieno knygos „Rytoj“ veikėjo paveiksle. Kokiais būdais galime pasiekti tą perkonstruotą, iliuzinį saugumą suteikiantį lauką? Kaip keliauti tarp skirtingų laiko ir erdvės dimensijų? Interpretacijai duodant valią krypti į humoro pusę, galima prisiminti, kaip novelės „Alma mater“ herojui Jauniui Dimšai pagražinti sumodernėjusį (o tuo pačiu ir susvetimėjusį) pasaulį padėjo alkoholis. Argi alkoholis yra vienintelė panacėja? Ar lengva iškreipti realybę fikcijos pagalba? Ar fantazijos elementas visada mažina egzistencijos problemas, ar gali garantuoti pilnatvę? Ne visada, – atsakytų nužudytas pameistrys iš novelės „Gražioji malūnininkė“ ar į mumiją persikūnijęs Benediktas (novelė „Krepsas“).

G. Jankus savo kūryboje mums kuria erdvę, signalizuojančią, jog nėra idealios vietos išlikimui, kad kiekviena plotmė yra gėrio ir blogio jėgų sandūros laukas. Knygoje pergalė neretai nukrypsta blogio pusėn. (Užuojauta happyend’o geidaujančiam skaitytojui, tačiau tokie minties posūkiai priduoda dramatiškumo kūriniams. O įtaigus dramatiškumas, kaip žinia, koreliuoja su literatūrine verte.) Ne vienoje novelėje balansuojama ant gyvasties („…kraujas. Iš smiliuko. / Papt – / papt –“ (p. 25) ir mirties takoskyros. Erdvės permaišomos mitriai tarsi teatro dekoracijos. O naratyvas nuo teatro aktoriaus dalios šokteli prie gyvuliškos egzistencijos ganykloje ir skerdžiaus peilio grėsmės. Kas atsitinka kūnui suirus, – keliamas klausimas novelėje „Žiurkės“. Koks yra materijos vaidmuo egzistencijoje? Knygos tekstai pasižymi dėmesiu detalėms, objektų gausa, vardijimu, daiktiškumu. Tasai daiktiškumas, viena vertus, pabrėžia būties laikinumą, kita vertus, yra tarsi bambagyslė, susiejusi realybę su fantazijos jurisdikcija. Materija turi savybę sunykti. Galbūt dėl to mirties motyvų knygoje gana gausu. Tiesa, išblukinus Anapusybės ribą nesiūloma sakralaus amžinumo išeitis, juk egzistavimas paraleliniuose pasauliuose gali būti ir bauginantis. Kaip šalta mirusios Malūnininkės ranka.

Jurbarko rajono savivaldybės meras, Vertinimo komisijos pirmininkas Skirmantas Mockevičius įteikia rašytojui Gediminui Jankui Veliuonos novelės premijos laureato diplomą

Benamis, renkantis butelius, su laikmečio tempu nesuspėjantis ir sunkiai prisitaikantis prie naujovių mokslininkas ar režisierius, visada į sprandą alsuojanti mirtis novelėse tarytum atspindi priežastis, verčiančias asmenybę ieškoti prieglobsčio mistifikuotoje erdvėje. Tačiau rinkinyje „Rytoj“ taikliai pastebima, jog plečiant pasaulio ribas, proporcingai didėja ir jo ydų mastas. Kiek individą veikia socialiniai vaidmenys, kaukės, dėvimos kasdien? G. Jankus rašo, jog aktorius su kiekvienu vaidmeniu įsileidžia vidun dalelę svetimo AŠ, naikinančio savastį. „Trys kaukės turi tikrus vardus Puikybė, Gobšumas, Pavydas.“ (p. 157), – rašoma knygoje „Rytoj“. Ką reikėtų daryti, kad šios kaukės nenustelbtų vidinės šviesos? Individo silpnybes teleportuodamas į siurrealistines erdves (dažnai su liūdna naratyvo išeitimi), G. Jankus tarytum universalizuoja žmogiškosios prigimties netobulumą ir dramatiškas jo pasekmes. Neatsitiktinai knygoje daug dėmesio skiriama teatrui – tai terpei, kurioje tikrovės ir fikcijos ribos išblunka. O spektaklis juk ne visada pompastiškas, manieringas ir fanfaromis užsibaigiantis. Nugrimuotas Mefistofelis, besikvatojantis scenoje; kunigaikštis Nėrkonori, šmėžuojantis knygos puslapiuose; tuštybės sėkla, bręstanti dažname individe tarytum simbolizuoja, jog pragaras nėra butaforija – jo atspindžių gausu ir patiriamoje tikrovėje.

Novelių rinkinyje „Rytoj“ G. Jankus perteikia iš stereotipo, buitiškumo ir logikos gniaužtų išlaisvinto pasaulio paveikslą. Dėmesys kasdienybės elementams kontrastuoja su mįslingais nutylėjimais (auginančiais sparnus interpretacijai); ironijos blyksniai ne tiek užgožia, kiek paryškina tematikų dramatiškumą; socialinių problemų sprendimai perkeliami į metafizikos plotmę kartu su tikrovės ydomis; problemų rimtumas, egzistencijos komplikuotumas atspindimas intriguojančiu naratyvu ir elegantiška forma. Belieka pasidžiaugti, jog autorius nepasidavė novelės „Musica per dramma“ herojaus Eustachijaus nuomonei („kad žodinis bendravimas niekam tikęs, kad visa grožinė literatūra ir apskritai kalbinė kūryba – tik blyškus tikrovės atspindys, melas, iškraipantis pakylėtąją realybę“ (p. 111), bei intencijoms („Šalin žodinę kūrybą. Šalin prozą.“ (p. 112) ir pademonstravo skaitytojui kaip žodžiu galima kurti margaspalvius, įtampos kupinus pasaulius.

Laikmetis toks, jog vartotojiškos kultūros ir išpaikimo metu žiūrovai ovacijomis pasitinka stumdymąsi, kriuksėjimą, pasturgalių kasymąsi ir nešvankybes (taikliai pastebėta novelėje „Gyvulių ūkis“). Tokiame kontekste itin malonu, jog buvo atkreiptas dėmesys į intriguojančią, nepersūdytą sentimentalijomis, neperkrautą gremėzdiškomis konstrukcijomis, bet tuo pačiu pasižyminčią išmone, netikėtu minties vingiu ir socialinio gyvenimo skerspjūviais knygą.

Sveikiname Gediminą Jankų tapus Veliuonos novelės laureatu! Už išraiškingų novelių rinkinį, perteikiantį skaitytojui ne tik nepagražintos tikrovės, bet ir nenusaldintos fikcijos bei nenuspėjamo rytojaus viziją.