Dovilė Zelčiūtė, Milda Kiaušaitė. „Palengva (ati)tirpsta“ (fragmentai)
- Milda Kiaušaitė. Evaldo Šemioto fotografija
- Dovilė Zelčiūtė. Mildos Kiaušaitės fotografija
„Palengva (ati)tirpsta“ – bendras tarpdisciplininis fotografijos ir poezijos projektas. Fotomenininkė Milda Kiaušaitė ir poetė Dovilė Zelčiūtė, skirtingų kartų ir sričių kūrėjos, reaguodamos viena į kitos žodžius bei atvaizdus mėgina megzti dialogą apie savo skirtingai ir panašiai patiriamą realybę, laiko tėkmę, atskleisti ne tik estetinius, bet ir giluminius jų klodus. Nespalvota klasikinė fotografijų vizualika dera su minimalistine, tačiau talpia poetine raiška, taip įtraukiant skaitytoją / žiūrovą į platų dialogą ir neįkyriai primenant, kad tikrovę reikia ne tik mąstyti, bet ir kurti bei jausti.
„Palengva (ati)tirpsta“
(fragmentai)
Dovilė Zelčiūtė – poezija
Milda Kiaušaitė – fotografija
***
Toks dabar metas
kiek išsigandusi laukiu
gal pradėsiu gyventi
ar mane pasiims
nors pasaulis kaip teatro užkulisiai
jaukus atpažįstamas
ir visos scenos išbūtos
bet reikia
kito žmogaus
mudu dviese – trumpam
girdžiu gaudesį už langų
aš čia
prašau, atpažinkite
***
Gerai įsižiūriu
į tavo rankas
ateina ramybė
nebijau rūko
klojančio mus ir pievas
sugeltas vilties
seku ilgėjančius
liepų šešėlius
pareisi
girdėsiu šūksnius
iš arenos ar stadiono
(dūmai scenoje netikri
rūkas tikras)
bet aš jau įsižiūrėjau
į tavo rankas
tegu užkloja
tegu užželia
tegu suteka ir susigeria
visa ką prigyvenome
tavęs ir bedugnių dugnuos
neprarasiu
***
Šildau mažą plotelį
pučiu šiltą orą ant lango
plečiasi ledas
tėvų užlietà teritorija užsnigtà
raižoma
atminties pačiūžomis peiliais
ar figūrinėmis daro sukinius
vaikystė – pamesta pirštinė
antroji – iki dabar kišenėje
šildo kai visai
kai baugu
kai tereikia
vieno vienintelio
***
Šitiek metų sukom ratus viens apie kitą
nežinojau esi
susispaudus į kumštį vis laukiau
tereikėjo išeiti į kryžkelę
žvilgsnį pakelti
pats mane atradai
pats išsivedei dėkui
nepajėgiu grįžti namo
o ir nereikia
šviesoje dar suvirpa
nepažįstamojo šešėlis
mes tikrai susitiksime
aš išbūsiu šį laiką
tiktai sapnas neklaužada
į užmirštą kiemą vėl sėlins
***
Gatvių sankryžos
pametė kelią namo
ieškai vienintelių
savo namų bet ne tai
ne tai ir ne tai
šviesa užliedavo kambarius
tėvų juokas negarsūs šnekėjimai
rytmečio valanda kai dar esam kartu
bet jau tuoj – – – – – – – –
kol esu
prisimenu adresą
vieną dieną atrasiu prieisiu
Vartai
Prieš atsisveikinimą
tam kad nebijotum
atpažinimo ženklas –
tavo miestas
ir artimieji žengiantys į šviesą
ar man ši
dedikuota scenografija
dėmėkis džiūgauk tyloje
atpažinai
pasiimk į kapą
nes nėra to kapo
vien tavo miestas vartai artimieji
akimirką užlieję viltimi
***
Nesakyk tuštuma
sakyk upė
pilna gyvybės
skuba teka
juodas mėnulis
esi ar buvai
Lietuvos rašytojų sąjungos projektą „Rašytojų internetinė erdvė – kūryba, prisistatymai, istorija“ remia Lietuvos kultūros taryba