Rašytojai Loretai Gražinai Latonaitei – 85

Rašytoja Loreta Gražina Latonaitė-Packevičienė (1934-02-14, Kaunas – 2011-05-18, Kaunas) išleido fantastinių („Vienas procentas gyvenimo“, 1983; „Antžmogio mirtis“, 1990; „Sniego žmogus“, 1995), istorinių ir buitinių („Polka su Tadu Blinda“, 2003; „Mirties angelas“, 2005) apsakymų rinkinius, eilėraščių („Šešiasdešimtmečių nostalgija“, 2003), pasakų („Augulio ir jo draugų nuotykiai“, 1998; „Laumės akiniai“, 2008) knygas, sukūrė istorinę dramą („Vytautas“, 2003) ir kt.

Gydytoja okulistė, pasak ją prisimenančių, buvo uždaro, ramaus, mįslingo charakterio, mažai bendravo su kolegomis rašytojais, tad prisiminimų vietoje publikuojame autobiografiją ir fantastinį apsakymą.

 

Loreta Gražina Latonaitė

 

Autobiografija

 

Gimiau 1934 metų vasario 14 dieną Kaune. Vadinasi, pasaulį išvydau dabar labai populiarią šv. Valentino dieną. Buvau pakrikštyta šventu Loretos ir antru – tautišku Gražinos – vardais.

Ką žinau apie savo protėvius? Senelė turėjusi savyje vokiško kraujo – Teklė Šteinart(aitė?), o senelis – lyg truputį ir lenkiškos priemaišos – Kazimieras Laurinavičius (Lavrinovič). Mama Stenfanija, žemaitukė iš gausingos dvylikos vaikų šeimos, gimė 1901 metais Žemaitijos sostinėje Telšiuose. O štai su tėvu man labai nepasisekė. Mamos vyrą šaukė Leonu Latonu, g. 1898 metais, o mano tėvas – Vincas Krėvė-Mickevičius. Protingi susigaudys – kas, kur ir kaip, o nenuovokiesiems turiu pasakyti, kad apie tai išsamiai esu rašiusi periodinėje spaudoje.

Prieškario metus praleidau savo gimtajame Kaune, kur baigiau J. Jablonskio mokyklos 1-ą klasę (pirmą ir paskutinį kartą Mickevičiūtės pavarde, nes pats tėvas nuvedė ir užrašė…). Tėvų keliai išsiskyrė. Mama dėl sunkių gyvenimo sąlygų paliko darbą Universitete ir išvyko į savo tėviškę – Mažeikius. Tėvas išsikėlė į Vilnių, o baigiantis Antrajam pasauliniam karui emigravo į Vakarus.

Lankiau Mažeikiuose pradžios mokyklą, vėliau gimnaziją, kurią baigiau atmintinais 1953 metais: pavasarį mirė J. V. Stalinas, ir tas įvykis vos nesugriovė mūsų šimtadienio, kuris vis dėlto įvyko, tačiau be gedinčių oficialiosios valdžios atstovų.

Mokyklą baigiau aukso medaliu, o tuo laiku šis faktas atverdavo galimybę stoti į bet kurią aukštąją be egzaminų. Blogai, kai visų disciplinų pažymiai vienodai geri. Protas nežinojo, ką pasirinkti, o širdį traukė dailė, literatūra… Deja, abi su mama supratome, kad sovietmečiu ir dailė, ir literatūra – politizuoti mokslai. Todėl su skaudančia širdimi stojau į Vilniaus valstybinio (tada V. Kapsuko) universiteto Chemijos fakultetą, o po poros savaičių bendramokslės įkalbėta susikeičiau su ja vietomis ir atsidūriau Medicinos fakultete. Prasidėjo monotoniškos studijos, „zubrinimas“ iki išnaktų ir net nuo 6 valandų ryto. Neretai ir užmigdavome su žmogaus kaulais po pagalve… 1959 metų vasarą grįžau į Mažeikius iš išdirbau ten trejus metus. 1962 metais persikėliau į savo gimtąjį miestą. Nuo tada ir gyvenu Kaune, kurį labiausiai mėgstu.

O dabar vienas kitas žingsnis atgal. 1966 metais ištekėjau, gimė dukra Daiva. Deja, turbūt esu ne šeimos žmogus, nes 1971 metais išsiskyriau.

Šiek tiek pasisotinusi daile (tą alkį padėjo numalšinti dėstytojai A. Lukštas, A. Martinaitis, L. Drazdauskaitė, R. Vaitekūnas), ėmiausi plunksnos. Tuo laiku dirbau uždaro profilio ligoninėje ir poliklinikoje, todėl atsirasdavo šiek tiek laisvo laiko. Rašiau darbe, nes namie neturėjau nei laiko, nei sąlygų. <…>

 

Iš kūrybos antologijos „Kauno vainikai: autobiografijos, knygos, kūryba“. – Kaunas: Nemunas, 2000.

 

 

Išsigelbėjimas

 

Mano sesers vyras pamišęs dėl muzikos. Jis skambina senoviniu baltu pianinu nuo ryto iki vakaro, o kai kada net ir naktį, bet aš ir jo žmona, mano sesuo Hiliarija, kantriai kenčiame šį nesibaigiantį triukšmą. Mes patys pasirinkome tokią išeitį, todėl dabar privalome kantriai tylėti. Gal ateityje kas nors pasikeis…

O juk prieš metus man atrodė, jog priėjau aklavietę. Galva tuščia tuštutėlė, jokios išganingos minties, jokio plano, kaip ištraukti iš gresiančios mirties mano sesers vyrą Agapitą. Net nežinau nuo ko pradėti… Čia susipynę keli dalykai, ir net gerai nesuvokiu, kaip man pavyko išraizgyti šį keistą kamuolį…

Pamiršau paaiškinti, kad dirbu moderniame statistiniame centre Nelaimingų atsitikimų ir avarijų skyriuje. Superjautrus kompiuteris mėnesiui į priekį nurodo numerius tų mašinų, kurios neišvengiamai papuls į avarijas. Turėdamas visų milijoninio miesto mašinų techninius davinius, superkompiuteris, visų mūsų darbuotojų švelniai pramintas „Leticija“, tik pagal jam vienam žinomus kriterijus neklystamai išpranašaudavo būsimų avarijų aukas. Mūsų skyrius užslaptintas, mes neturime teisės skleisti visuomenei informacijos apie būsimas avarijas, kad nesukeltume panikos. Tai jau kelių policijos darbas. Policininkai gauna iš mūsų duomenis, o toliau viskas priklauso nuo jų budrumo, aplinkybių, mašinos techninių savybių, vairuotojų drąsos ir nuovokumo… Dieve, ką aš čia plepu – kompiuterio pranašystė aukai nepalikdavo jokio šanso. Nė mažiausio. Prisipažinsiu – niekados neapsipratau su mintimi, kad miesto gatvėmis važinėja mašinos ir vaikšto žmonės, kurie jau yra statistiškai žuvę…

…Tai buvo pernai vasarą, prieš pat mano atostogas. Tvankiame saulės pritvinusiame kambaryje man įsiskaudėjo galva ir aš pravėriau langą. Prakeikimas – ir vėl sugedo kondicionierius! Į kambarį įsiveržė didmiesčio triukšmas, nuslopindamas lengvą superkompiuterio „Leticijos“ zvimbimą. Išsiblaškęs sekiau būsimųjų avarijų aukų mašinų numerius ir staiga krūptelėjau – VAZ 2108 Nr. 5917 LK – tai svainio Agapito mašinos numeris! Reiškia – tokia lemtis… Tvankiame kambaryje mane išmušė šaltas prakaitas – mėgau savo svainį. Išjungiau „Leticiją“ su kvaila viltimi, jog po pertraukos gal praleis lemtingąjį numerį… Nors iš anksto žinojau – šis kompiuteris neklysta. Taip ir buvo. Prie Agapito mašinos numerio ir avarijos data – liepos 15 diena. Skubiai atsiverčiau kalendorių – aišku, taip ir nujaučiau – Didžiojo Malkolmo Žiedo lenktynės. O, velnias, aš ir vėl pamiršau pasakyti – mano svainis Agapitas – profesionalus lenktynininkas. Ir ta jo paties surinkta lenktyninė mašina – pabaisa „Atila“ mane visados gąsdindavo savo niūria išvaizda, baisiu greičiu, žvėrišku maurojimu. Ir štai – galas. Žiaurus, nepermaldaujamas galas artimam žmogui ir jo mašinai. Permečiau akimis kalendorių – turime dar savaitę laiko…

Agapitui kol kas nieko nesakiau. Sunkiausia bus pasakyti jo žmonai, mano seseriai Hiliarijai. Ji laukėsi kūdikio, todėl turėjau būti labai atsargus. Ką galėjau padaryti? Pasakyti svainiui, kad nedalyvautų lenktynėse? Nusikalsčiau įstatymui (velniai jį parautų!), o Agapito vis tiek neišsaugočiau – būtinai žūtų kokią kitą artimiausią dieną. Liko tik viena viltis, vienas kelias – labai skubiai pakeisti specialybę, visiškai visiems laikams atsiriboti nuo mašinų… Žinojau, kad buvo keli žmonės, kuriems pasisekė išvengti statistinės mirties. Ir visiems jiems padėjo toji  v i e t a… Uola. Nežinau, kaip kitaip tą vietovę, tą urvą vadinti. Iš kur žinojau? Prieš kelis metus mano draugas Fidelis, išskrisdamas į Raudonosios Strėlės Galaktiką, atskleidė man šią paslaptį – jam pavyko išgelbėti seserį, labai skubiai pakeitus jos specialybę. Ir tik toje  v i e t o j e  buvo galima sugrįžti į savo praeitį ir pasirinkti kitą darbą…

Na, jeigu jau sakyti visą tiesą, tai toji Uola man nebuvo tokia jau paslaptis. Dar vaikystėje mudu su Hiliarija, žaisdami su kaimynų vaikais slėpynių, visai atsitiktinai aptikome tą paslaptingą urvą… Nors buvome tik vaikai, bet suvokėme, jog susidūrėme su nepaaiškinamu dalyku: nedidelėje užmiesčio kalvoje – toks didelis, erdvus urvas, iš kurio sienų veržėsi keisti, svaiginančio kvapo garai… Atmenu, jog tuose garuose tarsi ištirpo uolos sienos, o naujai prieš mus iškilusiuose senoviniuose namuose regėjome keistai apsirengusius nepažįstamus žmones… Ir staiga Hiliarija man skaudžiai suspaudė rankos pirštus – keliuku link mūsų ėjo mudviejų senelis su senele. Ir tokie jauni ir gražūs, nė iš tolo nepanašūs į tuos susitraukusius, sulinkusius, dejuojančius sklerotikus, kokius mes palikome savo namuose…

Mane su Hiliarija išsigandę tėvai surado tik kitą dieną – mes skaniai miegojome kalvos papėdėje. Nubudę bandėme tėvams nerišliai papasakoti apie keistąją uolą ir susitikimą su jaunais seneliais, bet tėvai mudviejų su Hiliarija paprasčiausiai nesuprato. Seneliai – tuo labiau…

– Hiliarija… tu gerai jautiesi, ar ne?

– Visai normaliai, Kunotai. Kodėl klausi? Ar kas nors nutiko?

– Tik tu nesijaudink, Hiliarija. Tau gi dabar negalima jaudintis – pakenks kūdikiui…

– Netempk gumos, Kunotai. Kas atsitiko? Agapitas? Kartu su savo mašina – į statistinę mirčių suvestinę? Dieve, ne, ne – tik ne tai! Kunotai, tu gali pagelbėti, įspėti…

– Nurimk, Hiliarija. Tu gerai žinai, kad neturiu teisės jam sakyti, o ir mano pasakymas jo neišgelbės. Ne, aš suprantu, kad turiu kažką daryti… Ir labai greitai – liko tik savaitė laiko. Supranti, Hiliarija, yra tik viena išeitis, vienintelis išsigelbėjimas (ir tai – jeigu pavyks), tai skubiai pakeisti Agapito profesiją, visai ir visam laikui atsiriboti nuo mašinų… O tai galima tik grįžus į vaikystę.

– Ką turi galvoje?

– Tą  v i e t ą. Uolą. Atmeni, vaikystėje mes toje keistoje užmiesčio kalvos uoloje buvome susitikę savo senelius…

– Na ir kokia iš to nauda?

– Tu tik pasistenk juos prisiminti, Hiliarija, kaip neįprastai jaunai atrodė mūsų seneliai… Reiškia, toje  v i e t o j e, toje uoloje mes buvome grįžę į praeitį…

– Atleisk, Kunotai, man įsiskaudėjo galva, ir aš vis dar nesuvokiu, kaip tu galvoji išgelbėti Agapitą…

Nebuvo prasmės, o ir laiko smulkiau nupasakoti seseriai savo sumanymą. Tuo labiau, jog nebuvau šimtaprocentiniai įsitikinęs savo sėkme. Bet nebuvo kitos išeities – turėjau pabandyti…

– Eik ilsėtis, Hiliarija. Viskas bus gerai. Tada atsiųsk Agapitą. Noriu su juo pasitarti…

Dar po pusvalandžio mudu su Agapitu švilpėme jo mašinoje mėnesienos nužertu plentu į užmiestį. Surezgiau jam kažkokią istoriją (nebuvau įsitikinęs, jog suvoktų, ką ruošiuosi daryti), ir dabar visu greičiu artėjome prie užmiesčio kalvos, kurią jau bandė praryti besiplečiantis miestas. Privalėjau žūt-būt surasti uolą ir įvilioti jon Agapitą. Bet svarbiausia – kartu su jo fatališkąja riaumojančia „Atila“…

Atrodo, kad pati gamta suvokė, ko man reikia. Mėnulį uždengė debesys, padvelkė vėsa, suūžė vėjas, ir po kelių minučių mus užklupo stipri liūtis, ir atrodo – visai nakčiai…

– Netoliese turėtų būti erdvus urvas, kuriame pasislėptume nuo lietaus su visa tavo mašina…

Driokstelėjo žaibas ir jo šviesoje tiesiai prieš mus pamačiau kalvos papėdę su juoduojančiu urvu…

– Vairuok drąsiai, Agapitai, urvas erdvus. Iš kur žinau? Esu čia buvęs…

 

…Kunotas su Agapitu vienmečiai. Jiedviem po dešimt metų. Abu greta sėdi už šventinio stalo, apsupti vaikų – savo draugų, ir gausingų giminaičių. Prasiveria senovinio kambario durys ir Agapito mama, jauna ir graži moteris, įneša didžiulį tortą su dešimčia degančių žvakių. Agapito tėvas, juodaplaukis linksmuolis, pakelia tostą:

– Agapitai, sūnai, kai jaunam žmogui sukanka dešimt metų, tai pagal mūsų šeimos tradiciją gimimo dienos dovana nulemia tolesnį jaunojo žmogaus likimą… Sakyk, ko tu, sūnau, norėtumei šiandieną gimimo dienos proga?

Ir tik pamatęs, kad išraudęs nuo džiaugsmo jo draugas Agapitas pradėvo burną, kad sušuktų „Mašinos!“, Kunotas staiga savo nevaikišku protu suvokė – dabar arba niekados. Ir jis paskubėjo sušukti: „Pianinas! Noriu pianino!..“

Per vaikiškų balsų šurmulį niekas nesuvokė, kad tai ne Agapito balsas. Visi džiaugsmingai pagavo:

– Pianinas… Pianinas… Bus pianistas… – klegėjo mažieji svečiai. Ir žodis tapo kūnu – prieš svečių akis nušvito baltas pianinas.

 

…Pirmas kalvos papėdėje skaudančia galva nubudo Kunotas. Pasisekė! Šalia vis dar miegančio Agapito ryto saulės šviesoje spindėjo baltas pianinas… Riaumojančios pabaisos – lenktyninės mašinos „Atilos“ nebeliko. Slėpiningoje  v i e t o j e  jiedu nuskriejo į savo vaikystę ir sukeitė lemtingas dovanas…

Reikėjo skubėti. Išbėgęs plentan, Kunotas sustabdė pirmą pasitaikiusį tolimojo reiso sunkvežimį, su jo vairuotoju ir padėjėju vargais negalais įritino vidun pianiną ir kartu su kietai tebemiegančiu Agapitu parbogino namo.

Hiliarija jau virė kvapnią „Jacobs“ kavą, kai virtuvės įvirtęs Kunotas seseriai džiaugsmingai sušuko:

– Suveikė! Mes laimėjome! Dabar jau jis nebe vairuotojas – lenktynininkas. Dabar tavo vyras – pianistas. Tik tu žiūrėk – neprasitark. Ir ruoškis kelionei – kurį laiką pagyvensime kaime, kol Agapito draugai apsipras su nauja situacija. Tik tu nesijaudink – aš sugebėsiu jo draugus ir mūsų kaimynus apdoroti taip, kad nė šuo nesulos…

 

Po geros valandos Agapitas, visai pamiršęs apie savo lenktyninės mašinos „Atilos“ egzistavimą, su meile švelniai pakėlė balto pianino dangtį (tarsi tai darė visą savo gyvenimą). Jo ilgi pirštai grakščiai ir profesionaliai užgavo klavišus – melodija jaudinanti, audringa ir garsi. Šios melodijos ir jos audringo rezonanso ir dabar kasdien pilni mūsų namai. O į mašinas svainis Agapitas nebekreipia nė mažiausio dėmesio…

O mes su Hiliarija, kuri neseniai laimingai pagimdė sūnų, kantriai kenčiame šį menišką triukšmą – juk mes neturėjome pasirinkimo. Gal tik mažasis Agapitas II privers su laiku mano svainį pritildyti savo muzikinį entuziazmą… Baltas pianinas… Šiaip ar taip tai geriau, negu riaumojanti lenktyninė mašina. Dabar nebent sau truputį priekaištauju, kad neparinkau tylesnės dovanos, bet „šaukštai jau po pietų“. Nors pietūs – gerai pavyko.

O po poros metų miestas prarijo paslaptingąjį urvą – nugriautos kalvos vietoje plytėjo sraigtasparnių stovėjimo aikštelė…

 

Iš Loretos Latonaitės fantastinių apsakymų rinkinio „Sniego žmogus“. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1995.