Baltai pražydusiam: giminaičiai apie Vaižgantą

Vytauto Lesauskio krikštynos. Iš kairės: stovi Pranas Lesauskis, Barbora Lesauskienė, sėdi Eleonora Čarneckienė, kuri rankose laiko Vytuką Lesauskį, Juozas Tumas-Vaižgantas. Roma, 1930 m. birželio 7 d.

Per 2019-uosius – Juozo Tumo-Vaižganto metus – nemažai sužinojome apie vieną ryškiausių XX a. pirmosios pusės asmenybių, lietuvių prozos klasiką, kritiką ir literatūros istoriką, kurio kūrybinis palikimas yra gausiausias tarp to meto rašytojų. 2020-aisiais muziejininkas Alfas Pakėnas kviečia dar kartą sugrįžti prie spalvingo kūrėjo – Juozo Tumo-Vaižganto giminaičių prisiminimuose atsiskleidžia jo mokslui teikta svarba, meilė rašytam žodžiui ir net istorija, kaip numylėtasis šunelis Kaukas atsidūrė būtent šiuose namuose.

 

Jubiliejiniams Vaižganto metams pasibaigus: giminaičiai apie Vaižgantą

 

Parengė Alfas Pakėnas

 

*

Atvažiavęs tėviškėn, visada liepdavo kloti lininę paklodę, nesvarbu, kad ir šiurkšti būdavo. Jis sakydavo, kad lininės jam net kvepia.

Mielai bendraudavo su visais kaimynais. Pamato kaimynų vaikus – tai tuoj juos į glėbį, o tėvams vis sakydavo: „Tik leiskit mokytis.“ Atvažiavo pas mus, kai buvo gimęs sūnus, ir sako: „Na, parodykit savo kūrinį.“ Paskui prisiglaudė ir pridūrė: „Bus mokytas vyras, nes aukšta kakta.“ Buvo ir kitas mano vyro brolis. Vaižgantas sakydavo: „Jūs man abu – Antanas ir Juozas – vienodi, neskirstau, kuris geresnis.“

Parvažiavęs visada kalbėdavo apie savo šuniuką Kauką: „Kažin, kaip jis be manęs laikosi, tikriausiai liūdi, o gal nepaėdęs.“ Mano vyras nuvažiuodavo pas Vaižgantą, tai pasakodavo, kad Vaižgantui valgant šuniukas visada sėdėdavo šalia jo. Apsilankęs dažnai rasdavo rašantį, tada Vaižgantas sakydavo: „Tu, Juozai, pasėdėk, o aš dar šį tą parašysiu, kol dar yra minčių.“ Po kiek laiko pasišnekėdavo, bet tuoj ir vėl eidavo rašyti. Pas mus savo kūrinių neatsiveždavo ir neskaitydavo, bet mes ir neprašėm. Labai norėdavau žinoti, ką jis parašęs, ne kartą norėjau, kad paskaitytų, bet vis bijojau prašyti, taigi, taip ir liko. Jis pats nesisiūlė, matyt, manė, kad mums bus neįdomu arba nesuprasim.

 

Marcelė Nakutienė, Vaižganto sesers Marijonos marti

 

*

– Šitas vaikas, Antaniuk, bus mano!

Pamačiau, kaip iš piniginės išsitraukė banknotą ir padavė tėveliui:

– Še tau! Pasisamdyk mergiotę darbams, o jai nupirk knygas ir leisk rudenį mokyklon.

– Kad, dėde, aš dar pasitarsiu su Julija.

– Nuspręsta! Kunigiškiuose baigs pradinę, o paskui į Užpalių progimnaziją. Už butą, mokslą ir knygas aš sumokėsiu, o „pilvu“ pasirūpink pats. Vėliau pasiimsiu pas save, į Kauną. Tegu tik mokosi. Mokytoms mergoms kraičio nereikės. O kai ant kojų atsistos, tai ir tave parems. Kitą vaiką išmokys. Tai ir viskas!

Baigė valgyti pietus, girdamas mano mamos Julijos gaminius: skilandį, dešras ir plikytą duoną, kurią pasigardžiuodamas valgė be nieko.

– O dabar, Antanai, – į Juodonių piliakalnį. Rytoj aplankysime Juodžiaus akmenį, Popšutės kalnelį, Raistą ir Mėginių vienkiemį.

– Gal pakinkyti arklį, dėde?

– Ką tu! Aš pabaliais eisiu, basas. Pasiilgau žolės kvapo, tėviškės oro.

Ir abudu išėjo. Mes žiūrėjome iš paskos ir pavydėjome tėveliui.

 

Joana Nakutytė-Šernienė, Vaižganto sesers Marijonos anūkė

 

*

Mano tėvas Jonas Tumas yra tikras Vaižganto brolis. Tėvas turėjo tris seseris: Severiją Mėginienę, Marijoną Nakutienę, Oną Indrelienę ir brolį Juozą Tumą. Tėvelis buvo vyriausias. Mokėjo skaityti ir rašyti, gražiai pakalbėti, net kaimynai susi­rinkdavo pasiklausyti, prašydavo ką nors papasakoti. Bet būdo karšto, ne­ramaus, nemėgo ūkio darbų, nelinko prie žemelės. Kad būtų mokslo daugiau ragavęs, tai galėjo būti didelis žmogus.

Tėvelis pasakodavo, kad brolis niekad nenusimindavo.

– Nuo liūdno veido laimė nusigręžia, – sakydavo Vaižgantas.

