CIURICHO LIETUVIŠKOS KNYGOS KLUBUI – JAU PER 20!

Šveicarijos lietuviai neužmiršta savo gimtųjų šaknų, palaiko tamprius ryšius su įvariomis Lietuvos bendrijomis ir organizacijomis. Ypač svarbią ir plačią kultūrinę bei švietėjišką veiklą yra išvystęs jau garsus Ciuricho lietuviškos knygos klubas, kuris dar 2021-ųjų kovą sutiko savo dvidešimtmetį. Deja, tada, siaučiant pandemijai, iškilmių nebuvo, tačiau nveikti darbai buvo išsamiai sudėlioti, pagarsinti. Yra kuo pasidžiaugti – juk klubo veiklos dėka užmegzri glaudūs ryšiai su Lietuvos rašytojais, ne tik skaitomos ir aptarinėjamos jų knygos, bet jie patys dažni svečiai Ciuriche. Tarp jų buvo ir ne vienas kaunietis rašytojas – Dovilė Zelčiūtė, Aldona Ruseckaitė, Daiva Čepauskaitė, Laimonas Inis.   

Lietuviškos knygos klubo iniciatorė ir ilgametė nenuilstanti vadovė – Jūratė Caspersen, kuri yra ir Pasaulio lietuvių bendruomenės Kultūros komiteto pirmininkė, išsamiai aprašė klubo nuveiktus darbus, plačią kultūrinę veiklą. Dėkojame autorei Jūratei Caspersen ir XXVII Knygos mėgėjų draugijos ir Lietuvos universitetų moterų asociacijos (LUMA) pirmininkei Daliai Poškienei už galimybę paskelbti šį unikalų plačios kultūrinės veiklos Šveicarijoje ir Ciuriche dienoraštį.

Gediminas Jankus

Ciuricho lietuviškos knygos klubo vadovė, Pasaulio lietuvių bendruomenės Kultūros komiteto pirmininkė Jūratė Caspersen

 

JŪRATĖ CASPERSEN

 

Ciuricho lietuviškos knygos klubo 20-ties metų kelias

 

Laiko tėkmė nesustabdoma: jau ir trečiosios bangos išeivių Šveicarijoje veikla pradėjo žymėti apvalius jubiliejus. Vienas jų – Ciuricho Lietuviškos knygos klubas 2021-ųjų kovą minėjo klubo 20-metį. Laikmetis nedėkingas, pats COVID 19 viruso siautėjimo metas, karantinas. Tad taip iškiliai paminėti, kaip tai buvo sulaukus 10-mečio – su literatūrine konferencija, paroda ir gausiu būriu svečių iš Lietuvos, negalėjome. Gražią dovaną jubiliejaus proga klubui padovanojo Ilona Katkienė, parengusi virtualią dviejų dešimtmečių susitikimų ir vakaronių nuotraukų galeriją. Smagu matyti, kad šiandieniniame klube, kuriame 26 lietuviškos knygos mylėtojos, tebėra ir keletas jo kūrėjų. Sugalvojome, kad šią jubiliejinę datą galime pažymėti pasidalindamos skaitymo džiaugsmu su savo gimtojo miesto, miestelio ar kaimo žmonėmis bei mokyklų moksleiviais, nusiųsdamos į bibliotekas naujų knygų rinkinius.

Nuėjome ilgą kelią nuo vienos knygos skaitymo keliese, nes retas grįždavo į Lietuvą dažniau nei kartą per metus, iki elektroninių knygų, kurios parsisiunčiamos neribotais kiekiais minučių laike. O kur dar pandemijos metu klubo «susitikimai» virtualioje erdvėje?! Dabar skaitome lietuvių literatūros klasiką ir šiuolaikinę prozą, publicistiką ir poeziją, renkame “Metų” knygą, sekame kūrybiškiausių knygų 12-tuko rinkimus, lankome Knygų muges, kviečiamės viešnagėn rašytojus ir pačios drauge keliaujame.

Prieš 20 metų Lietuviškos knygos klubo vakaronės buvo reta galimybė ištrūkus iš mišrios šeimos pabendrauti gimtąja kalba, pakalbėti apie Lietuvą, apie perskaitytą knygą. Kažkuriuo metu buvom pastebėję, kad bendraudamos perdaug įterpiame vokiškų žodžių, sakiniai formuojami padrikai, veiksmažodis nukeliauja į sakinio galą. Pasidėjome dubenėlį ant stalo ir pavartojus vokišką žodį sakinyje, turėjome mokėti 50 centų “baudą”. Vėliau radosi daugiau galimybių girdėti ir bendrauti lietuvių kalba, vis daugiau perskaitydavome lietuviškų knygų, pradėjome kviesti viešnagėn literatūros kūrėjus, lietuviško žodžio meistrus. Dabar klube nemažai solidžiai apsiskaičiusių moterų, kurios seka lietuvių literatūros naujienas, per socialines medijas bendrauja ne su viena dešimtimi lietuvių rašytojų ir poetų, ne tik Lietuvoje, bet ir diasporoje. Negana to, per COVID -19 karantiną įsijungėme į Pasaulio lietuvių bendruomenės projektą, apjungusį diasporos knygų klubus į bendrą su Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu projektą, kuriame buvo pristatomas metų kūrybiškiausių knygų 12-tukas, renkamas laureatas, aiškinami rinkimų kriterijai, mokoma kaip atskirti rimtą literatūrą nuo puliariosios. Juk kasmet Lietuvoje išleidžiama apie 500 lietuviškų knygų, visų perskaityti niekas nepajėgs, reikia išmokti atsirinkti. O kur dar grožinė literatūra ir profesijos skaitiniai gyvenamosios šalies kalba ar kalbomis. Kai gali rinktis iš kelių kalbų ir vistik pasirenki skaitymus gimtąja kalba, jau yra tam tikras sąmoningumo ir gimtosios kalbos puoselėjimo veiksmas. Prieš 20 metų, o ir vėliau, skaitymas lietuvių kalba, buvo prigludimas prie savo šaknų, žemės, kalbos ir balzamas nostalgijos iškankintai sielai.

                                                                                                                              ***

Ciuricho Lietuviškos knygos klubas buvo įkurtas 2001 m. kovo 30d., dalyvaujant rašytojui Jurgiui Kunčinui, kuris tuo metu buvo atvykęs į kūrybinę stažuotę Bazelio mieste. Dešimt lietuvaičių pakvietė rašytoją į Ciurichą paskaityti paskaitos „Literatūros padėtis dabartiniame Lietuvos gyvenime“, po kurios susidarėme ilgą rašytojo siūlomų perskaityti knygų sąrašą. Tada ir kilo idėja įkurti Lietuviškos knygos klubą, o ir krikštatėvis buvo šalia… Pagerbiant klubo krikštatėvį, prieš rašytojui išvykstant iš Šveicarijos, sekantis klubo susitikimas buvo skirtas Jurgio Kunčino kūrybos aptarimui. Po to kibome į ilgą jo paliktą mums sąrašą. Jo viršuje buvo Romualdas Granauskas.

Vienas ryškesnių pirmųjų metų Knygos klubo renginių – 2004-uosius paskelbus KALBOS ir KNYGOS metais, minėjome lietuviškos spaudos atgavimo 100-metį. Ta proga buvo suorganizuota klubo vakaronė, skirta tremtinių kūrybai („Amžino įšalo žemėje“) ir Lietuvos knygnešių pagerbimui.

Mūsų padėtis nedaug skyrėsi nuo knygnešių gadynės. Knygas gaudavome tik namiškiams atsiuntus ar savo retų kelionių namo metu. Laiko ir pastangų reikalaujantis knygų parsigabenimas (siuntimas buvo labai brangus) įtakojo klubo susitikimus daryti kas du mėnesius (sausio, kovo, gegužės, rugsėjo ir lapkričio mėnesiais), kurio tebesilaikome iki šiol. Vienas mėnuo skiriamas knygų įsigyjimui, antras – perskaitymui keliomis pamainomis.

Tuo pat metu pradėjo rodytis ir Šveicarijos antrabangių lietuvių prisiminimų knygos. 2004 m. rugsėjo 4 d. vykome į Thun’o miestą pas buvusį Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininką Vaclovą Dargužą aptarti jo atsiminimų knygos „Mylėsi Lietuvą iš tolo“. Joje aprašoma ne tik prieškario Lietuva ir laiminga autoriaus jaunystė, bet ir emigranto sunkumai, kurie lydėjo studentą, bandantį pradėti naują gyvenimą svetimoje šalyje. Daugeliui mūsų trečiabangių tai buvo pirmasis prisilietimas prie gyvos karo pabėgėlių gyvenimo istorijos Alpių šalyje. Po metų, 2005 m., klubo vakaronėje, dalyvaujant autoriui, aptarėme kito ilgamečio ŠLB nario Michael Zako autobiografinę knygą „Be vandens per Gobi dykumą“, parašytą vokiečių kalba („Ohne Wasser durch die Wüste Gobi”). M. Zako prisiminimuose atgijo iškeliavęs ir niekad nebesugrįšiantis Kauno žydų prašmatnus gyvenimas ir bandymas be leidimo gyventi Šveicarijoje, išsiversti iš kuklių honorarų giedant sinagogos chore.

Apie 2005-uosius pradėjo pasirodyti ir trečiabangių emigrantų kūryba. Pirmasis diasporos rašytojas aptartas mūsų klube buvo Paryžiuje gyvenęs ir kūręs Valdas Papievis (jo romanas „Vienos vasaros emigrantai“). Su įdomumu pradėjome sekti lietuvių rašytojus emigracijoje, reflektuoti savo vidinę būseną, lygindamos ją su lietuvių išeivių kitose šalyse.

2005-aisiais dienos šviesą išvydo ir ilgai laukta mūsų Bendruomenės istorinė apžvalga „Alpių lietuviai“, parengta Janinos Survilaitės. Šioje knygoje savo pirmuosius gyvenimo metus Šveicarijoje aprašė ir pora dešimčių trečiabangių imigrantų, tad aptarimo popietė panešėjo į susipažinimo vakarą.

2006-aisiais mūsų klubietės buvo užsėmusios Jurgos Ivanauskaitės romanų skaitymu. Jau tada sklandė gandai, kad Jurga sunkiai serga. Mus labai sujaudino jos, ne tiek kaip žymios rašytojos, kiek kaip jaunos moters, kuriai tik 44, artėjanti mirtis. Per vakaronę parašėme Jurgai Ivanauskaitei VILTIES ir DĖKINGUMO LAIŠKĄ ir nutarėme, kad reiktų jos romanus, verstus į vokiečių kalbą, pristatyti Šveicarijos publikai. Ramunė Česnulienė ėmėsi iniciatyvos užsakyti knygas Vokietijoje, o jų sulaukusi, prekiavo ir platino jas šveicarų tarpe. 2006 m. rugsėjo 15 d. įvyko Jurgos Ivanauskaitės kūrybos pristatymo vakaronė Ciuricho Akademikerhaus salėje, dalyvaujant jos romanų vertėjui į vokiečių kalbą Markus Roduner. Pilnoje salėje susirinkusiems šveicarams ir lietuviams buvo pakaitomis skaitomos lietuviškai ir vokiškai romanų ištraukos, o tarp jų liejosi lietuviška fortepijoninė muzika, kurią atliko studentė iš Lietuvos ir mūsų klubo narė Nijolė Abarytė. Išdrįsome ir pačiai Jurgai Ivanauskaitei parašyti kvietimą, pakviesti ją į vakaronę, paprašėme atsivežti savo paveikslų. Deja, mobiliojo telefono ekrane sušvito atsakymas: „Sunkiai sergu. Atvykti negalėsiu. Daugelis paveikslų parduoti arba padovanoti. Sėkmės renginyje. Jurga“. Tada renginyje vertėmės savo išmone. Buvo suruošta J. Ivanauskaitės knygų ekspozicija, o klubietė Diana Brunner paruošė dailininkės Jurgos Ivanauskaitės ciklo „Angeliariumas“ kopijų parodą.

 

Po to skaitėme Edmundą Malūką, Juozą Erlicką, Balį Sruogą, Zigmą Stankų ir kt. Įsiminė Z. Stankaus knygos „Miražas“ aptarimas. Knyga apie sovietinės armijos atbukintus jaunuolius sugrąžino mus į dar taip neseniai supusią terpę. Keista, kai gali į save pažvelgti iš šono. Bet dar keisčiau, kai suvoki, kad tas kitas – tai tas pats AŠ.

2007 m. balandžio 28 d. buvo suplanuotas susitikimas su poete iš Kauno Dovile Zelčiūte. Tai buvo pirmasis susitikimas su rašytoja iš Lietuvos gyvai, po krikštatėvio J. Kunčino viešnagės 2001 metais. Susitikimui išsinuomavome Ciuricho Miunsteriui priklausančias kultūrinių susitikimų patalpas ir nekantriai laukėme viešnios. Vakaras buvo turiningas ir įdomus ir net nenujautėme, kad abiem pusėms lemtingas. Dovilė Zelčiutė keletą metų iš eilės sugrįždavo aplankyti Šveicarijos ir mūsų knygų klubo ir vėliau, kai mes ieškojome redaktorės savo parengtai knygai „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje“, buvome laimingos, kad su ja jau buvome susidraugavę.

2007 m. skaitėme Vidmantę Jasukaitytę, Dalią Jazukevičiūtę ir Ričardą Gavelį.

Vasarą ant St. Charles Hall vilos sienos Meggen’e rengėmės atidengti atminimo lentelę Jonui Mačiuliui- MAIRONIUI, tai jo eilėraščiai ir ypač poema «Jaunoji Lietuva» buvo skaitoma garsiai.

2008 m. pavasarį kibome į Laimos Lavastės, Tomo Sauliaus Kondroto ir Sigito Parulskio knygas. Spalio mėnesį vėl sulaukėme Dovilės Zelčiūtės. Šįkart su humoristu Jurgiu Gimberiu ir tapytoju bei fotografu, šiandien jau šviesios atminties Vytautu Tamoliūnu. Vakaronėje klausėmės šmaikščių Gimberio ištraukų iš „Papašhos testamento“, Dovilės Zelčiūtės naujų „Šveicariškų eilėraščių“, pasidžiaugėme Vytauto Tamoliūno atvežtu nostalgiškų fotografijų ciklu „Išeinantis Kaunas“. 2008-uosius pabaigėme, aptardamos Marcelijaus Martinaičio „Lietuviškos utopijos“ ir „Atmintys“.

2009-ųjų pavasarį mus aplankė ir savo pirmajį „Silva Rerum“ romaną klube pristatė Kristina Sabaliauskaitė. Autorė atskleidė paslaptį, kad didžioji dalis romano buvo parašyta būtent Šveicarijoje, atsiskyrus nuo pasaulio mažame kalnų kaimelyje. (Po to, laukėme kiekvienos naujos rašytojos knygos ir visos jos, net ir paskutinė «Petro Imperatorė» II (2021) yra kolektyviai perskaityta ir aptarta).

Beveik tuo pat metu prasidėjo klubiečių ilgametė draugystė su Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktore, rašytoja, poete Aldona Ruseckaite. Mus suvedė MAIRONIS, o po to, skaitėme viską, ką Aldona parašydavo (iki pat paskutinių biografinių romanų iš ciklo Įžymių žmonių gyvenimai – apie Salomėją Nėrį ir Vytautą Mačernį).

2009 m. gegužės mėnuo buvo neeilinis: 8-13 d. vyko mūsų Knygos klubo ir 8 Kauno menininkų namų kūrėjų bendras projektas „Tautinės kultūros sklaida: Lietuva -Šveicarija“. Trijuose Šveicarijos miestuose – Ciuriche, Bazelyje ir Lugane – buvo pristatyta Aldonos Ruseckaitės, Petro Venclovos, Ritos Vinciūnienės, Jurgio Gimberio, Alekso Dabulskio, Juozo Jasaičio ir Dovilės Zelčiūtės kūryba ir profesionalaus fotografo Zenono Baltrušio fotografijų paroda „Lietuvių rašytojai: vakar ir šiandien“. Tuomet tokie projektai dar buvo retas reiškinys diasporoje, bet labai reikalingas abiems pusėms. Užsienyje gyvenantys lietuviai per šiuolaikinę literatūrą ir jos kūrėjus «sugrįžo» prie savo šaknų, gimtinės realybės ir aktualijų. O Lietuvos rašytojai turėjo ne tik naują auditoriją savo kūrybai pristatyti, bet ir galimybę pabendrauti su tautiečiais, gyvenančiais Šveicarijoje, kartu aplankyti ankstesnių kartų lietuvių rašytojų paliktus pėdsakus Alpių šalyje. (Antrasis projekto etapas vyko jau Kaune Menininkų namuose lapkričio mėnesį, kur 4 ŠLB knygos bendraautorės – Diana Brunner, Virginija Siderkevičiūtė, Janina Survilaitė ir Jūratė Caspersen – pristatė apybraižų knygą „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje“. Ši knyga – Šveicarijos lietuvių dovana Lietuvai, jos vardo 1000-mečio proga).

2010 metus pradėjome Renatos Šerelytės ir Grigorijaus Kanovičiaus kūrybos skaitymais ir aptarimais. Gegužės mėnesį klubas pasikvietė į Ciurichą Ženevoje viešėjusius 4 lietuvių poetus. Kornelijus Platelis, Alvydas Šlepikas, Daiva Čepauskaitė ir Aidas Marčėnas – mūsų bendruomenės narės Eglės Kačkutės iniciatyva, turėjo progos pristatyti savo kūrybą Ženevoje lietuviškai ir prancūziškai kalbančiai auditorijai. Vakaronėje Ciuriche klausėmės ne tik poezijos, bet ir įvairių įdomių istorijų iš kūrėjų gyvenimo, leidinių pristatymų ir Poezijos pavasarių organizavimo virtuvės.

Tais pačiais metais Šveicarijoje, Cugo mieste, su trijų mėnesių kūrybine stipendija svečiavosi rašytojas, eseistas, vertėjas ir žurnalo „Vilnius Review“ vyr. redaktorius Eugenijus Ališanka. Rugsėjo mėnesį klubo vakaronėje svečias jau skaitė mums ištraukas iš Šveicarijoje parašyto esė „Cirkas atvažiavo“.

Metus baigėme Nacionalinės premijos laureatės Vandos Juknaitės bei Lauros Sintijos Černiauskaitės kūrybos aptarimu.

Taip atkeliavome į savo veikos dešimtmetį. Šią gražią sukaktį paminėjome neeiliniu renginiu. Kartu su XXVII Knygos mėgėjų draugija ir Lietuvos universitetų moterų asociacijos (LUMA) narėmis (pirmininkė Dalia Poškienė), Ciuriche buvo surengta švietėjiška – literatūrinė konferencija „Laiko ženklai kultūros istorijoje“. Visą kovo 26 dieną 56 Lietuvos ir Šveicarijos lietuviai buvo pasinėrę į literatūrines ir istorines temas. Perskaityta daugiau nei 10 pranešimų įvairiais literatūriniais klausimais (Dalia Poškienė, Laimonas Inis, Perpetua Dumšienė, Liudvika Nagevičienė, Irena Petraitienė ir kt.), apsikeista daugiamete veiklos patirtimi, pasidžiaugta pasiekimais. Susitikimas su tokiu gausiu būriu literatų, menininkų, švietėjų ir knygų leidėjų iš Lietuvos, išties buvo gaivus oro gurkšnis mūsų gimtosios kalbos ir tapatybės puoselėjimui.  

Konferencijoje ir mes galėjome pasidžiaugti Ciuricho Lietuviškos knygos klubo dešimtmečio veikla: suorganizuota apie 40 literatūrinių vakaronių, susibičiuliauta ir pakviesta ne viena dešimtis Lietuvos rašytojų apsilankyti Alpių šalyje, pačių parengta sugrįžimų apybraiža «Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje» (2009, sud. J. Caspersen) apie 12 lietuvių rašytojų čia paliktus pėdsakus.

                                                                                                                                  ***

Antrąjį klubo veiklos dešimtmetį pradėjome nauja veikla – įsitraukėme į tarptautinio Poezijos pavasario renginius. Poezijos paukštė 2011m. gegužės 20-23 d. išskleidė savo sparnus ir Šveicarijoje. Bendradarbiaujant su Lietuvos Rašytojų klubu į pirmąjį Poezijos pavasarį Aplių šalyje atvyko poetai Aldona Ruseckaitė, Eugenijus Ališanka, Vladas Braziūnas ir Rimantas Kmita. Skaitymai ir susitikimai su Šveicarijos lietuviais vyko Bazelio, Ciuricho ir Fribūro miestuose. Jau žinojome, kad tų metų Poezijos pavasario laureatu bus vainikuojamas Eugenijus Ališanka už poezijos rinkinį „Jeigu“. Džiaugėmės galėdami bene vieni pirmųjų pasveikinti laureatą už rinkinį, kuriame buvo įtraukta eilėraščių, parašytų stažuotės Šveicarijoje metu. 

Kita nauja klubo antro dešimtmečio veikla – „Metų knygos“ rinkimai. Nuo 2011-ųjų kasmet per Kalėdines atostogas skaitome visas penkias suaugusiųjų kategorijoje „Metų knygos“ rinkimams nominuotas knygas. Tada renkame klubo „Metų knygą“, ir neretai mūsų ir Lietuvos skaitytojų nuomonės sutampa.

Su laiku pastebėtas padidėjęs klubo dėmesys istorinei literatūrai. 2011 m. rudenį skaitėme ir aptarėme Rimanto Marčėno kūrybą. Profesionalaus istoriko brandžiausią kūrybos dalį sudaro istoriniai romanai. Romanas „Sosto papėdėje“, pasakojantis apie XIII amžiaus karaliaus Mindaugo Lietuvą, paskatino klubietes plačiau domėtis Lietuvos valstybės ištakomis ir moterų vaidmeniu valstybės reikaluose.

Nuo čia nebuvo toli atsigręžti pasekti Lietuvos aktualijas. 2012-ųjų pavasarį skaitėme Prezidento Valdo Adamkaus dienoraščių knygą „Paskutinė kadencija“. Ši knyga – apie gerai pažįstamus netolimos praeities įvykius, palydimus Prezidento įžvalgomis ir vertinimais. Iš jos skaitytojas susidaro išsamų Lietuvos valstybės politinio gyvenimo vaizdą, adekvačiai atstojantį visą 2004-2009 metų lietuviškos spaudos informaciją. Ta knyga mūsų klubietės galėjo užpildyti informacijos apie gyvenimą Lietuvoje spragas. Knygos aptarimo vakaronėje vieningai sutikome, kad geresnio varianto išsilaisvinusiai Lietuvai net negalėjo būti, kaip postsovietinės valstybės vadovo pareigą patikėti vakarietiškų pažiūrų ir patirties žmogui. Lygiagrečiai buvo pristatytos ir aptartos dar dvi knygos – Valdo Adamkaus pirmosios prezidentinės kadencijos dienoraščiai „Be nutylėjimų“ (2004) ir jo inicijuota knyga, skirta Almos Adamkienės 80-mečio jubiliejui – „Alma“ (2007). Pastaroji knyga mus labai sužavėjo. Ne visoms klubietėms buvo žinoma, kad nuo pirmos V. Adamkaus prezidentavimo dienos, Alma Adamkienė pradėjo labdaringą veiklą Lietuvoje, įkurdama labdaros ir paramos fondą. Šio fondo lėšomis buvo sutvarkytos dešimtys kaimo mokyklų, šimtams kaimo moksleivių suteikta galimybė dalyvauti kūrybiniuose ir švietimo projektuose, tūkstančiams suteikta galimybė skaityti naujausias knygas.

Nuo Prezidento dienoraščių pasukome prie plataus temų spektro Algimanto Čekuolio enciklopedinės publicistikos. Šveicarijoje šis žanras gan paplitęs, bet Lietuvoje jis buvo naujas. Autorius stebino erudicija ir akiračio platumu… Tarp naudotų šaltinių surašyti žymiausių pasaulio dienraščių ir mėnraščių pavadinimai. Mums tiko, kad A. Čekuolio straipsniuose analizuojami visuomenės gyvenimo reiškiniai pateikiami be moralizavimo ir sensacijos sukėlimo, lengvai skaitėsi ir, svarbiausia, atrodė patikimi.                                                                                                           

Per 2012-ųjų vasarą klube skaitėme jaunosios lietuvių kartos kūrėjų kūrinius. Ypač vyresnio amžiaus klubietėms, jau Šveicarijoje auginusioms vaikus, norėjosi geriau suvokti jaunąją Lietuvos kartą. Viena iš pasirinktų autorių – kaunietė Jurga Tumasonytė, kuri savęs rašytoja dar nevadino, bet debiutine savo trumposios prozos knyga „Dirbtinė muselė“ (2011) laimėjo Lietuvių rašytojų sąjungos leidyklos paskelbto pirmosios prozos knygos konkurso pirmąją vietą. J. Tumasonytė taip apibūdino savo kartą: „gimėme smagiu laiku griūvant politinei santvarkai ir keičiantis vertybėms. Esame laisvės produktas: įprasta manyti, kad visi varteliai mums atkelti, visos kliūtys peršokamos, jokių veidmainiškų sovietinių liekanų kraujyje nebelikę“. O ten, pasirodo, yra visko…

Įtraukti į klubo skaitymus neseniai Amžinybėn iškeliavusio poeto, eseisto, vertėjo, dramaturgo Sigito Gedos (1943-2008) kūrybą paskatino Lietuvoje pasirodęs Viktorijos Daujotytės eseistinis veikalas „Tragiškasis meilės laukas. Apie Sigitą Gedą: iš poezijos, užrašų, refleksijų“ (2010). Taigi, nuo žmogaus ir kūrėjo pristatymo prie kūrybos. O ji labai gausi, todėl kiekviena rinkomės ką skaitysime ir pristatysime kitoms klubietėms. Daugiausia pristatymų buvo iš jau po rašytojo mirties išleistų poezijos knygelių. Tai „Suita Virginijai“ (2009 m.), kurią dar pats poetas buvo įteikęs leidyklai, bet jos nesulaukė, bei eilėraščių ir poemų knygelė „Freskos“ (2012 m).

2014-ieji – Kristijono Donelaičio metai. Ciuricho lietuviškos knygos klubas sausio 25 d. surengė visai Šveicarijos lietuvių bendruomenei popietę „K. Donelaičio metus pasitinkant…“, į kurią pakvietė filosofą ir rašytoją Arvydą Juozaitį. Norėta pakalbėti ne tik apie K. Donelaitį ir poemą „Metai“, bet ir apie Mažąją Lietuvą, jos istoriją, kultūrą, žmones – apie to krašto GENIUS LOCI (šiandieninius tos teritorijos šeimininkus). A. Juozaitis 2004-2009 m. dirbo Lietuvos generalinio konsulato Kaliningrado srityje kultūros atašė ir 2007 m. parašė knygą apie Karaliaučių „Karalių miestas be karalių“. Vakaronėje buvo primintos istorijos pamokos, bet bene įdomiausia buvo iš pirmų lūpų išgirsti apie tą kraštą nuo to laiko, kai Königsberg virto Kaliningradu. Tai ir sudaro A. Juozaičio knygos „Karalių miestas be karalių“ esmę.

Dar vienas 2014 m. įvykis – gegužės 17d. susitikimas su žurnaliste, televizijos laidų vedėja Edita Mildažyte ir jos knygos „Pasimatymas su Lietuva“ pristatymas. Šioje knygoje autorė ėmėsi Lietuvos pristatymo temos, nes dažnai paprašyti savo kraštą pristatyti užsieniečiams po cepelinų, krepšinio ir didelės valstybės, kažkada siekusios Juodąją jūrą, daugelis nebežino ką pasakyti. Ir mums, pastoviai susiduriant su šia tema, reikėjo paspirties. E. Mildažytė savo knygoje išskyrė 40 temų, kuo mes esame unikalūs visame pasaulyje. Visi vakaronės dalyviai norėjo įsigyti rimtą Lietuvos pristatymo įrankį, tad Šveicarijoje buvo išplatinta virš 70 šios knygos egzempliorių.

Gyvendamas ne savo šalyje, žmogus dažnai susidvejina, abu pasauliai prasiskverbia ir lenktyniauja, kuris užims didesnę dalį. Tapatybės išlaikymas ir gimtosios kalbos puoselėjimas ne retai reikalauja pastangų ir išskirtinio dėmesio. Kilo poreikis pakalbėti su panašios patirties žmogumi. 2015-ųjų pradžioje į Šveicariją pakvietėme Kipre gyvenačią lietuvių rašytoją Dalią Staponkutę, neseniai išleidusią knygą „Iš dviejų renkuosi trečią“ (2013). Su filosofijos mokslus krimtusiu žmogumi galėjome išsiaiškinti įvairias skirtingas „emigranto“, „užsieniečio“, „tėvynės“ ir kitas sąvokas ir prasmes, padiskutuoti apie vaikų auginimą kitoje šalyje, apie savo ir savo vaikų ryšį su gimtąja šalimi.

2015 m. vasarą į Šveicariją atvyko diplomatė Valentina Zeitler. Greit sužinojome, kad ji istorikė, labai domisi LDK laikų istorija ir jau yra parašiusi keturis istorinius romanus ir keletą politologinių ir publicistinių knygų. Jos dėmesio centre iškilios istorinės asmenybės, nepelnytai užmirštos ir neretai apkaltintos ar net paniekintos (karalienė Bona Sforca, kunigaikštis Mykolas Glinskis, kunigaikštis Švitrigaila). Tad susitikimo su rašytoja Knygų klube ypač laukėme. Buvome nustebintos, kai ambasadorė atvažiavo į Ciurichą su keliomis dešimtimis savo romanų ir išdovanojo klubietėms.   Nuo tada laukėme kiekvieno naujo diplomatės istorinio romano ir jie gimė, kaip iš gausybės rato. Už metų jau aptarinėjome Tado Kosciuškos paskutinius gyvenimo metus Šveicarijoje ir apie liūdną Abiejų Tautų Respublikos likimą. (Nepraeis nei du metai, 2018-aisiais, vėl kalbėsimės apie naują Valentinos Zeitler istorinį romaną ir šįkart apie Šviecarijos ir Lietuvos istorines sąsajas XVI a. – pirmąjį popieriaus malūną Vilniuje, kurį pastatė šveicaras). Knygos klubo draugystė su ambasadore tęsiasi ir diplomatei palikus Šveicariją. Laukiame jos istorinių romanų bei apsilankėme jos antruose namuose Tenerifės saloje.

Artėjantis atkurtos Lietuvos valstybės šimtmetis skatino klubietes atsigręžti į mūsų modernios valstybės ištakas, istorines asmenybes, pasinerti į dalykinius apmąstymus, aplinkos reiškinių vertinimą. Tam tiko pasirinkta Ingridos Jakubavičienės dokumentinė apybraiža „SESERYS. Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė“ (2014). Tai apie dvi ryškias tarpukario Lietuvos politinio gyvenimo veikėjas, įtakingas Lietuvos valstybės kūrimo idėjų rėmėjas. Svarbu dar ir tai, kad abi seserys kurį laiką gyveno Šveicarijoje.

Moterų vaidmens temą valstybės gyvenime ir valdyme tęsėme skaitant ir aptariant Edmundo Malūko istorinį romaną „Vytauto žemė“ (2016). Knygoje Vytauto Didžiojo epochos Lietuva pristatoma per moters, kunigaikščio žmonos – Onos – prizmę.

2019-ieji klube buvo turtingi rašytojų viešnagėmis ir perskaitytų knygų įvairove.Sausio mėnesį mūsų klube lankėsi monografijos „VYDŪNAS“ bendraautorė dr. Aušra Martišiūtė – Linartienė. Po ką tik praėjusių VYDŪNO metų (2018 m) Lietuvoje, norėjome ir mes artimiau susipažinti su šia iškilia asmenybe ir jo pasaulėžiūra. Vydūno pasaulis fenomenalus tuo, kad jis įkūnyjo skelbtų idėjų ir praktinio veikimo vienovę. Jis mokė ne pamokslais, bet savo gyvenimu – veiksmu ir darbais. Ypatingą vietą skyrė tautai ir kultūrai, kvietė „garbėn kelti lietuviškumą“. 150-ąsias gimimo metines minimo Vilhelmo Storostos palikimas nėra ir šiandien praradęs aktualumo ir daugelis mūsų tautos pripažintų šviesuolių buvo vienaip ar kitaip jo paliesti.

Pavasarėjant klube viešėjo ir savo pirmąją knygą „Prasilenkusios“ (2018) pristatė Šveicarijos lietuvė Rūta Baublytė – Kaufmann. Ji jau 18 metų su savo šeima gyvena Šveicarijoje. „Pasilenkusios“ – tai ji pati su savo senele laike ir erdvėje, bet susietos transgeneraciniu šeimos paveldu. Rūta paskatino klubietes domėtis savo šeimos ir giminės geneologiniu medžiu, kartų sąveikomis, atminties išsaugojimu.

Rugsėjo mėnesį mus aplankė rašytoja iš Vokietijos, 7 romanų autorė Jolita Herlyn. Profesionali filosofė, Lietuvoje karjerai atsidavusi moteris tik persikėlusi gyventi į Hamburgą pradėjo rašyti su tokia gaivališka energija, kad per keturis metus gimė 7 romanai. 2020 – aisiais, jau karantino izoliuotos, aptarėme naujausią Jolitos Herlyn romaną „Žinau, kad nieko nežinau“, kuriame galynėjomės ne tik su Sokrato, bet ir kitų didžiųjų įvairių amžių filosofų – Platono, Nyčės, Froido, Kamiu, Viktoro Franklo – išmintimi.

Prasidėjus COVID-19 viruso pandemijai 2020 metų kovą, klubo „susitikimai“ netruko persikelti į virtualią erdvę. Klubas pasipildė naujomis narėmis iš tolimesnių Šveicarijos kampelių, išsiplėtė siūlomų skaityti autorių ratas: Daina Opolskaitė, Jaroslavas Melnikas, Laimos Lavastės „Kunigas Ričardas“.

Taip ir sutikome dvidešimtąjį savo Knygos klubo pavasarį prie kompiuterio ekranų …

                                                                                                                                  ***

Ciuricho Lietuviškos knygos klube yra kaupiama ŠLB mobilioji biblioteka. Ji gausėja iš mus aplankančių lietuvių rašytojų dovanotų ir mūsų pačių surinktų bei suaukotų knygų. Joje dabar virš 400 leidinių.

Didžiuojamės paveldėję vertingą dr. Joanos Pečiulionytės Lietuvos Laisvės kovų ir tremties kronikos sukauptą biblioteką bei kitų bendruomenės senjorų padovanotomis knygomis. Kasmet per Vasario 16-osios šventę organizuojamas lietuviškų knygų kioskas ir mainai padeda bibliotekai atsinaujinti.

                                                                                                                                  ***

Ciuricho lietuviškos knygos klubo narės ne tik domisi ir skaito lietuvių literatūrą, bet bendrystei ir draugystei stiprinti drauge keliauja. Lankome knygų muges ir tautiečius kitose šalyse. Taip kartu aplankėme Frankfurtą, Romą, Stokholmą, Tenerifės salą Ispanijoje. Drauge per Šv. Kazimierą vykome į Kaziuko mugę bei paklaidžioti po senąjį Vilnių, Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“ istorinių romanų literatūriniais takais. Drauge po atviru dangum Werdenbergo pilies festivalyje klausėmės operos „Carmen“, kurioje dainavo du Lietuvos operos solistai.

                                                                                                                                  ***

Per du Knygos klubo gyvavimo dešimtmečius nueitas netrumpas kelias; susipažinta su didele lietuvių literatūros dalimi, į viešnagę Šveicarijoje pakviesta ne viena dešimtis lietuvių rašytojų ir poetų, pristatytos dešimtys naujai pasirodžiusių kūrinių. Knygos klubas suteikė galimybę paimti į rankas l i e t u v i š k ą, o ne anglišką, vokišką ar prancūzišką knygą. Vien jau tai, kad ji iš Lietuvos ir kad parašyta gimtąja kalba – jau yra savaime VERTYBĖ. Lietuviška knyga – neatsiejama mūsų tapatybės puoselėjimo ir gimtosios kalbos išlaikymo garantas. O tai neleidžia atitrūkti nuo savo tautos ir kultūros.ekvienas klubo susitikimas – „pasisvečiavimas“ namuose, atnaujintas ryšys su tėvyne.

Marcelijus Martinaitis savo biografiniuose užrašuose „Mes gyvenome“ rašė: „Vien tik gyventi yra per maža, reikia dar KAŽKO, kas nėra tik gyvenimas. O kas tai, nežinau iki šiolei“. Tikėtina, kad geriausiai tą KAŽKĄ apibrėžė poetas Justinas Marcinkevičius: „Baisu būtų, Lietuva, pametus tave iš akių – kaip vaikystėje turgaus aikštėje ar per atlaidus Prienų bažnyčios šventoriuj baltą motinos galvą perkeline skarele. Būtų baisu sumaišyti tave su kitom, apsirikti, paimti už rankos ne ją…. Baisu būtų, Lietuva, išleidus tave iš akių, tavo ranką pametusiam būtų baisu…“.