Alfas Pakėnas. „Vytautas Mačernis: kiek aš nedegu, tiek negyvenu…“

Šiandien, birželio 5 d., Vytautui Mačerniui būtų suėję 99-eri. Kitais metais Lietuva plačiai ir su meile paminės amžinai jaunu išlikusį savo mylimą, didelio talento poetą.

Dvidešimt ketvirtus metus ėjusio Vytauto gyvybę Žemaičių Kalvarijoje pakirto rusų tanko paleisto užtaiso skeveldra. Jau nebėra gyvų jo amžininkų bei artimųjų, kurie jį prisimintų kasdienybėje, palinkusį virš rankraščių, mačiusių vaikštantį su knyga gimtosios Šarnelės palaukėmis.

Prieš šešerius metus mirė poeto sesuo Valerija Šilinskienė, mylėjusi ir globojusi brolį, bene geriausiai iš artimųjų supratusi jo sielą. Ištekėjusi kurį laiką gyveno vyro tėviškėje, vėliau nusipirko namą ir įsikūrė Žemaičių Kalvarijoje (Plungės r.). Netoli Valerijos namų, už kalnelio, stovi koplyčia „Jėzus sutinka šv. Veroniką“, prie kurios 1944 m. spalio 7 d. žuvo brolis Vytautas. Už keturių kilometrų – gimtasis Šarnelės vienkiemis, ligi šiol vadinamas Mačernine, kur kalnelyje už sodybos palaidotas poetas. Dabar čia, Šarnelės vienkiemyje, gyvena ir ūkininkauja poeto brolio Aloyzo sūnus Vytautas Mačernis.

Prisimenu vienintelį apsilankymą poeto sesers Valerijos namuose Žemaičių Kalvarijoje. Tą vasarą buvo minimas V. Mačernio devyniasdešimtmetis, surengta literatūrinė ekspedicija į jo tėviškę Šarnelę. Pirmiausia užsukome į nepaprasto grožio Žemaitijos miestelį su garsiosiomis Kalvarijų koplyčiomis. Susiradome linksma mėlyna spalva dažytą medinį namą. Čia, vėsioje, vasarą nekūrenamoje virtuvėje su ilgais, plačiais suolais ir baltai apdengtu stalu, susitikome su poeto seserimi Valerija. „Sunku apsakyti, kaip Vytautas mylėjo tėviškę. Užlipęs ant tos kalvelės, kur dabar guli, apžiūrėdavo savo laukus. Jis ten kartais rašydavo ir skaitydavo. Seniau nebuvo medžių, aš iš kiemo matydavau jį ten sėdintį“ – žemaičiuodama pasakojo V. Šilinskienė. Moteris daugelį metų prižiūrėjo anksti žuvusio brolio Vytauto kapą. Išleidę į gyvenimą vaikus, abu su vyru Zenonu atsikėlė į Žemaičių Kalvariją, kad arčiau būtų gimtoji Šarnelė, kur yra brolio amžino poilsio vieta. Dažnai čia atvažiuodavo abudu – patvarkyti kapelį, palaistyti gėles.

„Esu dėkinga savo vyrui, kad jis man padeda, nebara už išlaidas – juk abu gauname menkas pensijas, – sakė Valerija. – Reikia samdyti žmogų, kad nuvežtų prie kapo, kaskart perkame gėlių. Ankščiau to kapelio niekas nežiūrėjo. Net tvorelės nebuvo, tad ir palaidi gyvuliai užklysdavo. O man visą gyvenimą tas kapas gildė širdį – taip mylėjau Vytautą. Traukdavo čia pabūti, prisiminti jaunystę – kad ir varganą, bet brangią.“

Valerija būdavo nepatenkinta, kad atsiranda perdėm uolių kapo tvarkytojų, kurie sugadina jos darbą. „Buvau Vytauto galvūgaly pasodinusi vijoklinę rožę, labai graži suaugo, bet kažkas ją išpjovė, mat sumanė pastatyti didelį kryžių. O jis visai nederėjo prie kuklaus paminklėlio. Tiems katalikams parūpinau Dievo mūkelę ant paminklo, o kryžių iškėlėme. Jeigu jie nori, tegu įkelia į pušį, bet čia jis netinka“, – kalbėjo  griežtoką ir tiesų motinos būdą paveldėjusi Valerija. Prisipažino, kol esanti gyva ir turinti sveikatos, brolio kapaviete nori rūpintis ir tvarkyti pati.

Vytauto Mačernio kapas. Zenono Baltrušio fotografijos

 

Ankščiau Šarnelė buvo didelis kaimas. Čia gyveno visi didžiažemiai ūkininkai. Todėl visi ir buvo ištremti. 1945-ųjų pavasarį poeto motina Elžbieta Mačernienė buvo ištremta į Kareliją. „Aš viena nuo keturiolikos metų vargau su keturiais broliais, – prisiminė Valerija. – Ir bado, ir visko matėme. Gyventi leido savo namuose, davė du kambarėlius, o kituose gyveno svetimi. Turėjome karvę, upelis buvo netoli – prisigaudydavome žuvų. Vasarą grybaudavome, uogaudavome. Vis ne svetur, o namie.“ Tačiau 1950-aisiais ir ji buvo ištremta į Krasnojarską, kur išvargo 9 metus. Čia susipažino ir susituokė su Zenonu. Pirmoji duktė Vitalija gimė tremtyje. Grįžus į Lietuvą, šeimoje atsirado dar trys vaikai – Virginija, Antonijus ir Naktis. Jauniausiajai dukrytei vardą parinko iš brolio eilėraščio, kuris buvo cikle „Žiemos sonetai“: „Pasiilgau savo mylimos dukrytės, / Ji vadinasi Naktis. / Jos plaukiukai tamsūs, ant akių užkritę / Kaspiniukais papuošti…“

 „Tik plaukų spalva neatitiko, nes mūsų Naktelė buvo šviesaus gymio, o taip viskas kaip tame eilėraštyje. Dukra augdama buvo meili ir valiūkė“, – kalbėjo Zenonas, mielas, ramus, taikus žmogus, prisimindamas, kiek abu su Valerija turėjo vargo, parinkę netradicinį vardą dukrai, kol sutvarkė jos gimimo dokumentus.

Tada Valerija mums pasakojo, kad jų šeimą nuolatos persekiojo nelaimės. Kai motinai buvo 38-eri, dar jaunas žuvo tėvas Vladislavas Mačernis, našlaičiais palikęs 13 vaikų. Jį subadė penkiametis bulius, kurį laikė ūkio bandoje. Po šešerių metų žuvo Vytautas, būdamas 33-ejų mirė Antonijus. 1948 m. ties Plateliais žuvo į mišką pasitraukęs Vladas Mačernis – vyriausias Mačernių sūnus. Likusieji gyvi buvo ištremti į Sibirą. Poeto motina buvo tremiama net du kartus, tačiau išlaikė tremties negandas ir grįžo į Šarnelę, kur mirė 1972 m.

 

Alfas Pakėnas

 

***

Vytautas Mačernis gyveno kaip meteoras: staiga pasirodė, sušvito ir lygiai taip pat staiga dingo neįžvelgiamybėje. Jis mirė pačiame savo trumpos poetinės karjeros zenite, vos dvidešimt ketverių metų tesulaukęs. Mirtis visuomet kažin kaip keistai sumistina žmogų, paversdama gilia ir niekam nesuvokiama paslaptim, tam tikra ženklų bei užuominų sistema, kurios esimo niekas nepastebi jam gyvam tebesant. Todėl man, gerai pažinusiam Mačernį gyvą, šiandien atrodo, kad jo tamsiose ir liūdnai drėgnose akyse, visame palinkusiame, tarytum kūdikiškame pavidale jau tada buvo kažkas būdinga visiems anksti mirusiems poetams, ir didelis jo poezijos pasisekimas gyvam tebesant – tarsi paties likimo atlyginimas, ciniškas atlyginimas už tai, kad jam tik taip trumpai tebuvo leista maitintis, jo paties žodžiais tariant, „geriausiais žemės vaisiais“.

 

Alfonsas Nyka-Niliūnas, poetas, bendramokslis

 

***

Poetas nuolat sugrįžta į tą žemę – į gimtą namų tylą, kuri yra Žemaitijos vidury, gal kiek labiau į šiaurę. Šarnelė – kelio galas.

Iš didžiojo pasaulio sugrįžta į riešuto kiautą. Ten, už žemaitiško kaimo ribų, jis ieškojo žinių versmių, išsiilgęs ėjo į susitikimus su išminčiais, godžiai klausėsi besimainančio, daugiabalsio pasaulio bylos; ten – geidė pasotinti savo begalinį smalsumą. Išskėtęs rankas ir sutelkęs mintis jis ieškojo, rinko, kaupė, globė, artino į save – ir nešėsi čionai, į kauburiuotos žemės lopinėlį.  Ten – imti, čia – būti. Įsiklausyti į save, į žemę, į visatos aukštybę – ir pasakyti žodį, prabilti.

 

Tomas Sakalauskas, žurnalistas, rašytojas

 

***

Vaikystę Mačernis praleido daugiausia savo senelės („Vizijose“ vadinamos senole) globoje. Tėvas ir motina, abu visiškai skirtingų charakterių bei palinkimų žmonės, abu ryškūs individualistai, visą laiką jam pasiliko tam tikra prasme tolimi, tarsi anie kilmingi Annabel Lee giminės. Visa tai, ką aš čia pasakoju, pabrėžiu, remiasi ne kokiais objektyviais duomenimis, bet paties Mačernio pasakojimais. Realybė būna visiškai kitokia ir žymiai dalykiškesnė.

 

Alfonsas Nyka-Niliūnas

 

***

…Kelias iš Žemaičių Kalvarijos į Barstyčius veda per Šarnelę, dalydamas ją į dvi dalis. Mačernių sodyba dunkso pačiame kaimo gale, šiauriniame pakrašty.

Žemės paviršius, kuris teko senajai Šarnelei, susideda iš kalvų ir daubų. Aplink tuos kalvotus sambūrius plyti platūs duburiai. Šarnelės laukuose jų keletas: Ertenio ežero duburys, prie Šarnelės pilies kalno vėl duburys, o į vasaros rytus – įspūdinga Žemgrindos pelkė. Tuose duburių kloniuose lygu ir erdvu. Pelkėmis iškloti jų dugnai. Tų duburių suremta ir iškyla aukštoka gražių kalvų šeimyna, kuri tarsi priklauso poetui, nes jis šalia jos gimė, augo, gražiausius pajautimus čia savyje atrado ir užrašęs paliko, o vienoje šių kalvelių ir pats jaunas atgulė.

 

Česlovas Kudaba, gamtininkas, geografas, publicistas

 

***

Kai buvau dar vaiku, atsimenu, užein, būdavo, senolė už svirno kampo ir, visa palinkusi į priekį, įtempus akis, žiūri į vakarus bėgančio vieškelio link.

„Ko žiūri, senutėle? – pribėgęs klausdavau aš. – Juk vakaras, ir niekas nebeatvyks.“

Tada pasijudindavo iš vietos, tarsi iš sunkaus sapno, ir sakydavo man: „Niekas, niekas, sūneli, bet iš papratimo žiūriu, lyg laukia kažin ko širdis, pati suprasti negaliu.“

Tada aš nesupratau, ko senolė laukia. Dabar lyg ir suprantu, Aleksandriškį skaitydamas suprantu, tai jis yra sesulės šaukiamas brolelis poetas, tai jis besileidžiančios saulės poetas, tai jis kartais užbėga už svirno ir ilgai ilgai žiūri į kelią, kurio smiltyse žaidžia gęstanti vakarinė saulė.

 

Vytautas Mačernis

Iš „Literatūrinio dienoraščio“

1941 01 14

 

***

Vytautas Mačernis rašyti eilėraščius pradėjo gimnazijoje, kur jo pirmuosius kūrybinius žingsnius rūpestingai sekė literatūros mokytojas Feliksas Kudirka, subtilios dvasinės kultūros žmogus. O pirmąsias filosofines pamokas jam davė kapelionas Petras Patleba, globojęs poetą po tėvo mirties. Jau tada aiškiai jausdamas sielos polinkį į refleksiją, Mačernis stengėsi suformuoti savo etinę ir estetinę programą, kuri tuomet ieškojo atramos krikščioniškoje pasaulėjautoje. Tokiai poeto orientacijai įtakos turėjo iš namų atsinešta tradicija ir kapeliono autoritetas. Jo paskatintas, V. Mačernis įsitraukia į ateitininkų veiklą, net jiems vadovauja. Mačernis, jausdamas savyje bundančias kūrybines galias, norėjo, anot Alfonso Nykos-Niliūno, savo poezija „gyventi kartu su žmogumi, vadovauti jam ir turbūt net jį išganyti“.

 

Aldona Kruševičiūtė, jaunystės bičiulė

 

***

Eilėraščius rašyti Mačernis pradėjo penktoje klasėje būdamas. Septintoje klasėje jau skelbė savo poeziją moksleivių spaudoje („Ateities spinduliuose“, „Ateityje“) ir dalyvavo viešuose moksleivių literatų pasirodymuose. 1939 metais Mačernis dalyvavo rinktinės moksleivių poezijos almanache „Pirmieji žingsniai“, tuo lyg ir oficialiai užbaigdamas pirmąjį savo kūrybos periodą, nes kaip tik tuo metu įvyko staigus kūrybinis persilaužimas: atvykęs į universitetą, Mačernis staiga pasirodė su nauju ir ligi tol negirdėtu poetiniu žodžiu. Tai buvo pačios pirmosios „Vizijų“ ciklo eilėraščių redakcijos ir kai kurie kiti eilėraščiai („Ten saulė rytmečiu sugrįžta“, „Ne ji“ etc.) Tačiau ir po to Mačernis ilgą laiką pasiliko tarp universiteto sienų, platesnei publikai visiškai nežinomas, nes, tiesą sakant, jis savo publikos plačia šio žodžio prasme dar neturėjo. Mačernio publika dar tebebuvo formavimosi stadijoje, kaip ir pati jo poezija.

Alfonsas Nyka-Niliūnas

 

***

Šarnelėj užgimė Vytauto Mačernio poezija: iš 209 mums žinomų jo eilėraščių apie 200 sukurta Šarnelėj. Čia jis sustojo, čia ieškojo atsakymų, kuriuos jam kėlė neramusis pasaulis. Atsakė eilėraščiais. Nusigręžęs nuo aistrų, nuo kūno pagundų ir vilionių, su išsaugotų „vakaro jausmų sauja“ jis ryžtasi išeiti į Vakarus – „už Heraklio stulpų, ten, kur pasaulis prasitęsia be žmonių“. Kaip paukštis atsiskiria nuo būrio, išmeta juodas plunksnas ir pasukęs atgal skrenda vienas.

Atsiskyręs ieško žodžio. Surastas žodis tveria pasaulį.

 

Tomas Sakalauskas

 

***

Vytautą Mačernį ir jo kūrybą ištiko keistas likimas. Poeto asmenybę, jo biografiją iš dalies apgaubė net savotiškos poetinės legendos, kurios turėjo nemažai realybės požymių, nes formavosi iš gyvų liudininkų, poeto bičiulių, pasakojimų. Taip pat ir iš asociacijų, kurias sukeldavo Mačernio laiškai ir jo eilėraščiai, nuorašais paplitę tarp poezijos mėgėjų. Tų nuorašų istorijos pradžia tokia: vokiečių okupacijos metais daugelį Mačernio eilėraščių studijų draugai nusirašydavo. Pats autorius daugybę savo eilėraščių padovanodavo bičiuliams. O kai vokiečiai uždarė Vilniaus universitetą, Mačernis sugrįžo į savo tėviškę – Šarnelės vienkiemį netoli Žemaičių Kalvarijos. Ten gyvendamas kartu su laiškais mėgdavo pasiųsti draugams naujai parašytų eilėraščių. Tai ypač buvo būdinga 1943–1944 metų laikotarpiui. Kai kuriems draugams jis atsiųsdavo beveik kiekvieną naujai parašytą eilėraštį. Šiuos iš originalų nusirašydavo kiti. Jo kūryba tuo metu buvo labai domimasi – ypač moksleivių, studentų ir jaunosios inteligentijos sluoksniuose. Tokiu būdu Vytauto Mačernio poezija rankraščiais ir kitų padarytais nuorašais plačiai pasklido po Lietuvą dar ligi netikėtos jo mirties…

 

Eugenijus Matuzevičius, poetas, jaunystės draugas

 

***

Vytautas Mačernis išsiskiria iš daugelio, iš savo apsupties įgimtu gebėjimu patirti tą už save didesnę jėgą. Gal dėl to jis toks nuolat susimąstęs, užsisklendęs, į save įsirausęs, „balta varna“, kad „bendrauja“ su tomis kitiems nematomomis jėgomis? Žemės nakty jis išvysta keistų regėjimų. Pamato savo septynias vizijas. Jos – žodžiu pasakyta teisybė apie tą iš kosmoso aukštybių, iš žvaigždžių šviesos – o gal iš jo širdies – atplūdusią energiją. Ji pasotina dvasios alkį. Ji – neišnykstanti, neprapuolanti. Su ja tad susiliejęs žmogus patiria nemirtingumo dvelksmą.

 

Tomas Sakalauskas

 

***

Pauliau, Tu visada sakai, kad aš esu liūdnas, nusiminęs, bet Tu ir neklysti. Reikia stebėtis mane pamačius linksmą. Jau dabar įėjo į madą mane matyt liūdną, bet jei retkarčiais pamato mane linksmą, tai pastato akis: „Kas Tau, kas atsitiko?“ Reiškia, ir žmonės bijosi, kad aš juokiuos. Mano juokas nenatūralus, jei kada aš juokiuos, tai visada perkreiptu veidu, tik sąlygų verčiamas.

 

Vytautas Mačernis

Iš laiško Pauliui Jurkui

Telšiai, 1936 11 18

 

***

1943 gruodžio 23 diena

Savo kelionę pradėjau antradienio vakarą. Skaudu buvo palikti namiškius ir sergančią Romutę, savo draugę. Tarėmės, ruošėmės abi važiuoti į Žemaičių Kalvariją ir kartu praleisti Kalėdų šventes, o ji sunegalavo.

 Trečiadienį jau dardėjau traukiniu į Telšius. Labai įdomių kalbų prikalbėjome traukinyje. Vyko diskusija apie idealizmą – visi sakė, kad jo nėra. Teko įsileisti į labai aštrias „kovas“.

Telšiuose mane maloniai sutiko Danutė su vyru Juozu Jurkumi. Kiek pailsėjusi išsirengiau su jais į kelionę Žemaičių Kalvarijon. Važiavome rogėmis, visi buvom linksmai nusiteikę ir atrodėme kaip čigonai ar kokie valkatos – apsimuturiavę įvairiausiomis skaromis ar apsitūloję kailiniais. Bevažiuojant pradėjo snigti ir šiek tiek atšilo oras. Pradėjome dainuoti: taip visu keliu ir traukėme vieną dainą po kitos. Visi buvo linksmi, ir nė nepajutome, kaip įvažiavome į miestelį. Čia išlipo Paulius Jurkus su žmona. Aš buvau pilna įvairiausių įspūdžių. Tad atvažiavusi ilgai nelaukiau ir nuėjau ilsėtis, nes po tiek vargingų kelionių norėjau gerai išsimiegoti.

 

Gruodžio 24 diena

Šiandien pabudau vėlokai, bet vos spėjau atsikelti, tuoj buvo paduoti pusryčiai. Kuo toliau, tuo man tie žemaičiai darėsi įdomesni ir malonesni. Labai patinka Juozo mama – tokia maloni moteris, kad teko stebėtis jos nepaprastai šviesiu protu, išmintimi ir daugelio dalykų išmanymu. Visa esybe pajutau šios šeimos jaukumą.

Apėjome visas miestelio įžymybes. Sužavėjo Žemaičių Kalvarijos bažnyčia. Gavome visų koplytėlių raktus ir jas aplankėme. Gal būtume ir daugiau vaikščioję, bet oras labai vėjuotas ir ūkanotas. Man labai artima ta sena Žemaičių Kalvarijos dvasia.

Apvaikščioję miestelį, užsukome pas Paulių Jurkų. Pas juos valgėme šventų Kūčių vakarienę. Nuotaika buvo pakili, bet aš prisiminiau namus ir ilgėjausi tos aplinkos. Visą vakarą prakalbėjome, net sugulus toms kalboms nebuvo galo.

 

Penktadienis. Gruodžio 31 diena

Visos Žemaitijoje praleistos dienos atrodo kaip gražus sapnas. Į Telšius sugrįžome pirmadienį apie 12 valandą. Viskas būtų buvę kuo puikiausia, jei būtų gerai jautusis Danutė. Sekmadienį buvome užėję pas Jurkų kaimynus Kazlauskus. Danutė su Juozu išėjo tęsti Kalėdinių vizitų, o aš likau, nes norėjau pabūti viena, parašyti keletą dienoraščio puslapių.

Vos spėjau atsikvėpti, kai pro duris įėjo poetas Vytautas Mačernis su Gediminu Kazlausku, kurį vadinome Geniu. Čia ir prasidėjo visa istorija. Mačernis tuoj sėdo rašyti savo naujų sonetų mums. Dabar visam gyvenimui turėsiu tos neramios sielos atminimą, kuris man, poezijos ir gilaus tikro meno gerbėjai, yra didelis džiaugsmas. Genys tuo tarpu buvo visai kitaip nusiteikęs ir pradėjo grubiai Mačernio eilėraščius nagrinėti ir kritikuoti. Man pasidarė taip skaudu ir pikta, kad nejučiomis įsileidau į didelius ginčus su tuo užkietėjusiu žemaičiu. Ir kaipgi nepykti: Mačernis neseniai gavo iš Vilniaus kažkokios „kritikės“ atsiliepimą  apie jo kūrybą. Deja, kritikė Mačernio visai nesuprato. Ji, vargšelė, ieško Mačernio poezijoje lietuvių kaimo idilijos. Mačernis tai skaudžiai pergyveno. Ir dabar, kai jis vos vos atgavo dvasinę pusiausvyrą, Genys su savo trigrašiu pradėjo lįsti į jo sielą. Jis drįso pasiūlyti Mačerniui jo gabumus ir puikią atmintį sunaudoti praktiškesniems dalykams, o blogiausiu atveju parašyti kokį himną ar ką nors panašaus, nes dabartinę jo poeziją tegali suprasti tik dvasios aristokratai. O tokių pas mus esą be galo mažai, todėl geriau taikytis prie daugumos. Vytautas tylėjo ir tik vienu kitu žodžiu jam atsakydavo. Visa kita aiškinti ėmiau aš. Genys turbūt tyčia visą laiką nenusileido. Buvo labai žiauri, bet kartu be galo įdomi diskusija. Vis tik turėjau pripažinti, kad Genys labai susirūpinęs Lietuvos reikalais, o taip pat ir poezija. Tačiau atrodė, kad jam svarbiausia tik ginčytis. Tuo tarpu Mačernis savo rašymus baigė ir pasiskubino išeiti, nesulaukęs net Danutės su Juozu grįžtant. Atsisveikinę ir išleidę mūsų poetą, ginčą su Geniu tęsėme toliau. Bet kai pasirodė Danutė, turėjome baigti. Jai nieko nepasakojau apie Mačernio viešnagę, nes man viską kartoti dar sykį būtų buvę labai sunku, tuo labiau, kad ji vėl blogai jautėsi.

Taip mano dienoraštyje liko 1943 metais per Kalėdas įrašyti 6 Vytauto Mačernio eilėraščiai, kuriuos 1970 metais atidaviau Vytautui Kubiliui, kuris rengė poezijos rinktinę „Žmogaus apnuoginta širdis“.

 

Aušra Šalčiūtė, jaunystės bičiulė, kraštietė

Iš rankraščio MLLM fondui

***

Vytautas rašė palyginti nedaug, sunkiai prisiversdamas imtis plunksnos, o be to, kaip jis sakydavo, kiekvienas jo kūrinys esąs nuodėmė – išniekinimas to, ką jis mato, nes išreikšta žodžiais jo vizija neturinti nė dalies to grožio, kurį jis mato.

 

Juozas Jurkus, kraštietis

 

***

Tikruoju poeto debiutu laikytinos „Vizijos“, kurios taip pat yra ir aukščiausia jo poezijos viršūnė. Priešvizijinio laikotarpio eilėraščiai niekuo nesiskiria nuo visų kitų tuolaikinėje moksleivių spaudoje savo poetinius bandymus skelbusių literatų kūrybos. Juose Mačernis yra tipiškas nepriklausomybės periodo poetų kartos, o kartais ir jos epigonų, kaip Kazys Zupka ir Mykolas Linkevičius, epigonas. Nežiūrint kai kurių ryškesnių įgimto talento apraiškų (autentiškesnis nuoširdumas, daugiau intelektualinės rimties), vis dėlto tai yra tipiška papievių, čiobrelių ir vosilkų poezija, niekur neprašokanti stereotipinių jos štampų lygio. Tad šių pirmųjų eilėraščių perspektyvoje Mačernio žygis į estetinį „Vizijų“ pasaulį įgyja ypatingos reikšmės ir prasmės. Pirmiausia tai buvo išsilaisvinimo žygis.

 

Alfonsas Nyka-Niliūnas

 

***

Pasitelkdami kūrybą, bandykime rekonstruoti Vytauto Mačernio trumpą, bet intensyvų kūrybinį gyvenimą. Nė dešimtmetį netrukusi Mačernio literatūrinė veikla akivaizdžiai keitėsi, stiprėjo. Jo poetinis žodis padarė ilgą kelionę nuo įprastos ir niekuo iš kitų to meto poetų nesiskiriančios poezijos, apdainuojančios čiobrelius, diemedį, gimtąjį sodžių – iki filosofine mintimi pulsuojančios ir žvelgiančios į žmogaus būtį ir nebūtį, norinčios suprasti žmogiškosios kelionės „iš anapus į anapus“ prasmę lyrikos. Ši kaita liudija poeto dvasios pastangas tobulėti, spręsti „gyvybės ir mirties lygtis su begale nežinomųjų“ ir padeda mums bent sąlygiškai atkurti poeto vidinį pasaulį, pajusti jo vertybinę orientaciją, kurioje labai svarbi ir Dievo problema.

 

Aldona Kruševičiūtė

 

***

Jis ateina, sugrįžta į tą žemę – ir visas pasaulis pasilieka ten, už jos ribų. Ji – čia pat. Ją gali aprėpti akimis iš Kalvarijos bokšto ar įkopęs į Gegrėnų aukštumą. Tačiau įeiti į ją gali tik tas, kuris jon nužengęs, pajunta, kaip pradeda „degti kojos“. Vaikščioja Vytautas po tą žemę – žiūri į nakties šviesulius, klausosi, kaip klykia išgąsdintas, tolstantis pelkių paukštis, laiko rankose surastą molio šukę – ir iš jos kaip Dievas stato pasaulį. Ta žemė – jo Atžvilgos kalnas: nuo jo atsižvelgęs, jis mato akmens amžių, įžvelgia Mėnulio kalnus. Stovi liūdnu veidu tarp dviejų begalybių.

 

Tomas Sakalauskas

 

***

Poetui Dievas jau yra ne Rūpintojėlis, kuriam gali pasiskųsti, „kad gyvent sunku“, bet jis nebeteigia, jog „pasaulis, Dievas – tai dalykai be prasmės“. Dabar jis supranta, kad yra svarbiausia vertybė, kurios tvirtumas „kančia paženklintas – tai Absoliuti meilė“. Tai nauja Dievo filosofinė kategorija. „Vis dėl to meilė, – rašė Mačernis savo paskutiniame laiške, – yra toji karalystė, kurioje aš slėpiausi, kai mano vargas atrodė nebepanešamas.“ Poeto meilė – tai nuolatinis žvelgimas praeitin, kur buvo išsaugota „atkakli žemaitiška dvasia“. Ta meilė – tai žmogus, apie kurį jis buvo sumanęs parašyti „visą gyvenimą nuo vaikystės iki grabo lentos, nuo kasdieniškų reikalų iki intymiausių sielos virpėjimų…“ Ta meilė – tai gimtoji žemė ir jis prisipažįsta: „Tėviškė kaip mylimoji valandėlei nuramino mane.“ Tik jaučiant ryšį su žeme atsiskleidžia kūrėjo stiprybė.

 

Aldona Kruševičiūtė

 

***

Visokie planai sukasi galvoje. Baigęs rašyti vizijas, pradėsiu naujus darbus. Sumaniau eilėraščiais aprašyti visą žmogaus gyvenimą, nuo vaikystės iki grabo lentos, nuo kasdieniškų reikalų iki intymiausių sielos virpėjimų, sumaniau eilėraščiais išsakyti mokslo ir filosofijos teorijas. Pamatysim, į ką tai bus panašu.

 

Vytautas Mačernis

Iš laiško Bronei Vildžiūnaitei

1942 05 26

***

Tokie žmonės ateina tragiškumo ženklu pažymėti. Vytautas skubėjo dirbti, kurti, mokytis ir tai tarytum patvirtina šį teiginį.

Paskutinio gyvenimo penkmečio kūrybos pluoštelis savo menine verte ir filosofiniu gilumu daug kam būtų ir dešimtmečio pasididžiavimas. Ne tuščiai jis teigė: „Savo sielą, alkaną kaip žvėrį, maitinu geriausiais žemės vaisiais“. Užtat ji augo greit ir buvo didelė. Tačiau vienintelis tą valandą  paleistas  pabūklo šūvis ją kliudė. Per daug aukštas buvo šis dvasinis švyturys.

Prisimenu jį visada susimąsčiusį. Atrodo, lyg šypseną namie pamiršęs. Galbūt mes, jaunesnieji moksleiviai, atrodėme didesnio dėmesio neverti. Smulkus mailius – nenuspėsi, kokia žuvis išaugs. Tai ne vyresniojo išpuikimas, bet užsidarymas, susikaupimas. Todėl mes, mažesnieji, anuomet norėdavom pasistiebti, pažiūrėti, kokia gelmė slepiasi jo akyse, laukdavom pakantumo ir dėmesio sau. Bandydavom vaikščioti rimti, susimąstę. Kaip Mačernis.

Ne sykį smalsaudavau, kokias knygeles Vytautas bažnyčioje skaitydavo. Į maldaknyges nepanašias nei formatu, nei storumu. Šalia stovėdamas pamažu įsitikinau, kad jos filosofinio turinio – apie Dievą, žmogaus būties prasmę, pasaulėžiūrą. Buvo aišku, kad jam nebūdinga poteriauti, mechaniškai skaityti prieš šimtmečius sukurtas litanijas, maldas. Jis kitaip stengėsi įsilieti į vykstantį prie altoriaus liturginį aktą, rasti savitą kelią į dievybės supratimą, bendravimą. Dėmesingai išklausydavo sumos pamokslus, ypač garsėjančių tada vienuolių pamokslininkų. Jų platus išsilavinimas ir religinės pažiūros buvo Vytautui įdomios.

 

Leonas Brazdeikis, bendramokslis

 

***

Čia ir slypi poetinio žodžio jėgos paslaptis: sulydyti mus tiesos ugnimi. Imkime kad ir tą pačią anksčiau užsimintą Mačernio viziją. Iš pradžių ji atrodo pradėta tarsi nereikšmingu vasaros vidudienio peizažu. Bet netrukus ji virsta ugnimi, įlydančia ir mus į anas „artojų dideles šeimas“, kurios dienai šviesiajai pasibaigus „nulenks be baimės galvas išdidžias“. Ir tai, kas iš karto atrodė tik gamtos peizažas, pagaliau iškyla į paties žmogaus likimo viziją: nykioje beprasmybės sausroje ieškoti anos gaivastingos prasmės, kuri leistų ir mirties tamsai nulenkti galvas išdidžiai, be baimės. Užtat visose tose vizijose ir tarsi nebejauti paties autoriaus: jis kalba pačia objektyvia tiesa, nebe subjektyviomis aimanomis.

                                                                                                           

Juozas Girnius, filosofas

 

***

„Jeigu žūtų mano rankraščiai, aš viską galėčiau atkurti iš atminties“, – kalbėjo Vytautas Mačernis vienam iš savo paskutiniojo rudens draugų – Donatui Banioniui. Nespėjo jis sutvarkyti savo rankraščių, kūrinių sudėti tokia tvarka, kokia projektavo savo būsimą knygą. Galutinai sutvarkė tik „Vizijų“ ciklą, perrašęs jį mašinėle 1944 metų pavasarį. Tų pačių metų vasarą jis ėmė perrašinėti ir „Metų“ ciklo sonetus, tvarkė jų seką ir antraštes, bet nebaigė. Likusiuose sąsiuviniuose į „Žiemos sonetus“ įsiterpia ir trioletai, ir vertimai, ir „Vasaros sonetų“ dalis. Į šiuos sąsiuvinius sonetai, trioletai ir eilėraščiai buvo rašomi iš eilės, pagal jų sukūrimo datas. Didieji ciklai dar buvo neužbaigti, o kiti vos pradėti – tai „Žmogaus apnuoginta širdis“ ir „Žmogiškoji komedija“.

 

Vytautas Kubilius,

literatūros kritikas, pirmosios Lietuvoje išleistos V. Mačernio kūrybos rinktinės „Žmogaus apnuoginta širdis“ sudarytojas

 

 

***

Po Vytauto mirties visus jo rankraščius užkasiau po žeme daržinėje. Buvo tuščias galas. Su bernu palaidojom į vieno metro gylį. Užėjo rusai. Toje vietoje pasistatė virtuvę, kūreno ugnį. Kareiviai pylė vandenį. Po kiek laiko atvažiavo Bronė Vildžiūnaitė ieškoti Vytauto rankraščių. Atkasėm, bet viskas buvo subėgę. Ji bandė juos džiovinti, bet buvo neįskaitoma.

 

Valerija Mačernytė-Šilinskienė

 

***

Tačiau reikia žinoti: poeto pašaukimas yra kitas, o ne suieškoti kam nors „gražesnių žodžių“ ir juos eilėmis suritmuoti bei surimuoti. Žinoma, pakanka visais laikais ir tokių, kurie savo talento kibirkštį ir šituo būdu parduoda už dienos garsą. Bet tikras kūrėjas visada ieško pačios tiesos, o ne tik „gražių žodžių“. Ir jeigu naujiesiems mūsų poetams neretai prikaišiojamas nevisuomeniškumas, tai greičiau dėl to, kad ir norima juose rasti tik savo pačių pagražintas frazes, o ne klausytis, ką jie patys turi mums šiuo metu pasakyti.

 

Juozas Girnius

 

***

Žemaitis menininkas visai neturi „vaidinti“ žemaičio, naudodamas štampuotus ir jau populiariais virtusius išorinius nusakymus. Jei jis yra tikras žemaitis, tai jo žemaitiškumas būtinai išplauks jo kūryboje, nes žmogus gali pasirodyti nuoširdžioje kūryboje tik tuo, kuo jis yra. Pavyzdžiui, dėl Maironio žemaitiškumo mes galime ginčytis, kai iškyla jo gimtosios vietos klausimas, tačiau viskas pasidaro aišku, kai pasiskaitai jo kūrybą. Tiek reiškimosi priemonėse, tiek jo poetiškojo pasaulio logikoje ir struktūroje žymu Maironio žemaitiškasis charakteris, o tačiau jis nerašė nei žemaitiškai, nei apie žemaitiškumą galvojo. Žemaitiškumas jo kūryboje išplaukė savaime, be specialių pastangų.

 

Vytautas Mačernis

Iš esė „Žemaitiškas charakteris mene“

1944

 

***

Besimokydama paskutinėje klasėje pasiskaičiau apie lietuvių tarmes ir pasigyriau dėdei sužinojusi, kad esu tikra žemaitė. Dėdė tik nusijuokė. „Kaip tu gali būti žemaitė, jei aš juo nesu?“ O kai teta Marcelė įsiterpė lyg norėdama man pritarti, dėdė trumpai tepasakė: „Aš tai nesu žemaitis, jei jūs norit – vadinkit save tokiomis“. Studijuodama lietuvių tarmes Lietuvos universitete, atsiminusi pasikalbėjimą su dėde, aiškinausi su kalbininku A. Saliu. visi daviniai buvo mano pusėje: Bernotai, nors būdami arti viduriečių ribos, priklauso žemaičiams. Maironis kažkodėl savęs tokiu nelaikė.

 

Danutė Lipčiūtė-Augienė

Iš atsiminimų apie Maironį

 

***

Bet nėra žemaitiškų Vytauto Mačernio eilėraščių, beveik nėra ir žemaitybių. Dar daugiau – Mačernis taisyklingai kirčiuoja – taisyklingiau už bet kurį ankstesnį ir savo laiko poetą, lyg jaustų bendrinės kalbos provaizdį. Jo intonacija laisva, nesuvaržyta. Bet būtent intonacijoje pirmiausia ir juntamas ypatingas, dvasinis Vytauto Mačernio žemaitiškumas: „Songs of Myself“, VII:

                      Štai praeinančiuos keleivio žingsniuos matos pavargimas.

                      Paukščio lėtame viršum vandens mojavime

                      žymu beviltiškas dausų ir saulės ilgesys.

                      Vasara jau baigias ir regėtis rudenio ženklų.

                      Greit poetai ims dainuoti melancholiškas dainas

                      apie spalvotų lapų šlamesį alėjose.

 

Viktorija Daujotytė

                                                                                      

***

Jau visa savaitė, kaip sėdžiu namuose. Turiu šiltą kambarį, sėdžiu vienas, niekas netrukdo. Per dieną kambary saulė, vakare – žaros, naktį – mėnuo. Laukuose truputį sniego ir šalta. Tolumos mėlynos. Baisiai gera dabar laukuos: tylu, kažkaip gera vaikščioti šiltai apsirengus, atradęs zuikio – kiškio pėdas, einu jomis, kol nusibosta. Einu nesvarbu kur, be tikslo, be krypties, einu pats su savim kalbėdamas arba ką nors sapnuodamas. Einu, seku kiškio pėdomis, nors neskalinu – neloju ir kiškių nebaidau ir nesivaikau. Štai tikrosios ekskursijos: vienam tyliais ir gražiais laukais (mano tėviškė tikrai, nemeluotai, objektyviai graži, ką turėtų kiekvienas pripažinti: ežerai, pelkės, kalvos, miškai) eiti ten, kur akys veda. Visokius miestiečių pasivaikščiojimus už miesto aš laikau niekam vertais, stačiai niekinu. Gamton galima išleisti tik jos žinovus ir tokius, kurie ją tikrai myli.

 

Vytautas Mačernis

Iš laiško Bronei Vildžiūnaitei

Šarnelė, 1941 12 29

 

***

Kaip prozaiškas žodis lyriniame eilėraštyje laukia savo atpirkimo, taip ir atskiro kūrėjo gyvenime prarastasis laikas, kalbant M. Prusto žodžiais, laukia savo sugrąžinimo.

Taip antai Čiurlionio gyvenime „prarastasis“ laikas yra jo muzikinė veikla, o sugrąžintasis – greičiau vis dėlto tik sugrąžintasis – laikas yra jo tapyba. Mačernio kūryboje „prarastuoju“ laiku galime laikyti tą periodą, kada jis kūrė savo „Vizijas“, tą, kartais ir labai aukštos rūšies grafomaniją, o atgautasis laikas prasideda su jo „Metų sonetais“.

 

Justinas Mikutis, filosofas

Iš esė „Lietuvos raktas“

 

***

Vos spėjau parvykt į namus, susipykau su mama. Aš prašiau jos, kad ji padėtų man ką nors pakalbinti valsčiuje, ji man patarė tartis su Vladu, nes ką ji galinti. O Vladas atsakė: aš gaspadorius. Reikalai esą griežtai tvarkomi, ir čia nuo likimo neišsisuksi. Ir mama vėl tą patį pakartojo: o ką padarysi. Aš norėjau juos įtikinti, jog aš noriu ir gyvent, tiek vargęs noriu dar šį tą padaryt, nes šio to išmokau. Mama atsakė: už tave gudresnių žūva. Ir paskui dar pasišaipė: toks gudrus, o žmoną gausi neturtingą, galėjai bent tokią susirasti, kuri turėtų dvarą ir kur pasislėpt būtum galėjęs. O dabar visą amžių man ant sprando sėdi, nieko man neduodamas. Žinai, aš visada susivaldau, bet šį kartą nesusivaldžiau ir tariau: ne Tavo reikalas, kokią aš žmoną gausiu ir, svarbiausia, Tavęs patarimo nesiklausiu, nes, žinok gerai, jūs manęs niekada per daug nelepinot, ir jeigu ne ji (tu), aš būčiau šią žiemą badu nustipęs. Žinoma, po tokio pasiaiškinimo, ji pasistengė visiems paaiškint, koks aš esąs sūnus, bjauresnis už svetimą.

 

Vytautas Mačernis

Iš laiško Bronei Vildžiūnaitei

 

***

Prieš trisdešimt metų Čikagoje pradėdamas savo leidybinę veiklą, fondas „Į laisvę“ išleido didelę Vytauto Mačernio knygą „Poezija“, kurią redagavo Kazys Bradūnas, o iliustravo Paulius Augius. Paskutinysis knygos skyrius yra pavadintas „Epitafijos“. Čia mes atrandame Vytauto Mačernio bendrakeleivių Pauliaus Jurkaus, Alfonso Nykos-Niliūno, Henriko Nagio, Juozo Kėkšto, Kazio Bradūno, Juozo Girniaus palydimuosius žodžius ir eilėraščius.

Man atrodo, kad mes ir dabar teberašome šią Vytauto Mačernio knygą, teberankiodami jo paties po Lietuvą išsiuntinėtus ir laiko vėjyje išblaškytus rankraščius, ieškodami žodžių ir nuojautų, visko, kas istorijos gaisruose lieka nesudegę. Mūsų visi žodžiai apie Vytautą Mačernį yra viena nenumaldoma Epitafija, mėginanti prilygti tam būties ir nebūties slenksčio spengesiui, kuris yra persmelkęs visą poeto kūrybą. Tas spengesys galų gale yra išlikęs ir lemtingojoje skeveldroje, ieškojusioje poeto apnuogintos širdies dvidešimt ketverius metus… Mums svarbu suvokti šio spengesio kilmę ir metafizinę sandarą, nes jame slypi tragizmas, kurio nežinojo senieji laikai ir kuris yra įsismelkęs į visą katastrofišką dvidešimtojo amžiaus žmogaus konstituciją.

 

Vaidotas Daunys, poetas, eseistas

 

***

Tėčio įduotas ir mano čia atvežtas gėlių vainikas Vytautui Mačerniui tebūna tėčio eilėraščiai, skirti savo jaunystės metų artimiausiam draugui. Mūsų namuose Čikagoj tėvo darbo kambary prie rašomojo stalo ant sienos yra Vytauto Mačernio nuotrauka. Atrodo, kad juodu ten nuolat pasikalba, kaip ir šitame eilėraštyje iš rinkinio „Užeigoje prie Vilniaus vieškelio“ – Vytautui Mačerniui:

                      Tu, Vytautai, žinai

                      Gimtosios žemės kainą,

                      Duonos ir druskos kainą,

                      Gyvybės kainą

                      Ir vienišo kapo kainą

                      Tėviškės kalnelyje.

 

                      Aš tik žiūriu

                      Į tavo nuotrauką sienoje

                      Ir meldžiuosi už dingusią,

                      Bet amžiną jaunystę…

Tėvo redaguotoje ir 1961 metais Čikagoje pirmą kartą išleistoje visos Mačernio poezijos knygoje, jos gale, yra epitafijų skyrius. Čia sudėti kitų poetų žemininkų kūriniai, skirti Vytautui. Tėčio Vytautui skirta dalis pavadinta „Medžių elegija“:

                      Dar man saulė netekėjo,

                      Lapeliai mirgėjo,

                      Dieną lopšiui šešėliavo

                      Kiemo obelėlė.

                      Ir vėjai pūtė, ir sodai ūžė,

                      Ir beržynai siūbavo.

                      Staiga atėjo vakaras…

 

Eglė Bradūnaitė-Aglinskienė

1991 06 08

 

***

Mes pavėluotai apie tai sužinojome. Atėjo žinia, kad jis miręs 1945 metais. Tada žurnale „Aidai“, kurį aš redagavau, ir paskelbėme tokią mirties datą. Mes nežinojome, kad jis žuvo karo eigoj. Tik paskui sužinojom, kaip jis žuvo, ir žuvo visus metus anksčiau.

 

Kazys Bradūnas, poetas

 

***

Nuo laiko pageltusi, tarsi paauksavusi Alfonso Nykos-Niliūno pirmoji eilėraščių knyga „Praradimo simfonijos“. Rašyta dar Lietuvoj. Išleista 1946 metais Vokietijoje. Paskutinis eilėraštis skirtas Vytauto Mačernio atminimui:

 

MARCHE FUNEBRE

 

Mano Draugui Poetui Vytautui Mačerniui

                                             In Memoriam Aeternam

 

Šiandien laimėjo išdidus Toreador, ir Tu, sudėjęs ginklus,

Eini į amžinos tamsos nelaisvę po beprasmiškos kovos,

Nes puldamas jis Tau nebesuriko: „Ginkis!“

Ir užmetė rūsčios tamsybės tinklą ant galvos.

 

Bet netiesa Naktis! Herojams amžina šviesa ir paslaptys!

Kalėjimas baisus jiems Amžinybė! Nebūtis – tiktai vergams!

Todėl ir taip sunku atplėšti kojas nuo gimtosios aslos

Ir troškulį palikti žemėje tebekovojantiems draugams.

 

Stovėdama prieš nemirtingą Dievą, liepusį išvest į Naktį,

Tavo dvasia nuplėš ir mindžios žemės skausmo vainikus

Ir eis herojiškai į Nebūtį galingam troškuly sudegti,

Ir Amžinybę griaus kūrybos šauksmas neramiai nykus.

 

Bet kūną žemė paskandins savy, pasupusi ant rankų.

Pavasarį parpuolęs žemėn vėjas, senas valkata, dar šauks Tave,

O rudenį klausysi, kaip varnai laukų tuštybėj krankia,

Ir vėjas neša mus kaip krintančius lapus gatve.

 

Bet neilgai mus vėjas neš. Ir lapui purvinam Dievai pavydūs.

Išves iš miesto žiburių Naktis, atėjusi užpūsti mus…

Ir taip mes gęstame kasdien kaip žiburiai išdidūs,

Kitiems palikdami ir skausmą, ir aptemusius namus.

 

Tik Tu liepsnosi tamsoje šalia galingųjų šviesos fontanų:

Arthur Rimbaud, Lautreamont, John Keats,

Kol sups Tave ironiškos būties lopšinėmis gimtoji žemė,

Neramiai amžių valandai paguldžiusi akis.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos projektą „Rašytojų internetinė erdvė – kūryba, prisistatymai, istorija“ remia Lietuvos kultūros taryba