Kai jaunas būdamas parvažiuodavo atostogų, tai miegodavo obelyje. Norėjo pamatyti, kaip saulė pašoka per šv. Petrą ir Povilą. Labai mėgo laukus, pievas, paukščius. Kaip vaikas, sako, viskuo džiaugdavosi.

Vaižgantas padėdavo savo giminėms, mokė sesers Severijos Mėginienės dukterį Bronę. Tėvelis sakė, kad Severija padėjo Vaižgantui eiti mokslus. Bronė baigė aukštąjį mokslą Šveicarijo­je. Ištekėjo už Petro Klimo. Kitą Severijos dukterį Barborą irgi mokė. Rodos, ji baigė keturias klases, ištekėjo už karininko Lesauskio. 1940 m. jį, kaip gerą specialistą, pakvietė į kažkokius kursus Maskvoje. Prasidėjo karas. Ir iki šios dienos nėra jokios žinios apie jį.

Vaižgantas erzindavo Barborą:

– Barbut, kaip čia tave, tokią negražią, ėmė Lesauskis. Tikri dyvai.

Severijos sūnus Kazys mirė džiova dvidešimties metų. Jauni mirė Juozukas ir Liudvikas.

Vaižgantas padėjo ir brolio Jono vaikus leisti į mokyklą. Sta­sys keletą metų gyveno pas jį Kaune ir lankė gimnaziją. Paskui baigė inžinieriaus mokslą.

Iš kairės: sesers Marijonos anūkas Kazys Rimkus, Juozas Tumas-Vaižgantas, Stasys Tumas. Kaunas, 1928 m.

Kaip sakiau, Vaižgantas buvo labai geras, visiems viską išda­lindavo.

Jis juokdavosi ir norėdavo, kad žmogus nebūtų prisirišęs prie turto, nebūtų aklas jo vergas.

– Žmogus laimingas, kada jis laisvas, nesupančiotas turtų, godumo vis daugiau turėti.

Vaižgantas gerai pažino kaimo žmones, jų gyvenimą, vargus ir džiaugsmus. Jis buvo artimas paprastiems žmonėms. Nemėgo pasipūtusių. Juokdavosi iš jų.

Savo knygose Vaižgantas aprašo kaimiečių kasdienybę. Tais lai­kais nemaža buvo tokių „dėdžių“ ir „dėdienių“. Nenori tėviškės ardyti ir bernauja prie brolio. Tai gerai, jei brolienė gera, o jei kokia gobši beširdė, tai tas dėdė apleistas, suvargęs. Jam blogiau negu samdiniui. Sunki jo senatvė. O kiek buvo anais laikais ne­laimingų vestuvių. Ką tėvai sumanė, už ko nusprendė išleisti dukterį, patinka ar nepatinka – turi eiti raudodama. Gyvenk, ir viskas. Niekas širdies, meilės, patikimo ne­žiūrėjo.

Tėvelis pasakojo, kad Vaižgantas labai kentėjo dėl tokio ne­laimingo savo sesers Nakutienės gyvenimo.

Dabar sunku tai suprasti. Bet taip buvo. Vaižgantas rašė apie tai, smerkė tokias vedybas dėl turto. Prievartą, smurtą Vaižgan­tas laikė dideliu žmogaus pažeminimu.

                                                          

Ona Tumaitė, Vaižganto brolio Jono dukra

 

*

Juozas Tumas-Vaižgantas su šuneliu Kauku. Kaunas, 1928 m.

1923 metais dirbau Nemunėlio Radviliškio mokykloje. Vienam mokiniui padėjau privačiomis pamokomis prisivyti kitus moksleivius. Atsidėkodamas už pamokas, kartą jis atnešė gražų mažą taksų veislės šuniuką. Pagalvojau, kad galėsiu tą šunytį padovanoti mažytei sesers Bronės dukrelei Eglutei. Vežant šunelį į Kauną, traukinyje jis visai netikėtai padarė mažą skandaliuką. Šuniukas miegojo man ant kelių beretėje. Konduktoriui tikrinant keleivių bilietus, jis staiga pabudo ir apžiojo konduktoriaus pirštą, kai jis man grąžino bilietą. Traukinio konduktorius užpyko ir piktai pabrėžė, kad keleivių kupė šunis vežioti griežtai uždrausta. Paaiškinau, kad tai ne šuo, o tik mažas šunytis. Šiaip taip išsiaiškinome, ir tą taksiuką atgabenau į Kauną. Tačiau mano sesuo Bronė griežtai atsisakė tokią dovaną priimti. Sakė, kad iš viso prie mažų vaikų leisti šuniuką būtų ir nehigieniška, ir nesaugu. Jos argumentai buvo labai pagrįsti, bet aš jaučiausi nesmagiai – galvojau, kad tą šunytį reikės vežtis atgal, o ir namie nebus kur jo dėti. Net nežinojau, ką su juo daryti. Nuėjau su ta savo bėda pasiguosti pas dėdę Juozą Tumą. Išklausęs jis apžiūrėjo tą gyvuliuką ir tarė:

– Na ką gi – palik jį man!

Tokiu netikėtu būdu ir įtaisiau savo dėdei tą šunelį. Jį praminė Kauku ir laikė kaip gerą, ištikimą draugą. Tačiau kartais jis dėdei sukeldavo ir įvairių nesmagumų. Kiekvieną kartą, kai aplankydavau Vaižgantą, jis man vis pasakodavo apie Kauko iškrėstas šunybes. Tačiau kai šunelis žuvo, tai gerasis mano dėdė atsiuntė man gedulo ženklais pažymėtame voke laiškelį su to šunelio nekrologu.  

 

Barbora Mėginaitė-Lesauskienė, Vaižganto sesers Severijos dukra

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *