Jutta Noak. „Raudonos pelytės“ (Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2017)

Vokiečių kilmės rašytoja Jutta Noak augo dviejų kultūrų – lietuvių ir vokiečių – apsuptyje ir sukaupė išskirtinę gyvenimo patirtį. Romanas „Raudonos pelytės“ pasakoja klajoklišką vienos šeimos istoriją, nusidriekusią per porą šimtmečių. Rašytoja atveria lietuvių literatūroje dar netyrinėtą temą: Lietuvos vokiečių likimai bei Antrojo pasaulinio karo padariniai žmonėms, atsidūrusiems svetimose valstybėse, jų pastangos išgyventi, pritapti, susivokti savyje, atgauti vidinę pusiausvyrą. Lietuvoje gimęs Emilis gyvenimą Vokietijoje sieja su šeimos lemtimi – tremtimi ir nuolatiniu bėgimu, kurios jam primena F. Nietzsche‘s amžinojo sugrįžimo mitą.

Atsitiktinai sutikta Matilda su panašia ir skausminga patirtimi jam padeda kitaip pažvelgti į savo šeimos istoriją, svarstyti, ar jų susitikimas – atsitiktinumas, ar būtinumas. Romane su didele įtaiga atskleistas Emilio kurčiojo dėdelio pasaulis ir sukrečiantis vilko vaiko Horsto likimas.

 

Mes – lyg atskirties vaikai, nepritampantys nei ten, nei čia. Nors tai nėra gryna tiesa. Tai – mūsų vidinis nestabilumas, savitvardos trūkumas. Blaškymasis tarp praeities ir dabarties, nesugebėjimas gyventi dabar ir čia…

Jutta Noak. „Raudonos pelytės“

 

A p i e  k n y g ą  i r  a u t o r ę :

Lina Buividavičiūtė. „Kolektyvinė karma, transgeneracinė trauma ir raudonų pelyčių sapnai“ / „Nemunas“

R. Čičelio knygų apžvalga: pamiršti praeitį / 15min.lt

Ilona Katiliūtė. „Apie Juttos Noak knygos „Raudonos pelytės“ sutiktuves“ / Kaunorasytojai.lt