Alfas Pakėnas. „Marija Macijauskienė. Baltoji mūsų kultūros metraštininkė“

M. Macijauskienė su sūnumi Kastyčiu, 2020 m. kovo 11 d. Iš šeimos archyvo

Š. m. kovo 11 d. poetė, prozininkė, eseistė, vertėja, muziejininkė, žurnalistė Marija Macijauskienė šventė savo 90-mečio jubiliejų. Tiesa, jau ne pavasariui atgimstančiame Kauno Žaliakalnyje, o bangų mūša aidinčioje Klaipėdoje, kur ja rūpinasi sūnus Kastytis. Dar iki užsiveriant visoms durims, Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus vadovės Nijoles Kliukaitės-Kepenienės paprašėme sukaktuvininkei perduoti kauniškių padėkos ir dėmesio ženklą – pasidabruotą Kauno miesto burmistro Jono Vileišio pasidabruotą medalį už svarbius Kaunui ir Lietuvos literatūrai bei istorijai nuveiktus darbus. Juos savo tekste primena Marijos kolega ir bičiulis Alfas Pakėnas. Juk apie pačią kultūrą visą gyvenimą puoselėjusią, meno žmonių atminimu tebesirūpinančią šviesuolę, ko gero, taip pat būtų galima surinkti spalvingą tomą…

 

Alfas Pakėnas

 

Marija Macijauskienė. Baltoji mūsų kultūros metraštininkė

 

Justinas Marcinkevičius savo trumpuose sveikinimo laiškučiuose ir naujų knygų dedikacijose ją vadindavo Maryte. Paulius Širvys, su kuriuo kartu dirbo „Nemune“, ją šaukė Maryčela. Man ji nuo pirmųjų pažinties dienų buvo Marija. Gražus, senas, šventas vardas. Graži, šviesi, turtingos dvasios asmenybė. Tėvų mylėta ir su rūpesčiu ruošta gyvenimui dukra. Dabar, atrodo, tarsi atkeliavusi iš šviesios genties, tarnavusi Lietuvai ir ligi šiol turtinanti mūsų kultūros aruodus.

Jau kelinti metai poetė, eseistė, muziejininkė Marija Macijauskienė gyvena Klaipėdoje, sūnaus Kastyčio globoje. Atėjo laikas, kai prireikė pačių artimiausių žmonių priežiūros ir pagalbos. Juk, anot jos mylimo poeto Sergejaus Jesenino, kurio eilėraščius yra vertęs bendrakursis Justinas Marcinkevičius, „Nei man verkt, nei šaukti, nei gailėtis, / Viskas baigsis obelų pūga. / Tartum klevas, vystantis prie klėties, / Jaunas jau nebūsiu niekada.“

Bendrakursiai, rašytojai Justinas Marcinkevičius ir Marija Macijauskienė (vienas gimęs 1930 m. kovo 10, kita – kovo 11 d.), trečio bendrakursio – kalbininko Jono Kazlausko – minėjime tėviškėje, Matiešionių k., Prienų r. Apie 2008 m. Aldonos Ruseckaitės fotografija

Daugelį metų M. Macijauskienė gyveno Kaune, gražioje romantiškoje vietoje – šalia Ąžuolyno ir Kauno apskrities viešosios bibliotekos. Skersai gatvės – garsių prieškario Kauno menininkų Kipro ir Miko Petrauskų namai, čia pat ir Adelės ir Pauliaus Galaunių triaukštis, dabar jau senokai tapę muziejais, šių žmonių atminties saugotojais. Į jaukų Kauno kampelį Marija su dukra Jūrate ir sūnumi Kastyčiu atsikraustė iš Vilniaus, apsikeitusi butais su sostinėn išvykusia gyventi Taida Musteikyte-Balčiūniene, žinoma dailininke ir knygų iliustratore. Marija čia praleido pačius darbingiausius, kūrybingiausius metus, iš kurių 11 vadovavo tuometiniam Kauno literatūros muziejui. Prieš tai keletą metų dirbo informacijos skyriaus vedėja „Nemuno“ redakcijoje. Viena sunkiai, nes buvo nepritekliaus laikai, augino ir išleido į gyvenimą du vaikus. Labai skaudžiai išgyveno ankstyvą dukros Jūratės mirtį. Tais sunkiais netekties ir depresijos metais gelbėjo darbas, kūryba – eilėraščių rašymas, pažintys su kultūros šviesuoliais, pasakojimai apie juos savo knygose. Nepaprasto darbštumo moteris – tikra mūsų kultūros metraštininkė, papildžiusi šią žmogaus dvasiai labai reikalingą barą kone dvidešimčia knygų: poezijos, eseistikos ir atsiminimų.

Kai būnu Ąžuolyne, kartais sustoju ir pažiūriu į tuos langus, kur kadaise gyveno Marija. Prisimenu, kaip kartą per mėnesį važiuodavau pas ją, ir abu vykdavome, kaip Marija juokaudavo, „apiplėšti banko“ – pasiimti pensijos ir apsipirkti visam mėnesiui. Tą darydavom geležinkelio stoties turguje.

M. Macijauskienės laiškai sūnui Kastyčiui, 2013 m. Iš šeimos archyvo

Tačiau pirmiausia užsukdavom į paštą išsiųsti Marijos parašytų laiškų, nes jos nuostata buvo tokia: gavai laišką – būtinai turi į jį atsakyti. Laiškas Marijai buvo tarsi perlas kasdienybėje. Jį gavus, visai dienai užtekdavo džiaugsmo ir energijos darbui. Yra rodžiusi keletą Marcelijaus Martinaičio, Eduardo Mieželaičio laiškų. Mieželaitis dažniausiai rašydavo ant atviruko, kurio kitoje pusėje būdavo mylimo tapytojo reprodukcija. Marija sakydavo, kad kiekvienas laiškas – ar tėvų, ar mylimo žmogaus, ar šiaip gerbiamo veikėjo – skleidžia širdies šilumą, dėmesį ir pagarbą. Gal dėl to net po kelių dešimtmečių vėl jį skaitydamas jauti to žmogaus dvasią, tarsi girdi gyvai tariamus žodžius. Todėl ir saugai tą atminimą, brangesnį už visus žemės turtus. M. Macijauskienei visada buvo svarbiausi vidinis grožis, paprastumas, gailestingumas, inteligencija. „Diplomas, mokslinis laipsnis ar koks titulas nieko nesako apie žmogų, jeigu jis neturi tvirtų moralinių nuostatų ir vidinės inteligencijos, jo žodis yra niekinis“, – sakydavo Marija.

M. Macijauskienė su sūnumi Kastyčiu, 2017 m. rugpjūtis. Iš šeimos archyvo

Apie tai dažnai diskutuodavome prie puodelio kvapnios kavos, nes grįžus su pirkiniais tradicija tapo jos darbo kambaryje išgerti kavos ir pasikalbėti. Pirmiausia Marija kaisdavo vandenį, pasiūliusi man peržvelgti naujausią kultūrinę spaudą. Ji prenumeruodavo beveik visus tuo metu ėjusius kultūros leidinius: „Metus“, „Literatūrą ir meną“, „Šiaurės Atėnus“, „Septynias meno dienas“, nepamiršdavo ir „Kauno dienos“. „Nemuną“ jai užprenumeruodavo pati redakcija. Marijos kava būdavo labai skani. Aromatinga. Gardus, nepakartojamas kvapas pasklisdavo visame bute, kuriame visur – lentynose, ant stalo, ir pasienyje ant suolo – buvo prikrauta knygų, žurnalų, laikraščių. Dažniausiai šnekėdavome kultūros temomis, bet būdavo ir kitokių pokalbių. Su ja būdavo įdomu bendrauti: visada likdavo kažkas nepasakyta, fragmentiška. Dažnai Marija prisimindavo praėjusius metus, sutiktus žmones, savo skurdžią paauglystę Žaliakalnyje, kur su mama gyveno Zanavykų gatvėje, netoli turgaus, todėl gerai pažinojo visą rajoną. Kai pradėjau leisti Žaliakalnio kultūros almanachą „Fontanas“, ji man pasiūlė galybę temų, prisimindama daugybę čia gyvenusių ryškių, bet jau primirštų kultūros, meno ir politikos žmonių. Vardindavo asmenybes ir gatves, kur šios gyveno, kur dirbo, ką yra gero nuveikusios. O vienąkart net pateikė sąrašą tų, kuriuos reikėtų prisiminti ir priminti kitiems. Daugelį jų Marija pažinojo iš arti, buvo apie juos rašiusi „Jaunimo gretose“ ar „Nemune“, vėliau – savo eseistikos knygose, todėl šie paveikslai tokie gyvi ir jaudinantys.

Kartą, užnešęs pirkinius, pamačiau koridoriuje sukrautą visą kalną naujų, dar supakuotų knygų. Pasirodo, kad tai buvo Marijai labai svarbus ir reikšmingas, ilgai pintas visos kūrybos vainikas – daugiau kaip 600 puslapių eseistikos ir atsiminimų rinkinys „Žingsnis po žingsnio“, kurį 2010 m. gražiai išleido leidykla „Naujasis lankas“. Prisimenu, Marija buvo labai dėkinga leidyklos vadovui ir knygos maketuotojui Tautvydui Majauskui. Svarbiausia jos gyvenimo publicistikos rinktinė M. Macijauskienei buvo tarsi Vaižgantui jo „Pragiedruliai“ – kiek ten daug sudėta širdies, bemiegių naktų, gražių, bet dažnai ir skaudžių prisiminimų. Čia rašoma apie visos Lietuvos kultūrinio pasaulio asmenybes. Nuo Juozo Tumo-Vaižganto, apie kurį įdomių dalykų Marijai buvo papasakojusi ir rašiusi laiškuose Petronėlė Orintaitė, iki Roberto Keturakio, vieno iš nuoširdžiausių Marijos bičiulių, kaip ji sako, „jaunesniojo brolio“, gimusio tą patį – kovo – mėnesį. Pasak pačios autorės, „knyga skirta tam, kad nedingtų mūsų kultūrinė atmintis“. Toks jos, kaip muziejininkės, supratimas.

Sugrįžęs namo, kai ką užsirašydavau iš tų Marijos pasakojimų. Iš jų galima būtų sudėlioti gerokai platesnį rašinį, nes čia tik keletas minčių, minint gražų Marijos Macijauskienės gyvenimo jubiliejų. Labai dažnai prisimindavome Seinų gatvėje gyvenusį rašytoją, buvusį tremtinį Kazį Jankauską: „Su Kaziu Jankausku susipažinau jau dirbdama Lietuvių literatūros muziejuje. Tai įvyko rudeniop, 1972 metais. K. Jankauskas visada domėjosi kauniečių kūryba ir mane ragindavo: „Rašykit apie dabar gyvenančius rašytojus – čia jūsų duona.“ Daug kalbėdavom apie legendinius „Varpus“. Kaip kilo mintis sudėtingais karo metais leisti almanachą, kaip pavyko tą idėją paversti kūnu? Mudviejų susitikimų metu rašytojas kartais atsiverdavo, pasiliedavo prisiminimai“, – pasakojo Marija. K. Jankauskas karo metais pradėjo leisti vėliau pagarsėjusį almanachą „Varpai“, kurį Nepriklausomybės pradžioje atgaivino Leonas ir Silvija Peleckiai. Iš M. Macijauskienės sužinojau, kad „Varpus“ leisti sugalvojo Algirdas Julius Greimas, kartu dirbęs vienoje gimnazijoje su Jankausku. Greimas ir pasiūlė jam būti redaktoriumi. „Varpams“ medžiagą šis rinkdavo rašydamas laiškus ir prašydamas autorių, kad atsiųstų savo kūrybos. Kartais aplankydavo juos. Veždavosi lauktuvių – lašinių ir spirito, o vietoj jų parsiveždavo rankraščių.

Iš kairės sėdi M. Macijauskienės sesuo Kamilė, A. Pakėnas, M. Macijauskienė, aktorius, poetas Antanas Žekas ir Balio Sruogos sūnėnas Vytautas Sruoga, stovi „Aušros“ bibliotekos darbuotoja Liuda, vedėja Regina Markevičienė ir neatpažintas asmuo. 2005 m., M. Macijauskienės 75-metis. Iš A. Pakėno asmeninio archyvo

Marija daug pasakodavo apie savo dėstytojus Vilniaus universitete – Vincą Mykolaitį-Putiną, Balį Sruogą. Prisimindavo ir kitus, jos gyvenime palikusius ryškų pėdsaką: buvusį Kauno literatūros muziejaus direktorių, paprastą, jaukų ir labai demokratišką žmogų Juozą Kulikauską, leidėją Antaną Kniūkštą, aktorius Antaną Žeką ir Algirdą Vrubliauską, rašytojus Salį Šemerį, Juozą Žlabį-Žengę, Petronėlę Orintaitę, Joną Graičiūną, Eugenijų Matuzevičių. Pasakodavo, ir aš išgirsdavau vis kažką naujo, negirdėto ir įdomaus.

Marija Macijauskienė, 2015 m. gegužė. Kastyčio Macijausko fotografija

Labai daug kalbėdavom apie Paulių Širvį – man viskas buvo įdomu, kas susiję su šituo žmogumi, kurį pats šiek tiek pažinojau. „Kada mudu susitikom? Atrodo, kai dirbau „Jaunimo gretų“ redakcijoje. O Paulius Širvys dirbo „Genio“ redakcijoje, kuri buvo įsikūrusi šalia, – ramiai dėsto Marija. – Paulių sutikdavau koridoriuje, eidama į mašininkių kabinetą. Arba buhalterijoje atsiimant atlyginimus. Buvo labai judrus, gyvas, bet nekalbus – pažiūrėdavo, ir tiek. Vėliau susitikdavom Poezijos pavasario dienomis. Tuo metu tai buvo labai populiari poezijos šventė, provincijoje vadinama Poezijos atlaidais. 1967 m. pavasarį buvo suformuota gerų poetų grupė – iš pačių ryškiausių to meto lyrikų. Ir aš kaip koks priedas galvojau, kad viena tai tikrai nevažiuosiu su tiek garsenybių, todėl išsiprašiau, kad grupėn būtų įtraukta dar ir Aldona Puišytė. Pirmiausia važiavom į Latviją. Buvo ką tik miręs poetas, rašytojas ir profesorius Vincas Mykolaitis-Putinas, tai ir vežėm skaudžią žinią latviams ir lietuviams. Buvo birželio pradžia, bet labai šalta. Ir Latvijoj, ir Lietuvoj. Sugrįžom į Lietuvą ir pirmiausia aplankėm Kamajus, padėjom gėlių ant Antano Strazdelio kapo. Tada pasukome link Salų, kur kadaise tenykštėje žemės ūkio mokykloje mokėsi Paulius Širvys. Ten mus priėmė karališkai – netgi filmavo televizija. Todėl dabartinės LRT fonotekoje turėtų būti apie tą kelionę ir Salas gražus dokumentinis filmas, kur gausu dokumentinių kadrų apie Paulių Širvį. Plojimai, gėlės, suvenyrai – štai iki šiol juos saugau ir branginu, – nuoširdžios vaišės po skaitymų. Irstėmės valtimis ežero užutekiais, skynėm baltas vandens lelijas… Paulius buvo neatpažįstamai pasikeitęs: linksmas, šėlo su visais. Tiesiog ant rankų nešiojamas ir mėtomas į viršų. Ir visi kartojo, kad Paulius yra jų, saliečių, pats brangiausias ir mieliausias žmogus. Jis be jokių pasibranginimų skaitė savo kūrybą. Jautėsi, kad žmogus atsidūrė pasiilgtame krašte tarp savų. Užsisvajojęs žvelgė į kitoj pusėj ežero dunksantį šilą.

M. Macijauskienė, 2015 m. pavasaris. Kastyčio Macijausko fotografija

Tačiau ryškiausiai prisimenu Paulių iš tų laikų, kai jis dirbo „Nemuno“ redakcijoje. Buvo draugiškas, santūrus ir ramus. Kartais ryte atėję į darbą rasdavom Paulių padėjusį ant rašomojo stalo rankas ir snaudžiantį.

Tai buvo laikas, kai jis jau galvojo ir pamažu rengė savo eilėraščių rinkinį „Ir nusinešė saulę miškai“. Visi matėm, kad Paulius savęs nemoka saugoti, betgi jo neperkalbėsi. Tame pačiame name (Nemuno krantinė 29, dabar – Karaliaus Mindaugo prospektas) buvo įsikūrę ir dailininkai, ir skulptoriai. Visai šalia, gretimoje patalpoje, kūrybinę dirbtuvę turėjo Pauliaus Širvio kraštietis skulptorius Vladas Žuklys. Todėl pas jį eidavau prašyti arbatinio kavai išvirti, o žurnalo stilistė Danutė Skersytė pasirūpindavo sumuštiniais. Kai ko atsinešdavom iš namų savo pietums, bet pavaišindavom ir Paulių. Nors jis ilgai atsisakinėdavo, sakydavo, kad nueis papusryčiauti mieste. Bet prieš mudvi neatsilaikydavo. Tada ir pabendraudavome, ir pasišnekėdavome. Papasakodavo trumpai ir apie frontą, kad prieš ataką nieko daugiau neduodavo – tik išgerti. Sakydavo, kad taip ir įpratęs prie alkoholio, o dabar sunku atsikratyti. Vėliau vieną rytą, kai atėjau į redakciją, Paulius ir sako: „Maryčėla, – taip jis mane vadindavo, – mane pakvietė skaityti eilėraščių pas kalinius Pravieniškėse, tik nieko aš prie savęs neturiu – paskolink kokį mano eilių rinkinuką.“ Ir aš jam atnešiau tada „Beržų lopšinę“. Grąžindamas įrašė gražią dedikaciją.

Kol Paulius dirbo „Nemune“, man vis rūpėjo jam parodyti savo eilėraščius, nes po 15 metų pertraukos norėjau sugrįžti į poeziją, kuria sielos gelmėse ir gyvenau. Bet vis nesiryžau iš naujo imtis plunksnos. Labai tikėjausi Pauliaus palaikymo. Ir vienąkart išdrįsau. Buvo lietinga vasaros popietė, mudu ilgai šnekėjomės. Jis jau buvo perskaitęs įduotus mano kūrinėlius. Pasakė įvairių pastabų – už kai ką pagyrė, patikino, kad galiu rašyti. Pamenu, kad vienas iš jam patikusių eilėraščių buvo apie spaudos kioską niūrų žiemos vakarą…

Neužilgo Paulius Širvys paliko redakciją, o po jo greitai išėjau ir aš. Susitikdavome tik Poezijos pavasariuose, ypač kai pradėjau vadovauti Lietuvių literatūros muziejui.“

Dvi Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorės: Marija Macijauskienė (1970–1981) ir Aldona Ruseckaitė (1989–2019). Iš A. Ruseckaitės asmeninio archyvo

Skambinau Marijai į Klaipėdą kovo 11-ąją, jos gimtadienio dieną. Pasveikinau, palinkėjau stiprybės. Pirmiausia paprašė perduoti linkėjimus visiems, kas ją pažinojo ir prisimena. Paklausiau, kuo dabar užsiima, ar dar rašo. Pajutau, kad jos atmintis labai šviesi, o protas aiškus. Išgirdau, jog turi kūrybinių planų, dar nebaigtų darbų. Vienas iš jų – pats svarbiausias – pabaigti dokumentinę apybraižą apie Salomėją Nėrį. Tai bus rašinys apie mūsų mylimą poetę pagal jos jaunystės draugių Petronėlės Orintaitės, Jadvygos Laurinavičiūtės, Janinos Narkevičiūtės, Emilijos Kvederaitės-Mykolaitienės pasakojimus, atsiminimus bei laiškus. 90-ojo gimtadienio proga palinkėkim šiai trapiai moteriai, anot Vaižganto, darbščiajai lietuvei, didelio avilio bitelei Marijai Macijauskienei jos kūrybinių planų pilnaties.

M. Macijauskienė (antra iš kairės) su sūnumi Kastyčiu ir jo šeima, 2015 m. pavasaris. Iš šeimos archyvo

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *