METAI BE ROBERTO KETURAKIO (1935 03 12 – 2021 10 26)

Poetas Robertas Keturakis (1935 03 12 – 2021 10 26) 

METAI BE ROBERTO KETURAKIO

 

DALIA POŠKIENĖ

Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikoje paminėtos Roberto Keturakio (1935 03 12 – 2021 10 26) netekties metinės. Šv. Mišias aukojo prelatas, poetas Vytautas Steponas Vaičiūnas, vikaras kun. teol. lic. Nerijus Pipiras ir Žaliakalnio parapijos klebonas Kęstutis Rugevičius.

Popietės iniciatoriai – Pasaulio lietuvių centras (vadovas Valdas Kubilius), dialogo „Žodis ir spalva“ vadovas, Kauno Nacionalinio dramos teatro generalinis direktorius, aktorius Egidijus Stancikas, Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyrius, pakvietė į Bazilikos konferencijų salę prisiminti Poetą Robertą Keturakį. PLC parengė dokumentinį videofilmą. Ekrane regėti vaizdai iš susitikimų, pelnytų garbingų apdovanojimų ir kūrybos įvertinimų bylojo apie iškilųjį žmogų, palikusį gilius pėdsakus gyvenime ir kūryboje.

Prelatas, poetas Vytautas Steponas Vaičiūnas

Aktoriaus Egidijaus Stanciko skaitomos eilės priminė susitikimus, tarsi
girdėjom paties poeto žodžius, kviečiančius pasikalbėti apie Jo šviesą ir tiesą…
Nepaprastai jautriai apie dvasinį ryšį su Poetu Robertu Keturakiu kalbėjo
prelatas, poetas Vytautas Steponas Vaičiūnas. Nuo pat Vytauto Didžiojo
universiteto atkūrimo metų jie tapo dvasios draugais. Kaip prisiminė prelatas,
Robertas Keturakis buvo didžiausias autoritetas, knygų redaktorius, nuoširdus,
atviras. Jo prasmingas gyvenimas liks pavyzdžiu. Prelatas sakė: “Žmonės ilgisi
tavęs, ilgiuos ir aš – su ašara širdy…”

Aktorius, Nacionalinio Kauno dramos teatro generalinis direktorius, dr. Egidijus Stancikas

Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gediminas Jankus
išsakė, kokios mintys lydi praėjus metams be Roberto Keturakio… “Tai didi figūra
lietuvių literatūroje, netekome tokio lygio kūrėjo, bet jis gyvas prisiminimuose.
Nuo pirmųjų drauge skaitytų knygų, nuo pirmųjų susitikimų R. Keturakis išliko
„deimančiukų“ ieškotoju. Jo pirštų, akių ir širdies palytėtos ir išleistos jaunųjų
poetų knygos. Roberto kūryba – gili, prasminga. Ypatingai svarbi knyga „Kulka
Dievo širdį“, skirta partizanų motinai. Tai tarsi himnas, kviečiantis įsijausti,
įsiklausyti. Ypatinga ir jo sakralinė poezija, gilinimasis į dvasinius dalykus”.

Rašytojas, Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gediminas Jankus

Ilgametė bendrystė R. Keturakį siejo su Pasaulio lietuvių centru. Čia jis praleisdavo daug laiko, susitikdamas su autoriais prie naujų rankraščių, čia išleistos jo knygos: romanas “Kulka Dievo širdy”, poema “Jotvingiai”, eilėraščių rinkiniai “Tiktai akimirkos”, “Nakties baltieji debesys”, “Teesie”, “Nežinomasis”.

Pasaulio lietuvių centro vadovas Valdas Kubilius išsakė mintis apie R. Keturakio palikimo puoselėjimą, kvietė pasidalinti prisiminimais, išsaugotais laiškais, kurie sugultų į
knygą, būtų perduoti Maironio lietuvių literatūros muziejui, kur rengiama paroda,
kuriamas atskiras Poeto fondas.

Aktorius, Nacionalinio Kauno dramos teatro generalinis direktorius, dr. Egidijus Stancikas ir Pasaulio lietuvių centro direktorius Valdas Kubilius

Mokytojo, geraširdžio patarėjo, visad besišypsančio veido prisiminimas
išliks ir kunigo, poeto Nerijaus Pipiro prisiminimuose. Poetas jam – kaip saulė,
toks maironiškas, toks artimas… Ypatingai jautrūs, tarsi maldos žodžiai atsiveria
knygoje „Teesie“…

 

Kunigas, poetas Nerijus Pipiras

Roberto Keturakio prisiminimai ypatingai svarbūs rašytojui Laimonui Iniui.
Šiuos kūrėjus siejo bičiulystė, kūrybinė brolystė. L .Inis pasidalijo prisiminimais
apie pirmuosius pažinties metus “Nemune”. Tuomet R. Keturakis buvo
atsakingas už jaunųjų kūrybą. Atidus, kruopščiai skaitė visus rankraščius, be
griežtesnio žodžio bendravo su pradedančiaisias, atsakydavo į laiškus. Parašęs ne
vieną tūkstantį laiškų. Jo principas buvo paskatinti kūrybai. Kalbėdamas apie
R.Keturakio kūrybą, L. Inis pastebėjo, kad romanas “Kulka Dievo širdy” iki šiol deramai
neįvertintas. Kaip testamentinis, kaip himnas savo Motinai.

Rašytojas Laimonas Inis

Jis prisiminė ir savo knygą “Sakmė apie Gervių tiltą”, kurią redagavo Robertas, ir
jos sutiktuves Trakų pilies didžiojoje menėje. R. Keturakis deklamavo daug eilėraščių
iš poezijos antologijos. Įsimintiniausia – kad jo gyvenimą, jo kūrybą lydėjo
Saulė… Neatsitiktinai ir knygos pavadintos “Saulėtekis kely”, “Saulabroliai”. Kaip
prisiminė L. Inis, palydint bičiulį į paskutinę kelionę, švietė saulė, ji nušvito ir
šią prisiminimų valandą… o Jo dedikacijos, jo dovanotos knygos su skirtais
skaityti eilėraščiais – tarsi testamentas, tarsi palikimas perprasti, suprasti Jo
mintis…

Bazilikos konferencijų salė buvo pilnutėlė

Kauniečių atmintyje išliko gyvojo žodžio almanachas “Ąžuolynas”, kurio
siela buvo Rūta Staliliūnaitė, Robertas Keturakis. Ilgametė almanacho vedėja Daina Kazlauskienė perdavė išsaugotus rankraščius R. Keturakio našlei Reginai.

Roberto Keturakio žmona Regina Keturakienė, sūnus prof. Saulius Keturakis, rašytojas Laimonas Inis, kultūrininkė Dalia Poškienė

Prisiminimais apie Tėvą jautriai pasidalijo sūnus – KTU prof. Saulius Keturakis.

Jautriai Robertui Keturakiui skirtą popietę lydėjęs ir vis kitas jo knygas atversdamas Egidijus Stancikas pakvietė prisiminti Poetą, pakilusį virš debesų, tebeesantį kartu su šviesa, kuriai esame pašaukti…

Rašytojas Laimonas Inis, Roberto Keturakio sūnus Saulius, Roberto Keturakio našlė Regina, rašytojas Gediminas Jankus

Dalios POŠKIENĖS nuotraukos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *