Širvį ir Vaižgantą prisimenant

Sausio 25 d., penktadienį, 17 val. Juozo Tumo-Vaižganto muziejuje (Aleksoto g. 10-4, Kaunas) vyks poeto Pauliaus Širvio mažosios rinktinės iš serijos „Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlė“ (projekto autorius Petras Palilionis, projekto rėmėja – Asociacija LATGA) pristatymas. Dalyvauja: poeto našlė Birutė Širvienė, knygos sudarytojas Alfas Pakėnas, aktorius Petras Venslovas, poetai Patras Palilionis ir Vladas Vaitkevičius. Bus galimybė įsigyti knygą.

—

Paulius Širvys. Pavardė, kuri nuskaidrino Lietuvą. Pavardė, atsiradusi iš linksmos pravardės – pilkšvas. Bet tik kol nepakelia akių, nušvintančių nuostaba ir viltimi ar suėjai besišypsančių… Širvys ir širdis – per vieną atodūsį, vienu atodūsiu perskirti, eina prie žmogaus. Ir vis su gražia širdimi, nes pikta nedainuoja. Reikėjo tik mylėti, gerbti ir įsileisti į savo širdį jo žodžius. Dabar – atgauk širdį rūgusiu pienu.

Paulius turi tik savo žodžius. Ir tik sau. Tai ir yra menas, paslaptis, gyvenimas. Jis niekada nebuvo atviras, gyveno savyje, tik iš savęs. Buvo širvys visiems ir buvo Širvys tik sau. Iš žemės, kurią taip mylėjo, syvų. Kai jau susikraudavo pumpurai, išsprogdavo žiedais. Nuojautom. Nei raudų sieloje, nei skausmo, tik aidesys. Gal tas aidesys jam atstojo namų malonę, buvo saugiausias prieglobstis, nes kito ir neturėjo. Tas aidesys su medžių kated­rom suaugęs. Bet tik tam, skaitančiam, dainuojančiam. O kartais imi galvoti, jog dažnai jis būdavo lyg suiręs, tartum iki šerdies sprogęs medis – tvainus, neryžtingas. Taip gyveno – kuolo tvorai neturėjo… O buvo turtingas, net nenusakomai. Nors prašalaičiui kartais galėjo atrodyti kaip žydo už skolas išrengtas girtuoklėlis.

Mykolas Karčiauskas

 

Vincas Giedra

 

Didesnė už kūną

Pauliaus Širvio atminimui   

     

Devyniuose pragaruose,

kur vien dorieji pakliūna,

gyveno žmogus, kurio dvasia

didesnė buvo už kūną.

 

Netilpo dvasia, veržėsi lauk,

kliokė, per viršų liejos.

Jos buvo daug, nežmoniškai daug:

ji liejos nesumažėjus.

 

Pailsę jautės prie jos tvirtai,

apankantys – atako.

Na, o daugiausia – kaip paprastai –

menkystoms jos atiteko.

 

Paskui – staigi naktis vyzdžiuose,

ir tiesiai – greton galiūnų.

Nenuostabu: žmogaus dvasia

didesnė buvo už kūną.

 

1984 05 28

 

Sausio 27 d., sekmadienį,  Juozo Tumo-Vaižganto muziejus kviečia į Vaižganto metų atidarymo renginį „Labas rytas, Vaižgante!“: 

10.30 – šv. Mišių aukojimas už Juozą Tumą-Vaižgantą ir išėjusius į Amžinybę XXVII knygos mėgėjų draugijos narius šv. Jurgio bažnyčioje.

12 val. literatūrinis rytmetis Vaižganto muziejuje. Dalyvauja aktorė Olita Dautartaitė, etnologė Eglė Vindašienė, XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininkė Dalia Poškienė, rašytojas Laimonas Inis, Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis, Lietuvai pagražinti draugijos Kauno skyriaus vadovas Alfas Pakėnas.

13.30 val. – XXVII knygos mėgėjų draugijos visuotinis rinkiminis ataskaitinis susirinkimas.

 

Vaižgantas buvo viešumos žmogus. Visur jo buvo pilna: bažnyčioj ir universitete, politinėse ir visuomeninėse organizacijose, posėdžiuose, susirinkimuose ir mitinguose. Pats sakydavos: „Be manęs nėra įvykęs Lietuvoj joks skandalas!“ Ir, turbūt, visur jis kalbėdavo geruoju, piktuoju, pasikarščiuodamas ir tuoj atlyždamas, išsibardamas ir netrukus išsibučiuodamas.

Santykiuose su žmonėmis buvo atviras, nuoširdus, net šiurkštokai, bet visuomet geraširdiškai. Buvo visada pasirengęs pasigailėti, užtarti, padėti, pinigais ir kitkuo, netgi idėjiniam ar politiniam priešui (pats buvo uolus tautininkas). Kartais žmonės gerą jo širdį tiesiog piktnaudodavo.

Negaliu nepaminėti, kad Vaižgantas buvo geras bičiulis. Jei jau prie ko prisirišdavo, – o prisirišdavo nesunkiai, – tai jau tvirtai ir ištikimai. Pavyzdžiui, kai susimylėjo bei susidraugavo Vilniuje su Smetona, tai laikės su juo išvien iki galo, nežiūrėdamas, kad didžiausioji dalis kunigijos po 1926 m. perversmo pasidarė priešinga Smetonos politikai, ypač bažnytinei.

Kaip čia nepaminėsi žmogus Vaižgantą buvus didį visų menų mėgėją bei rėmėją. Dažnai tekdavo jį matyti dramoj, operoj, koncertuose parodose. Užtat menininkai (ir rašytojai) jį labai mėgo, o jis juos. Jie pas jį ir išpažinties eidavę (kurie eidavo arba būdavo jo prikabėti). Jis juos ir tuokdavo. Todėl, kai jis mirė, ir Lietuva liūdėdama lydėjo jo karstą nuo Vytauto kalno žemyn į Kauno senamiestį, pro teatro rūmus, orkestras jį pagerbė paskutinį kartą liūdniai žavesinga muzika.

Esate matę upely ūmai susivejant tokį gyvą, judrų, linksmą verpetėlį: rieda jis skubiai pasroviui, saulėj mirguliuodamas, džiūgaudamas, visa kas arti savip traukdamas, bet galutinai nenuskandindamas, net nesulaužydamas. Ir štai vejamoji jėga gana greit ima nykti, sūkurėlio gyvatos džiaugsmas silpsta, ir, kaip atsiradęs, verpetėlis užgesęs įsilieja į bendrąją tėkmę.

– Mykolas Vaitkus „Gyvas Daukanto raštų dievaitis“ 

 

Šviesiausia asmenybė. Jį reikėtų laikyti jaunimui pavyzdžiu, reikėtų įtraukti į elementorius, kaip amerikiečiai yra įtraukę Jurgį Vašingtoną. Jam reikėtų pastatyti paminklą, kad iš tolo matytųs, kad kiekvienam primintų, koks turėtų būti kiekvienas mūsų tautietis.

Mažiausia sau – daugiausia kitiems, broliams.

Kai Vaižgantas mirė, buvo didelės gedulingos iškilmės. Visa laikinoji sostinė jose dalyvavo. Bent taip atrodė. Bet kiekvienas jautė, kad jos kažkaip nepilnos, kad jose kažko trūko, o jose trūko paties Tumo. Nebuvo, kas karstą sutinka, kas paprastais žodžiais prabyla.

Mes nežinome, kaip jis gyveno, kas jam maudė, kas skaudėjo. Jis save mums atidavė, o kai pasijuto vienas – mes jo nematėme. Mes nenuėjome prie jo agonijos patalo, mes nepaprašėme tėviško palaiminimo. Mes jį palikome vieną su kanarėlėmis.

Jo laiškas apie šuniuką ir kanarėles bene bus geriausias dalykas, kurį mūsų literatūra yra davusi per visus mūsų nepriklausomo gyvenimo metus. Tai novelė, kuriai lygios savoje literatūroje vargu ar rastume. Tai yra mūsų gyvenimo gyvavaizdis, tai gražiausias mūsų literatūros perlas.

– Jonas Aistis „Milfordo gatvės elegijos“