JUOZUI GRUŠUI – 120. NULEISTA SĖKMĖS BURĖ

Vytautas Martinkus

Su Juozu Grušu asmeniškai susipažinau 1963 metais. Tada būrelis jaunų literatų sumanė organizuoti literatūrinį konkursą ir mane pasiuntė kalbinti Grušą sutikti pabūti jury nariu. Tada pirmąsyk užėjau į jo namus, tačiau kurį laiką mudviejų susitikimai ir pašnekesiai dažniausiai būdavo vieši – literatūros vakaruose, redakcijose. Kaip toks pažįstamas 1970 m. paprašiau Grušą rekomendacijos į Rašytojų sąjungą. Ją gavau, beje, tokią trumpą, susidėjusią ar tik ne iš trijų sakinių, kad ir šiandien tebesvarstau, ko tuose sakiniuose būta daugiau – lakoniškumo ar atsargumo, kalbant apie beveik nežinomą pradedantįjį literatą. Galbūt – atsargumo, nes vėliau ne sykį įsitikinau, jog Grušas ne iš tų, kurie šoka stačia galva į pirmą užtiktą duburį: jis ieškodavo garantijų kiekvienam savo ieškojimui, kiekvienai savo dramaturginei ar novelistinei idėjai.

Aštuntajame dešimtmety gana dažnai užeidavau pas Grušą Kauno literatų reikalais. Po ilgos – trisdešimties metų – pertraukos jau buvo pasirodžiusi nauja jo novelių knyga „Rūstybės šviesa“, ir Grušas tampa gyvu klasiku ne tik dramaturgijoje, bet ir novelistikoje. Liaudies rašytojo garbės vardas jam suteikė drąsos ne tik rašant tekstus, bet ir viešai svarstant literatūros ir kultūros klausimus. Pastarųjų būdavo visokių: nuo knygos ar spektaklio profesionalios recenzijos iki Solženicyno ar T. Venclovos disidentavimo. Kas mena sovietinius laikus, gal tebeprisimena ir anuometinės valdžios klastingą pomėgį „remtis“ intelektualų nuomone, gaminti ideologinius simuliakrus.

Žinoti Grušo nuomonę, pasitarti su juo rūpėjo ne tik dėl klasiko nuomonės visuomeninio svarumo, bet ir dėl ypatingos intelektualinės dvasios, kuri atsirasdavo per susitikimus su juo. Kasdienes literatūros ir gyvenimo smulkmenas Grušas aptarinėdavo su jam būdingu įžvalgumu, suteikdamas joms „išsprūstančios“, filosofinės prasmės. Buvo įgudęs iškart perprasti bet kokį paviršutiniškumą ir su didele jėga jį sprogdinti, pakeisti jį į paradoksą, ironiją, metaforą. Man regis, Grušas ne tik dramoje, bet ir gyvenime dažnai rėmėsi slaptąja veiksmo spyruokle – įvykiu („kalte“), įvykusia prieš „uždangai pakylant“. Grušas mėgdavo paridenti įvykius nelyginant siūlų kamuolį taip, kad visas kamuolys lyg ir savaime išsivyniotų. Anot J. Lankučio, ieškoti „etinio substrato“.

Kaip ir Miltinis, jis visur ir visuomet bėgo nuo natūralizmo, empirikos. „Laužė“ pasaulį per savo minties ir patirties prizmes. Man tas labai patiko, ir pats ieškojau panašios laikysenos. Taigi mano apsilankymai namelyje Kalniečių gatvėje nebuvo tik „iš reikalo“. Grušui rūpėjo išgirsti nuomonę apie savo naują kūrinį. Man rūpėjo išgirsti apmąstytus, ilgaamže plunksna patikrintus literatūros vertinimus. Man atrodė, jog mane ir Grušą susieja ne tik pomėgis filosofuoti, bet ir likiminiai įvykiai: pirmasis mano matytas profesionalus spektaklis buvo Grušo „Herkus Mantas“ Kauno dramos teatre 1957 metais, pirmasis profesionalas rašytojas, kurį aš artimiau pažinau, – Grušas, pirmasis mano pirmojo romano recenzentas – Grušas ir t. t.

1976 metų rudenį  Literatūros ir meno prikalbintas, ėmiausi jubiliejinės esė apie Grušą. Rašydamas ją kelissyk klausinėjau Grušą man parūpusių jo kūrybos esmiškųjų dalykų. Vienas iš klausimų (kurio parašytoje esė pėdsako beveik neliko) buvo literatūrinio darbo sėkmės paslaptis. Man atrodė, kad Grušui fantastiškai sekasi: viena po kitos rašomos pjesės, jos statomos visuose Lietuvos ir anapus jos ribų teatruose. „Pijų“ režisavo pats Miltinis. Premijos, pagyros, prestižiniai valstybės ženklai (ordinai), nauji knygų leidimai. Ko daugiau? Nebent Nobelio premijos. Pačiam Grušui (viešai nesyk teigusiam „Laimingasis – tai aš“) neatrodė, kad jam labai sekasi.

Rūpesčiai dėl teksto neturi krantų. Šeimos, mažų ir didelių vaikų problemos neturi krantų. Sveikata yra tik ligos primarštis. Visuomeninis rašytojo statusas po keturiasdešimtųjų virsta aukštyn kojomis: kas jis, Juozas Grušas, buvęs šatrijietis, kai jau įrašytas į sovietinės Lietuvos liaudies rašytojų rejestrą?

Esu prietaringas ar nedrąsus dėl tavo paminėtosios sėkmės, prisipažino tuomet Grušas, kartais vis bijau, kad gali sugrįžti penkiasdešimt antrieji, kai su šeima sėdėjom ant „lagerinių čemodanų“. Pati savaime jokia mano pjesė nėra nei sėkminga, nei ne. Sėkmės žodis vartojamas lyginant. Svarbu su kuo. Kaip. Augustinas savęs klausė: ar galime šviną vadinti klaidingu sidabru, o sidabrą – klaidingu švinu? Filosofo atsakymai buvo skirtingi. Sėkmė panaši į tiesą. Jodvi panašios, ir iš to panašumo kyla daug netiesos, daug nelaimių. Bijau didelės sėkmės. Kai papučia palankus vėjas, visad reikia nuleisti burę. Sumažinti ją. Sulėtinti greitį. Tada ir vairuoti lengviau, ir rizikos apvirsti mažiau. Gal ir galima vadinti sėkme, kad aš neatsidūriau ten, kur dabar Santvaras. Čia aš gal daugiau reiškiu. Gal pasisekė, jog neišpopuliarėjau tiek kiek Baltušis? Nebūti kuo nors yra ne mažiau svarbu nei būti kuo nors. Niekada nežinai, kas ištiks. Nors visada gyveni įsivaizduotoje ateityje. Amžinas klausimas: kiek burių reikia iškelti, kiek nuleisti?

Šiandien toks Grušo klausimas, atrodo, nėra ne tik paradoksalus ir lemtiškas jo literatūrinės karjeros kontekstas, bet ir šį tą paaiškina po Nepriklausomybės atkūrimo sureikšmintoje „rezistentų“ ir „kolaborantų“ intelektualų byloje. Istorinėje „pavergto proto“ byloje.

 

Iš Petro Palilionio knygos „Svajojęs gražų gyvenimą“, 2001 m.