Egidijus Zaikauskas. „Mirtie, einu tavęs pasitikti“

„Kažkada Kauno m. 27-osios, dabar „Vyturio“ mokyklos literatūros mokytoja Danguolė Dundulytė parodė bei įrodė, kad Maironis ir Vaižgantas gali būti įdomesni už fizikos dėsnius ir matematikos formules. Bent jau ne nuobodesni. Aistra fizikai ir matematikai nuo to neišgaravo, bet užgimė meilė poezijai. Gal todėl pasirinkau lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete. Vis dėlto poetu būti neįstengiau, tad tapau kalbininku“, – apie savojo susidomėjimo literatūra ištakas pasakoja Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus trumposios prozos konkurso antrosios vietos laimėtojas Egidijus Zaikauskas.

Baigęs studijas Egidijus keliolika metų mokė studentus VU, dabar jau keliolika metų rūpinasi Europos Komisijos kalbos ir vertimo reikalais. Ilgą laiką kitus mokęs, kaip kurti gerą tekstą, prieš porą metų jis pats ėmė rašyti prozą. Knygų lig šiol neišleido (tik žargono žodynėlį), spaudoje beveik nieko neskelbė. Egidijaus dalyvavimas šiame konkurse – kone viešas literatūrinis debiutas.

 

Egidijus Zaikauskas

 

MIRTIE, EINU TAVĘS PASITIKTI

 

Kuo daugiau geriu, tuo labiau girstu. Laimei, ne atvirkščiai. Nežinau, gal kam nors būna ir taip: kuo daugiau geria, tuo labiau blaivėja, – dvasios galiūnams, genijams, šizofrenikams. Bet tik ne tikriems girtuokliams. Girtuokliams tai netinka. Aš ir geriu tam, kad apgirsčiau. Kad pasaulis išskystų, kaip keptuvėje šildomas sviestas, kad išsisklaidytų degiame skystyje kaip plaunamos milžtuvės pienas po vandens čiurkšle, kad ištirptų kaip cukrus karštoje arbatoje.

O, tam reikia daug skysčio. Ežero. Jūros. Vandenyno. Kuris apsemtų ne tik apatinius dantis ar smegenis, bet ir mano nuolatines palydoves, nepamainomas sugėroves: Baimę, Gėdą, Neviltį, Savigraužą, Vienatvę. Apsemtų ir nuskandintų. O paskui, pasiūbavęs pagirių audromis, grįždamas į savus krantus nusineštų visas šias moteriškos giminės negandas (aha, subalansuotos moterims, bet, deja, tinka bei nutinka ir vyrams) į savo valdas, į giliausias Marianų įdubas, panardintų po tūkstančiais metrų skysčio, prislėgtų tūkstančio tonų teliūskuojančiu stulpu, kuris žmogų akimirksniu sutrėkštų kaip daugiatonis sunkvežimis karkvabalį ant asfalto. Manding, sunaikintų ir tas nẽdalias.

Geriu, kad gėrimo aitra išplautų šviesą iš mano akių ir po šio tvano išlikusias retas sąmonės saleles įkalintų nežinojimo tamsoje, bejausmėje gėloje, užmaršties pragarmėje.

Deja… Aš girstu ir jos, bjaurybės, negandos tos, vis drąsiau kiša savo šlykščius karpuotus snukius iš pridvisusių kampų, šiepiasi patenkintos, nujausdamos ištaigingą puotą, kai suleis savo nuodingus išpuvusius dantis į išsekusį, priešintis nebepajėgiantį protą, plėš negailestingais savo nasrais didžiausius gabalus iš mano gyvo kūno ir leisgyvės sielos, paskubomis ris nė nekramtydamos, savo sieringomis, bet dabar jau mano krauju, šlapimu ir tulžimi atskiestomis seilėmis taškydamos kažkada baltas kambario sienas, kakavišką sofų aksomą, blizgų kompiuterio ekraną ir prisiminimą, kad kadaise aš buvau.

Jos – pačios nesukalbamiausios moterys. Taip, leidžiasi užšnekinamos, net įtraukiamos į lengvą neįpareigojantį flirtą: „Kokios nuostabios juodos jūsų akys! Žiūrėčiau į jas visą naktį, įsivaizduodamas begalinių gelmių bežvaigždį dangų! Koks sodrus jūsų geluonių raudonis – it stoties prostitučių lūpos, braukiamos pigiu lūpdažiu po kiekvienos dešimties minučių paslaugos kliento mašinoje!“

Tupi, klausosi, atrodo, net murkia iš pasitenkinimo. Bet aš suprantu, kad ne mano tuščiais žodžiais mėgaujasi, o savo galybe – žino, kad bet kurią sekundę gali suleisti į mane savo Damasko kalavijo aštrumo iltis, gali nužudyti per akimirką arba kankinti visą girtą naktį ar net visą likusį – kokia laimė, kad tiek mažai! – gyvenimą. Žaidžia kaip esesininkas su jauna žydaite koncentracijos lageryje: „gyvensi, kol man čiulpsi“. Ir puola vos tik sudvejoji, vos tik pasiduodi pagundai nutraukti visą šią spiritinę beprotybę ir stabteli įkvėpti kitokio – nesieringo – oro.

Ne, manęs jos jau neskaudina. Jos – tai mano pentagrama, skystu metalu išdeginta ant vis silpniau besikilnojančios man krūtinės. Ženklas, virtęs man kelrode žvaigžde. Penkios kryptys – B–G–N–S–V, penki tiesūs keliai, kurių gale visada rasi kurią nors iš jų. Ir M – MIRTIS – pačiam vidury.

M… Anoji M sutiko savo M, nes prodiuseriai nusprendė, kad yra per sena dvidešimt ketvirtam bestseleriui.

24. Koks geras skaičius mirti! Vidurnaktį užgęsta žiburiai. Nutildo puotą. Štai taurė. Pilna. Ir tuščias luotas. Graibaus kišenėje obolo. Reiktų duoti. Kam?

Ne, ne, dar luktelkit, sulaikykit dar kelioms akimirkoms savo mirtinų nuodų švirkštus. Ne, paslėpkit, dar ne dabar. Ne, ne, neprašau daugiau laiko. Turėjau jo per daug. Kaip sultonas sugulovių – tiek, kad negalėjo nė viena pasitikėti, todėl įsakė visas du šimtus nuskandinti. Jei nekaltos, išplauks. Nebuvo nė vienos nekaltos sielos.

Ir aš kaltas. Aš nuskandinau vienintelę – savo sielą. Gerai, kad Dievo nė Velnio nėra – Jis-Jie neatleistų. Nes siela priklauso Jam-Jiems, ir tik Jis-Jie turi teisę spręsti, ką su ja daryti. Aš – tik paprastas mirtingasis. Taip, aš vertas mirties. Aš NORIU mirties. Geidžiu mirties kaip kūdikis pieno iš motinos krūties, kaip vyras nektaro iš mylimosios krūtinės.

Tik leiskite man pačiam išgerti nuodų taurę. Kaip prieš 24 šimtmečius leidote ir jam – galingam ir nesužeistam. Aš silpnas ir sužeistas, bet dabar būsiu stiprus. Ranka beveik nedreba. Nebijokit, neišliesiu. Štai, žiūrėkit, imu, keliu prie lūpų, godžiai geriu ištroškusio gurkšniais. Nors negaliu pajusti skonio savo išdeginta burna ir šašuotu liežuviu, per visą išsekusį mano kūną nuvilnija saldaus pasitenkinimo banga. Visos vidujės durys plačiai atsiveria, per jas pabyra tūkstančiai, milijonai mažutėlaičių skruzdėliukų, jie krebžda po mano oda, ropoja vidaus organais, įsiskverbia iki pat kaulų čiulpų ir renka to saldumo kruopeles. Jie – visur, jie – visame manyje. Aš skruzdėlynas, aš esu DAUG!

Ne, ne, niekada nebuvau vienas nei vienišas. Tu niekada manęs neišsižadėjai, niekada manęs neapleidai, ištikimai laukei tikėdama, kad sugrįšiu. Daug kartų su tavimi žaidžiau, dar daugiau kartų tavęs išsižadėjau ir tave prakeikiau, bet tu nepasitraukei. Kur beėjau, ką bedariau, ko betroškau, tu visada buvai šalia. Kvėpei savo šaltą kvapą man į sprandą, kuždėjai savo amžinybės pažadus man į ausį, glostei mano sužeistą sielą savo kaulėtu delnu. Mane ramino vien mintis apie tave, trumpalaikę kaip nestabilusis astatis ir amžiną kaip tarpžvaigždinė tamsa, todėl tokia žavią ir geidžiamą. Dabar tu amžinai būsi mano. O aš būsiu tavo.

Mirtie, einu tavęs pasitikti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *