Jutta Noak. „Minčių etiudai“

Jutta Noak. Mildos Kiaušaitės fotografija

Rašytoja Jutta Noak jau dvidešimt metų gyvena Vokietijoje, priklauso Hamburgo autorių susivienijimui bei rusų literatų draugijai, kūrybą publikuoja ir vokiškuose almanachuose, tačiau jos noveles, eilėraščius, esė bei romanus pirmiausia išleidžia Lietuvos leidyklos. Kitaip ir būti neturėtų; autorę, Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus narę, dažnai sutinkame Kaune, atvažiavusi ji mielai pristato savo knygas, su kolegomis dalyvauja literatūros vakaruose.

J. Noak debiutavo vėlokai, ilgus metus dirbusi gydytoja, tad jai tikriausiai netenka vargti ieškant siužetų, kuriuos primena, interpretacijai pasiūlo patirtis, pastabumas, kitų ir asmeniniai išgyvenimai. Žvelgiant į išleistų knygų bibliografiją akivaizdu – rašytoja nuo mažesnės apimties kūrinių iki plačiai aprėpiančių romanų nuėjo ilgoką kelią, linkėtina, kad literatūrologai daugiau ir dažniau kalbėtų apie savitą, atpažįstamą, įdomias temas gvildenančią autorę. 2014-aisiais pasirodžiusiame novelių rinkinyje „Du lagaminai“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) Jutta žvelgia į naivias, romantiškas keistuoles, nepritampančias prie šiurkščios realybės, o pernai pasirodžiusiame romane „Raudonos pelytės“ (Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2017) svarbiausi – Lietuvos vokiečių likimai bei Antrojo pasaulinio karo padariniai žmonėms, atsidūrusiems svetimose valstybėse.

Šįkart rašytoja dalijasi taupiais, bet talpiais minčių etiudais, kartais net kiek panašėjančiais į haiku.

 

Jutta Noak

 

Minčių  etiudai

 

*

 

Bažnyčioje prabyla

Visatos prasmė…

 

Lūpose malda.

 

*

 

Užsitrenkė diena

kaip namų durys…

 

Laikas suklykė.

 

*

 

Padidinamu stiklu

pritraukiu gyvenimą…

 

Paviršius – raukšlėtas luobas.

 

*

 

Dabarties svarstyklės

svarstinėjo subrandintą praeitį…

 

Ateitis pasikorė.

 

*

 

Skaidrūs lietaus lašai

krito ant klavišų…

 

Negrynus tonus plukdė.

 

*

 

Veidrodinė neviltis

išsiliejo tulžimi…

 

Gyvenimas apkarto.

 

*

 

Marmurinis dangus

stingdė šalčiu…

 

Ledu slydo gyvenimas.

 

*

 

Nežinomybės dykumoje

apsigyveno mintys…

 

Pilka gyvybės spalva grynėjo.

 

*

 

Beprotiškame pasaulyje

pasiklydo svajonė…

 

Beviltišku skundu suaimanavo vizija.

 

*

 

Grožyje suvešėjo meilė,

nuošalėje apsigyveno nemeilė…

 

Piktžolės subujojo.

 

*

 

Intrigos smaigalys atvėrė žaizdą,

nukraujavo meilė…

 

Draugystė krešėjo.

 

*

 

Gyvi vaizdai gožė vienas kitą,

blanko spalvos…

 

Siela temo.

Vienas komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *