Rašytojui Vytautui Čepliauskui – 85

Poetas ir prozininkas Vytautas ČEPLIAUSKAS (gimė 1933 06 13 Greičiuose, Jurbarko raj. – mirė 2011 02 04 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse) knygas pradėjo leisti tik atkūrus nepriklausomą Lietuvos Respubliką, Lietuvos rašytojų sąjungos nariu tapo 1999 m., pasirodžius eilėraščių rinkiniui „Įklimpęs laikas“ (1993) ir pirmiesiems romano „Ražienos“ (1997, 1998) tomams, trečioji dalis išėjo 2000-aisiais. Ar galėjo Vytautas debiutuoti ankstėliau? Tikriausiai taip, tačiau Sibiro tremtinys kantriai rašė, tikėjo, vylėsi, kad galės prabilti laisvai, be cenzūros pasakodamas, ką patyrė, išgyveno, apmąstė. Ir Laisvės rytas išaušo. Per keletą metų jis išleido apsakymų vaikams, esė, romaną, eilėraščių, apsakymų ir kt. knygų (PLAČIAU>>>), daug skaitė, įdėmiai sekė literatūrinio bei kultūrinio gyvenimo vyksmą.

Visada tvarkingas, elegantiškas, pasirišęs kaklaraištį arba tautinę juostelę, nepriekaištingai susišukavęs ir pasidailinęs ūsus, Vytautas ir su kolegomis bendravo pabrėžtinai kultūringai, kiekvienam surasdamas gerą žodį, parodydamas, kad jam rūpi draugų pasiekimai, neaplenkiant ir rūpesčių, būtinai pasišnekučiuojant apie kitų bei savo šeimas, artimuosius. Svarbiausi, suprantama, džiaugsmai, tačiau, gurkšnojant balintą žalią arbatą, kuria pavaišindavo rašytojo gyvenimo mūza, aistringa skaitytoja ponia Ramutė, nelikdavo užribyje ir nerimą keliantys kasdienio gyvenimo rūpesčiai, problemos, valdžios bei politikos vyrų nemotyvuoti veiksmų riktai… Kol už sienos fortepijoną subtiliai prakalbindavo Vytauto dukra, didžiausias šviesulys ir pasididžiavimas – pianistė Šviesė.

 

Vytautas ČEPLIAUSKAS

 

Keli fragmentai apie vaikystę ir mokslus bei studijas iš spaudai ruošiamos prisiminimų knygos

 

Kai kurias dienas prisimenu iš to laikotarpio, kai dar dvišakumas siekdavo žemę. Nežinau, kiek man tada buvo metų, bet, jeigu atmintis neapgauna, tai jau buvau įžengęs į penktuosius. Tuomet, kaip tėtis sakydavo, viena koja buvo Greičių, kita Anulyno kaime, netoli Raseinių. Prie pat Greičių driekėsi pajurbarkio lankos, skalaujamos Mituvos ir Nemuno vandens, aplinkui šnabždėjo pušynai. Ten, Greičių kaime, 1933 m. birželio 13 d. aš ir gimiau, buvau trečias vaikas Jono ir Monikos Čepliauskų šeimoje. Nežinau, kodėl, bet labiausiai iš tų laikų į sąmonę įstrigęs, atsispindintis iki šių dienų it švariausiame veidrodyje – žiobrių kepimas. Labai gerai menu, kai mama, atnešus krepšį su išdarinėtais žiobriais, ima po vieną, supjausto skersai, peilio geležtėm užtepa druskos ant vienos pusės, paskui ant kitos, ir duoda tėčiui. Tėtis paima žiobrį, smeigia į nasrus nusmailintą karklinį iešmą, o išlindusį pro uodegą galą beda į žemę aplink liepsnojantį laužą. Dar atsimenu mamos nustebimą, kai viena puse apkepęs žiobris vis krutindavo uodegą. „Turbūt, labai kenčia?“ – taria, ir žiūri į tėtį. O kai šis šypsodamasis paneigia jos nuogąstavimą, mama, regis, lengviau atsipučia. Jau vien nuo kepamų žiobrių kvapo nespėdavau seiles ryti.

<…>

Būdamas šešerių pradėjau lankyti Šarkių pradžios mokyklą. Žinoma, per tą laiką daug kas pradingo užmiršties ūkanose, tik gerai prisimenu, kad labai troškau mokytis ir šiaip taip tėvų išsiprašiau, kad leistų į mokyklą, nors teturėjau šešerius metus. Vladas tuo metu jau mokėsi Raseinių progimnazijoje, o Pranas – antrame pradžios mokyklos skyriuje. Rugsėjo pirmąją į mokyklą palydėjo Vladas. Mus pasitiko ilgabarzdis mokytojas Žiūraitis. Jis nužvelgė mane, pipirą, ir paklausė, ar labai noriu mokytis. Aš, bijodamas, kad gali nepriimti, vos laikydamas ašaras pralemenau, kad labai… Mokytojas nusišypsojo, paglostė man galvą ir liepė sėstis į trečiąjį suolą pirmoje eilėje. Tai buvo pirmoji laimingiausia mano gyvenimo diena. Žiūrėjau į juodą lentą, virš kurios kabojo Nukryžiuotasis, mačiau kampe stovinčią siuviniu apdengtą dėžę su keturiais dideliais guzikais priekyje, vėliau sužinojau, jog tai radijas. Prieš pamokas ir po jų visi skyriai kartu kalbėjome maldelę.

Tuo metu portfelių niekas neturėjo, knygas susidėdavome į mamos pasiūtus maišelius. Tiesa, kai kurie, mūsų pavydui ir širdies skausmui, turėjo medinukes – fanerinės dėžutes su apvaliai lenktu dangteliu. Sąsiuvinių viršelius puošdavo lietuvių rašytojų portretai, daugybos lentelė, matų-saikų dimensijos arba eilėraščiai, pavyzdžiui: „Pelėsiais ir kerpėm apaugus aukštai / Trakų štai garbinga pilis…“ Kaulines rašalines su užlenktais į vidų kraštais galėjai vartalioti, tačiau rašalas neišbėgdavo. Plunksnakočiai mediniai, tik pats galas metalinis, į jį prieš rašant įkišdavome plunksną, o po pamokų ją nušluostydavome skudurėliu ir vėl įsidėdavome į maišelį. Parkerį turėjo tik mokytojas ir nešiodavo įsikišęs į švarko kišenukę.

<…>

Muzika domėjausi nuo tų dienų, kai dar smurgliu pasirėmęs vaikščiojau. Būdavo, nusiveda brolis į kaimo vakaruškas, tai nieko daugiau nematau, tik spoksau į muzikantą ir nieko netrokštu, vien paglostyti tą spalvotą, blizgantį armonikos paviršių, pavedžioti pirštuku per nuostabias gėlytes, puošiančias instrumento korpusą. Tai mano laimės ir džiaugsmo valandos, kada užmiršdavau viską: namus, draugus, įvairius žaidimus, nepastebėdavau nei šokančių porų, nei ateinančių ar išeinančių, aš skendau muzikos garsuose ir troškau vieno – kad jis griežtų ir griežtų. Bažnyčioje mama ramybės neturėjo, nes vis atsisukdavau ir žiūrėjau ten, į blizgančius vamzdžius vamzdelius, skleidžiančius dievišką muziką. O paskiau prasidėjo karas. Nepamenu, kas man padovanojo lūpinę armonikėlę su dviem registrais. Greitai, tarsi savaime, išmokau griežti, ir ne šiaip sau pūsti, o išraitydavau valsus, polkas, dainas. Pats nesupratau, kaip dirbo liežuvis, bet aukšti armonikėlės garsai vedė melodiją, o žemieji jai pritardavo. Su armonikėle niekada nesiskirdavau, net eidamas gulti pasidėdavau šalia lovos.

<…>

Girdėjau suaugusių įvairias šnekas, kad prie rusų bus bendros žmonos, kad visi srėbs iš vieno puodo, kad veš į Sibirą, bet man visi tie dalykai buvo tolimi ir svetimi. Žmonės šnekėjo, kad nubalsavo už naują vyriausybę net 99%, keikė ir išdavikais vadino visus tuos, kurie važiavo į Maskvą parvežti saulės. Pradėjus varyti į kolchozą, įvairiausi kupletai plito tarp žmonių:

 

Traktoriais ars laukus

Orlaiviais sės grūdus

Pasilsės kumelala

Nuo darbų sukūdus.

 

Brolis, grįžęs iš gimnazijos, pasakojo, kad girdėjo vyresnius gimnazistus kalbant: „Sako, prie ruso bus galima ir lėktuvą nusipirkti.“ – „O kam tas lėktuvas?“ – klausia kitas. – „Kad pirmas galėtum eilę prie duonos užsiimti.“

<…>

1956 m rugsėjo 15 d. Drebančia širdimi, bet pilnas ryžto, peržengiau Juozo Gruodžio muzikos mokyklos duris. Mokslo metai jau prasidėję, moksleiviai zujo šen ir ten, o aš stovėjau, laukiau ateinant mokslo dalies vedėjo ir su pavydu žiūrėjau į tuos laiminguosius, nerūpestingai vaikščiojančius, į merginas, susispietusias būreliais, kažką viena kitai pasakojančias, kvatojančias.

– Ar natas pažįsti? – paklausė mokslo dalies vedėjas Eduardas Brazauskas, perleidęs mane akimis nuo kojų iki galvos. Tada aš buvau dvidešimt trejų metų, o į muzikos mokyklą stojo baigę aštuonias klases.

– Taip, – atsakiau nedrąsiai, – groju akordeonu.

– Tai gerai, – atsakė vedėjas, – pakalbėkit su dėstytoju. Prašom palaukti koridoriuje, jis tuoj ateis.

Pasijutau tarsi išvarytas, bet reikėjo laukti. Netrukus prisistatė dėstytojas Vytautas Barniškis, pasikvietė į klasę, užkabino „Weltmeister“ ir liepė ką nors pagriežti.

– Žinai ką, – pasakė paklausęs, kaip aš groju, – tu gali vesti mūsų mokykloje akordeono pamokas.

– Bet aš nenoriu dėstyti, aš pats noriu mokytis.

<…>

Mokiausi kartu su baigusiais aštuonias klases. Aš buvau dvidešimt trejų, Jonas Kupstas, grįžo atsėdėjęs dešimt metų lageryje, trisdešimt devynerių ir Petras Vailionis, kaip ir aš tremtinys, išvežtas penkiolikos metų. Daugiau tokių drąsuolių knygose neužtikau. Nulėmė begalinis noras mokytis.

Tapau pilnateisis choro dirigavimo skyriaus moksleivis, o mano dėstytoja – Danguolė Vaitkutė: nuoširdi, veikli, taktiška, nesinervino, neįžeidinėjo, nesibardavo jeigu ir pavėluodavau, o labiausiai jai dėkingas už teisingą rankų „pastatymą.“

Fortepijoną lankiau pas Aldoną Simanavičienę. Ją visada prisimenu kaip gerą specialistę, mokėjusią prieiti prie moksleivio, juolab, jeigu jam virš dvidešimties, o ateina į pirmas pamokas. Buvau jautrus ir labai savikritiškas, todėl neapdairus, įžeidžiantis žodis galėjo atbaidyti nuo užsibrėžto tikslo. Vėliau, susirgus poliomielitu, ji dažnai lankė, teikdama man džiaugsmo ir vilties išgyti. Man pasveikus, dėstytoja Simonavičienė paklausė, ar aš bent kartą buvau operoje. Išgirdusi neigiamą atsakymą, pasiūlė nueiti į Kauno muzikiniame teatre statomą Bize operą „Karmen.“ Iki šių dienų nepamirštu tos dienos, pakeitusios mano požiūrį į muziką: sulaukęs dvidešimt ketverių metų pirmą kartą pamačiau ir išgirdau tokį puikų kūrinį, rėžte įsirėžusį į mano sąmonę, į mano gyvenimą. Tuo metu Karmen dainavo Genovaitė Gontytė, Toreadorą – Vytautas Blažys, Don Choze (Jose) – Vincas Kukaitis, o dirigavo Juozas Indra. Muzika, dainininkai, vaidyba, rūbai, dekoracijos, o! O!

Solfedį dėstė Albinas Čeičys. Puikus, jautrus ir nuoširdus mokytojas, jeigu ne stikliukas, per anksti nusitempęs į ten, kur eiti privalėjo vienas. Jis vadovavo ir Žemės ūkio akademijos chorui. Pamenu, jam susirgus, kartu su Lina Dumbliauskaite važiavome su šiuo choru koncertuoti į Minsko Žemės ūkio akademiją. Įdomiausia tai, kad, užgiedojus studentų himną, salė ne tik neatsistojo, bet pradėjo ploti ir bisuoti. Teko pravesti auklėjamąjį darbą ir atsisveikinant studentai ne tik stovėjo, bet gabesni bandė ir pritarti.

Meilę harmonijai įdiegė eruditas ir teoretikas, kompozitorius ir harmonijos dėstytojas Algimantas Daunoras. Labai laukdavau jo harmonijos pamokų. Žinojau, kad muziko kelią jis pradėjo pavaduodamas tėvą, – vargonininką, chorvedį ir dirigentą, – grodamas vargonais, užrašinėdamas lietuvių liaudies dainas, kad porą metų mokėsi kunigų seminarijoje, vėliau studijavo kompoziciją, kad puikiai skambina fortepijonu. <…> Būdavo, įžengs į klasę, prisės prie kiekvieno į suolą, greitai komentuodamas ištaisys namų darbus, vaikščiodamas pirmyn atgal, padiktuos naują temą, iš atminties užrašys lentoje dvi periodo apimties melodijas, neskubėdamas atsisės prie pianino, jas harmonizuodamas paskambins, kartais net keliais variantais, atkreipdamas mūsų dėmesį į dažniausiai su nauja pamoka susijusius akordus, ir prieš išeidamas dar pasakys kokį nors anekdotą, palikęs kvatojančią klasę, nuskubės į mokytojų kambarį, kur jo laukdavo nebaigta šachmatų partija. Anekdotai, dažniausiai, bet ne visada, būdavo susiję su muzika:

Pavėlavęs žmogelis ateina į operą. Išklauso vieną veiksmą, o prasidėjus kitam kreipiasi į kaimyną:

– Prašom pasakyti, kada gi atplauks gulbė?

– Gulbė juk Vagnerio operoje „Lohengrine“, o čia gi „Faustas.“

– Hmmm, tai ko aš čia sėdžiu? Aš „Fausto“ kiekvieną natą mintinai moku!

Kitas: Važiuoja du draugai motociklu. Dulksnoja. Saugodamiesi nuo lietaus ir vėjo jie apsisiautę impregnuotais lietpalčiais nugara į priekį. Vairuotojas visu greičiu spaudžia iš miesto ir gerokai nuvažiavęs pastebi, kad draugo nėra. Grįžta atgal. Žiūri į susirinkusius žmones ir klausia: „Ar jau buvo negyvas, kai radot?“ – „Ne, bet kol galvą atsukom į reikiamą pusę, tai ir numirė.“

<…>

1960 m.: stojamieji egzaminai į konservatoriją (dabar Muzikos ir teatro akademija). Visus neakivaizdinio skyriaus būsimuosius studentus apgyvendino konservatorijos sporto salėje. Jos pasieniais paklojo sportinius čiužinius, tarp jų sustatė spintelei maistui ir asmeniniams menkniekiams susidėti. Merginas apgyvendino auditorijose. Neprisimenu, kaip merginos, bet vyrai, beveik visa salė ir beveik vienu metu, susirgo gripu. Visiems pakilo temperatūra, žodžiu, apie mokslą nebuvo ką ir begalvoti. Šalia manęs, pamenu, gulėjo Jonas Kupstas. Dešimt metų atsėdėjęs Sibiro lageriuose, matęs šilto ir šalto, jis nesusirgo. „Nieko, Vytautai, ramino Jonas, tuojau mes tave išgydysim.“ Užsaldino pusę stiklinės karšto vandens, kitą pusę pripylė degtinės. „Gerk, sako, tik vienu ypu!“ Apie trečią valandą nakties pabudau sveikas. „Jonai, sakau, einam zubryti, šiandien egzaminas.“ Apsirengėm šiltai, išėjom į koridorių ir iki ryto mokėmės!

<…>

Ko aš nenorėjau įstojęs į Vilniaus konservatoriją, tai pakliūti pas Konradą Kavecką. Nežinau, kodėl. Galbūt todėl, kad prisiklausiau visokiausių kalbų ir atsiliepimų apie jo pamokas. Vieni gąsdino, kad jis labai griežtas, jau pirmą pamoką pasiima nuo fortepijono natas ir liepia groti ir dainuoti mintinai, kiti – Kaveckas nieko nedirba, palieka studentą vieną ir ateina prieš paskaitos pabaigą, patikrinti, ką tu nuveikei, dar kiti teigė, kad jis nieko neparodo, atseit padirigavai ir čiuožk iš auditorijos. <…> Tačiau pas kurį dėstytoją prašytis – nežinojau, nei pas vieną negulė širdis. Baigsi konservatoriją ir būsi raišas dirigentas. Nusprendęs pasitarti su dekanu Povilu Berkavičium, anksti rytą kažką užsisvajojęs kopiau laiptais į antrame aukšte buvusį dekanatą.

Pakeliu akis aukštyn, o priešais – Kaveckas.

– Labas, – ištarė matiniu balsu ir ištiesė putnią rankelę, o man širdis apmirė, – kaip gerai, kad mes susitikom. Jūs pasižiūrėkit Liudigo „Mišką“, žinai kąąą, ir užeikit pas maneee… – išsitraukė iš vidinės kišenės knygelę, panašią į piniginę, pasklaidė, kišdamas atgal pakėlė akis ir aš išgirdau: – Rytoj į 127 auditoriją, aš jūsų lauksiu, – jis pažvelgė į šalį, lyg kažką mąstydamas, paskiau užbaigė, – aš jūsų lauksiu, žinai kąąą… aštuntą ryto, – ir neklausęs, ar man patogu, ar tas laikas neužimtas, o aš neišdrįsau nieko pasakyti, atkišo man putlią rankelę. Atsisveikinau, o širdyje kunkuliavo priekaištai sau: velnias mane nešė tokiu laiku, būčiau ėjęs kitais laiptais, tikrai būčiau nesutikęs. <…> Per mokslo metus susidraugavau su Kavecku. Jis daug pasakodavo apie save, apie sėkmes ir nesėkmes.

– Būdamas studentas, žinai kąąą, nuėjau į šokius. Išvedė apkūni, aukšta dama, prispaudė mane prie galingos krūtinės, kaip viščiuką. Na, galvoju, galas man, užtroškins mane gražuolė. Kaip paleido, tai, žinai kąąą, buvau išraudęs kaip virtas vėžys“, – ir pats juokiasi prisiminęs. Daug pasakojo apie studijas Paryžiuje. Būdavo, kepinant vasaros saulei, nueinam į aikštę, ten kur stovėjo Lenino paminklas, susėdam ant suolelio, jis išsitraukęs nosinę nusišluosto prakaitą, prašo manęs truputį palaukti, o pats pašokęs, kaip jaunikis, skuba prie ledų kiosko. Ateina čiulpdamas, paduoda porciją man, atsisėda greta ir pradeda:

– Žinai kąąą, kartą su Kauno universiteto choru koncertavome Latvijoje, o tuo metu Latvijoje prezidentavo Ulmonis. Nežinojau, kad jis turi labai gerą klausą. Atsisukęs nusilenkti, mačiau jį sėdintį pirmojoje eilėje. Labai susijaudinau, žinai kąąą, ne juokas, mintyse prabėgo baimės šešėlis: o jei nepasiseks. Nežymiai išsitraukęs iš frako kišenutės kamertoną padaviau toną ir girdžiu Ulmanio sufleravimą tonu aukščiau. Greitai susiorientavau, nors choras irgi girdėjo. Viskas baigėsi puikiai, mūsų dainavimas visiems labai patiko, tačiau netikslų tono padavimą menu iki šiol.

Nukrypus kalbai apie vargonininkavimą, apie bažnyčias, jis truputį susimąstė ir ėmė pasakoti:

– Matai, broliuk, tais laikais barometro niekas neturėjo, o Kauno Arkikatedros Bazilikos klebonas turėjo. Nežinau, gal parsivežęs iš Romos, nes tuo metu kunigai nuvažiuodavo į Italiją. Tais metais kankino sausra ir žmonės, žinai kąąą, ėmė niurnėti, kad laikas giedoti „Pone Karaliau.“ Klebonas kasdieną stebi barometrą, o tas kaip prisiūtas stovi vietoje. Pamatęs, kad barometras jau nukrito į lietų, sutikęs mane liepia iškart giedoti „Pone Karaliau.“ Po mišių išeinam iš bažnyčios, o lauke, žinai kąąą, pila kaip iš kibiro.“ Stebėjau, kaip, baigiant pasakoti, jo veidą nutvieskė nekasdieniškas tolimų prisiminimų šypsnys.

<…>

Fortepijono pamokas lankiau pas Juozo Naujalio dukrą Zofiją Naujelyte-Didenkienę. Tai nuoširdi, reikli, išmananti savo darbą dėstytoja. Ji kreipdavo dėmesį į menkiausią niuansėlį, jau nekalbant apie netikslią natą, kurios ji niekada nepraleisdavo negirdom. Daug pasakodavo apie įvairių pianistų atliekamus kūrinius, jų gyvenimą, dažnai prisimindavo savo tėvą kompozitorių, vargonininką, pirmosios Dainų dienos dirigentą. <…> Menu baigiamąjį egzaminą-rečitalį, iškart už tris kursus. Greta smulkesnės formos kūrinių reikėjo paskambinti Bethoveno antrojo koncerto fortepijonui ir orkestrui pirmosios dalies solo partiją. Atėjęs į auditoriją, atsisėdau prie antrojo fortepijono, vietą prie pirmojo palikęs dėstytojai. Mačiau, kad komisijos veiduose nuslydo šypsnelis, bet nieko blogo nepagalvojau, atvirkščiai, nuotaiką pakėlė. Atlikęs programą ir atsakęs į keletą pateiktų klausimų, vienas iš komisijos negarsiai pasiteiravo: „Kodėl jūs atsisėdot prie antrojo fortepijono?“ – „Na, kažkaip nemandagu lįsti į priekį.“ Visi pradėjo kvatoti. Įvertinimas nuo to nenukentėjo.

<…>

Baigęs konservatoriją per ketverius metus, persikėliau gyventi į Gardino gatvę, už geležinkelio, kiek paėjėjus Minsko plentu. Nors tolokai, bet smagu pasivaikščioti kaštonų alėja, ypač rudens vakarais, kada girdi krentant kaštonų lapus, vėliau šių įspūdžių prisiminimai grįžo eilėmis:

 

taip tylu ir ramu

tik lemputės akis

vieniša vieniša

ir kaštonų šešėliai

girti…

o aplinkui naktis

tiktai vario spalvos

ir pakąsti šalnos

jų lapeliai vis krinta

girdi?